R.Petronis: NKL atrintamosiose varžybose tvyrojo puiki atmosfera, o LKL galėtų pavydėti sausakimšų salių
„TiuMeno-Ežerūno“ ekipa ketvirtadienį Molėtų miestui padovanojo tikrą šventę – lemiamose Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) ketvirtfinalio rungtynėse įveikė Jonavos „Petrochemą“ (70:54) ir pirmą kartą klubo istorijoje pateko į finalinį ketvertą.
Aistringai savo sirgalių palaikomi molėtiškiai varžovams vilčių nepaliko jau trečiajame kėlinyje, kurį laimėjo net 20 taškų skirtumu (28:8) ir lemiamas ketvirtis tebuvo formalumas. Atominis Tomo Galecko žaidimas ir komandinė gynyba nutiesė kelią į pergalę.
Vyriausiasis „TiuMeno-Ežerūno“ komandos treneris Romualdas Petronis džiaugėsi gerėjančiu komandos žaidimu, patyrusių krepšininkų pasirodymu ketvirtfinalio serijoje ir pažėrė kritikos Jonavos klubo sirgaliams.
Nebuvusiems ketvirtajame serijos susitikime Jonavoje trumpai nušviesime situaciją. Jonavos sirgaliai švietė lazeriu į baudos metimus metančius „TiuMeno-Ežerūno“ krepšininkus, apdaužė ant žemės parkritusį Thomasą Davisą, o šokėjos, kurios stovėjo prie pat molėtiškių atsarginių žaidėjų suoliuko, nuolat kėlė triukšmą dūdomis. Maža to, vienas sirgalius, pasipiktinęs arbitro sprendimu, griebė šiam už rankos.
– Kas lėmė pergalę sunkioje ir atkaklioje serijoje? – paklausėme R.Petronio.
– Kova buvo žūtbūtinė. Trijose porose prireikė lemiamų rungtynių. Šiek tiek netikėta, kad „Mažeikiai“ taip lengvai pranoko „Šilutę“. Galvojau, kad šilutiškiai rimčiau pasipriešins. Mūsų komanda išlaikė egzaminą. Nuo pat aštuntfinalio mūsų žaidimo kreivė kilo aukštyn. Atsirado darnus kolektyvas. Pašalinome nesutarimus, tarpusavio kivirčus ir tai buvo vienas iš faktorių, padėjusių laimėti šioje serijoje. Taip pat pravertė mūsų žaidėjų patirtis. Kai kurių krepšininkų žaidimas visą sezoną bangavo, bet atėjus lemiamų kovų metui jie žaidė užtikrintai, susikoncentravę ir mobilizavęsi. Kalbu apie Gaidamavičių, Varnelį, Mačernį ir Kuzminską, kuris, deja, gavo traumą.
Aišku, žaidėjams reikėjo priprasti prie manęs, o aš turėjau ir savo naujoves įnešti, ir išlaikyti prieš tai buvusių trenerių įdirbį. Buvo tikrai nelengva. Tai atsiliepė ir žaidimui. Tikrai nežaidėme gerai nei sausį, nei vasarį. Nebuvo tragedijos, rungtyniavome banguotai, bet išėję į finišo tiesiąją tikrai neblogai viską padarėme. Atsirado komandos veidas. Noriu pagirti ir prieš tai dirbusius Gvidoną Markevičių bei Mindaugą Kildišių, kadangi jų įdirbis buvo geras, kuris padėjo mums pasiekti tai, ką dabar turime – vietą finaliniame ketverte.
Tapome tikra komanda, kuri palaiko vieni kitus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Nemažai ginčų iškildavo analizuojant varžovų žaidimą, bet būtent ginčuose rasdavome geriausią sprendimą. Lemiame mače, kuriame Jonavos komanda galėjo rotuoti 11–12 žaidėjų, o mes vertėmės vos su 8, būtent mūsų komanda turėjo būti pavargus, bet buvome švieži ir tai parodo rungtynės. Gynyba buvo puiki, tą byloja ir vos 54 praleisti taškai. Džiugu, kai atkrintamųjų metu Molėtuose, Trakuose, Joniškyje ir kituose miestuose salės buvo sausakimšos. Tvyro gera ir profesionali atmosfera. LKL galėtų pavydėti sausakimšų salių.
– Kaip vertinate Jonavos sirgalių elgesį ketvirtųjų rungtynių metu?
– Blogai vertinu Jonavos sirgalius. Aišku, tai neliečia „Petrochemos“ žaidėjų, trenerių, viso personalo. Komisaras buvo sustabdęs rungtynes, galvojo galbūt net jas nutraukti. Taip elgtis negalima. Visame sporte, ne tik krepšinyje, galioja garbingo žaidimo taisyklė. Aš pamenu tuos laikus, kai pats žaisdavau. Būdavo ankštos salės, tai bėgi, o žiūrovai tau kiša kojas. Žaidėjams švietimas lazeriu į akis irgi neprideda garbės. Pribloškė mane toks dalykas. Net pačiam buvo netikėta, kad į salę atėję žmonės imasi tokių nešvarių metodų. Tai – daugiau negu keista.
Norėdami komentuoti prisijunkite.