Prie kryžiaus save kalęs M.Brazys: apie atleidimo nuojautą, veteranų disbalansą ir planą mokytis JAV
interviu (14)
Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) šį sezoną krito jau daugiau nei pusės trenerių galvos. Tarp jų atsidūrė ir Klaipėdos „Neptūną“ treniravęs Mindaugas Brazys.
Pusantrų metų „Neptūne“ jam buvo pirmoji patirtis vyr. trenerio pozicijoje, iš kurios M.Brazys pamokas sėmėsi saujomis. Iki tol strategui buvo pažįstamos tik asistento pareigos.
„Dėl pralaimėjimų pats save kaliau prie kryžiaus, tad kai pats esi prisikalęs, aplinka nelabai kažką ir prideda“, – šypsosi M.Brazys, komentavęs aplinkos šurmulį apie jo drebėjusią kėdę.
Prabėgus savaitei nuo atleidimo M.Brazys neslepia, kad su emocijomis yra susigyvenęs ir tragedijos tokioje įvykių eigoje nemato. „O kas belieka? Žiūriu visų trenerių karjeras ir tikrai mažai kas praeina „švariai“, – teigia treneris.
Kartu su juo „Neptūnas“ LKL žengė aštuntoje pozicijoje, o Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje dramatiškai pralaimėjo ketvirtfinalį Panevėžio „7bet-Lietkabeliui“.
Dabar prie klubo vairo laikinai stojo Vidas Ginevičius, o ką įsigys Martynas Mažeika, parodys ateitis. M.Brazys palinkėjo sėkmės ir buvusiam kolegai, ir visai komandai: „Gal atsiras treneris, kuris viską pakeis ir komanda nuvažiuos aukštyn. Man tai būtų puiki medžiaga tobulėjimui“, – pripažįsta specialistas.
Bet kol kas M.Brazys skiria laiką šeimai ir planuojasi savo tobulėjimo grafiką, kuriame yra ir kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Leidžiu laiką namie, su šeima, tvarkausi buitį. Reikia kambarius patvarkyti ir kitką, ko negalėjau daryti sezono metu“, – juokėsi M.Brazys.
Krepsinis.net portale – pokalbis su buvusiu „Neptūno“ treneriu apie pusantrų metų iššūkius, pamokas, savikritišką požiūrį į save, Ąžuolą Tubelį, veteranų vaidmenį ir ateities planus.
– Praėjo savaitė nuo to laiko, kai netekote darbo „Neptūne“. Su kokiomis emocijomis gyvenote šį laiką?
– Apmąstymų kažkiek yra, bet manau, kad jų daugiau atsiras vėliau. Man įdomu stebėti, kaip komanda į viską sureaguos. Su nemažai žaidėjų daug kalbėta, matant, kaip jie žais dabar, bus lengviau ir pačiam daryti išvadas – kur mano bėdos, kur gal ne mano. Plačiau žiūriu į visą šitą situaciją.
– Ar jums pačiam žinia apie atleidimą buvo netikėta, ar nujautėte, jog taip gali nutikti?
– Negaliu sakyti, kad visai netikėta. Su Mažeika mes dažnai susitikdavome, aptardavome dalykus, aš juoko formoje numečiau Ginevičiui: ruoškis vadovauti mače su „Žalgiriu“. Nuojautos viduje kažkiek buvo – pasirodo, iš tikrųjų jam teko vadovauti (Juokiasi). Teko paskambinti Vidui ir įteikti dovanėlę. Kaip matote, trenerių darbas visada priklauso nuo rezultatų. Kai rezultato nėra, turi susitaikyti, jog taip gali atsitikti, kuomet dirbi šį darbą.
– Sakote, kad ta nuojauta buvo. Ar per šiuos pusantrų metų „Neptūne“ ta nuojauta buvo kada nors aplankius ir anksčiau?
– Šiemet ta nuojauta buvo didžiausia, nors ir pernai vietomis buksavome. Buvo geresnių atkarpų, buvo ir blogesnių, bet viskas išsirutuliojo į neblogą pabaigą. Šiemet tos pabaigos niekas neišlaukė.
– Kaip atrodė jūsų lemtingas pokalbis su Martynu Mažeika?
– Paprastas ir konkretus. Mačiau, jis šnekėjo žiniasklaida, tad ką jis sakė ten, tą pasakė ir man. Viskas susiję su rezultatais ir tiek. Paspaudėme rankas ir viskas.
Mažeika
– Reziumuojant šį pusmetį „Neptūne“, kokių emocijų yra daugiausiai: nusivylimo, liūdesio, pykčio, o gal apmaudo dėl neišnaudotų galimybių?
– Mintys įvairios. Kažkur esu ir pats kaltas, kažkur nepasisekė, kažkur ir teisėjai nepadėjo – viskas susideda į vieną blogą rezultatą. Šiame darbe visi įpratę viską sukabinti ant trenerio, bet yra labai daug dalykų, nuo kurių esi priklausomas. Vienas dalykas – ligos ir traumos, kitas – savotiška sėkmė. Atrodo, gal nežaidei gerai, bet sukrito sunkūs metimai – laimėjai, kitose gal viską padarei gerai, bet žaidėjai prametė laisvi ir pralaimėjai.
Kartais žiūri po rungtynių – 16 pramestų baudų. Sumesk bent 5 baudas ir gal laimėsi. Yra daug dedamųjų. Aš ir sau, ir kitiems atleistiems treneriams, kurių šiemet daug, kalu į galvą, jog reikia nenukabinti nosies, eiti, dirbti, stengtis tobulėti, pasitaisyti. Svarbiausia nepalūžti psichologiškai, nes trenerio sėkmę lemia labai daug faktorių.
– Net ir LKL fronte liko vos 5 komandos, kurios šį sezoną trenerių nekeitė. Kaip jūs, būdamas šios profesijos atstovu, žvelgiate į gausius pokyčius?
– Čia turbūt klausimas ne man, o vadovams, kodėl jie eina tokiu keliu. Kiekviena situacija skirtinga. Išorė yra viena, bet yra ir vidus. Šiemet ta karuselė didžiulė – faktas. Po to pats dirbi, matai, kad atleidžia vieną, kitą – pusė atleistų. Pats į save žiūri ir po kiekvieno pralaimėjimo galvoji: va, dabar ir mane atleis. Tai pasidaro lyg norma kiekvieną pralaimėjimą versti trenerio atleidimu. Gal dėl to ir mano asmeninė reakcija nebuvo tokia ryški. Atrodo, labiau nuliūstumei, bet dabar tampi dauguma (Šypsosi). Keistas jausmas.
– Frazė „klibanti Brazio kėdė“ viešojoje erdvėje, podkastuose tikrai skambėjo ne sykį. Kiek sunku dirbti, kuomet tenka visa tai girdėti?
– Ai, į tai nelabai kreipiau dėmesį. Dėl pralaimėjimų pats save kaliau prie kryžiaus, tad kai pats esi prisikalęs, aplinka nelabai kažką ir prideda (Juokiasi). Dėl nesėkmių visada išgyvenau, analizavau, nebuvau pasidavęs, bet yra, kaip yra. Žiūriu į priekį.
– Šiais laikais tai nėra taip įprasta, bet ar jums pačiam nekilo minčių trauktis iš posto?
– Ne, iki tiek nebuvo. Ateina momentai, kai pamąstai, bet peržiūri rungtynes ir atrandi priežastis, atsakymus, ką turėtumei pakeisti, jog būtų geriau. Dabar irgi buvo momentas, kuomet įsivaizdavau, kad per FIBA „langą“ mums pavyks kažką susirasti. Mums verkiant reikėjo žaidėjo.
Net ir buvo mintis pragyventi iki „lango“, neperkant kažko vidutiniško, sulaukiant kažko geresnio, nes baigiasi ir Australijos lyga, ir iš kitur galima pasiimti, kai kurie klubai laidoja sezoną ir paleidinėja žaidėjus. Tai momentas, kai gali atsirasti neblogo lygio žaidėjas. Tikėjau, kad neblogo lygio gynėjas gali mūsų komandą padaryti žymiai stipresne. Nepavyko sulaukti – tokia smulkmena.
– Po jūsų pasisakymo apie tai, kad „Gargždų“ bankrotas kenkia, ieškant papildymo, būta diskusijų, ar tikrai ši situacija turi tokią įtaką. Realiai pajautėte, kad daug žaidėjų tai atgraso?
– Faktas. Aš manau, kad jei žaidėjas gaus panašų pasiūlymą Lietuvoje ir kitoje šalyje, kur finansinė situacija stabilesnė, jis rinktis kitą šalį. Čia net nėra kalbų. Būdavo, kad agentai parašo daugiau žinučių, tačiau po „Gargždų“ bankroto pasijautė žinučių sumažėjimas. Visi padarė pauzę, ėmė klausinėti. Čia bus negerai ateičiai. Ir taip nesame pirmaujanti rinka, o dabar dar šitas – tai neprideda.
Brazys
– Vardinote problemas, kurios gali lemti trenerių atleidimus. Jūsų akimis, kas lėmė visus šiuos „Neptūno“ sezono vargus?
– Sunku pasakyti. Aš galvoju, kad vienos tokios priežasties nėra, visko po truputį. Buvo rungtynių, kur galėjau geriau suvadovauti – ypač su Mažeikiais. Kiti sprendimai būtų atnešę vieną papildomą pergalę. Iškart po rungtynių žinojau, kokius dalykus būčiau daręs kitaip.
Pradžioje sezono mus veikė traumos, vis 2–3 žaidėjai iškrenta, kažkas grįžta, nepagauna ritmo. Sekė rungtynės su „Šiauliais“, Utenoje po pratęsimo – ten dar pridėkime pergalę, jei dar nebūtų iškritę „Gargždai“ – dar dvi, kai Jonava vieną prarastų. Jei Sargiūnas būtų pataikęs – gal ir KMT būtų susiklostęs kitaip. Tebūnie ir teisėjai nebūtų padarę klaidos.
Žiūrėkite, jau sudėliojus taip momentus, galima būtų sakyti, kad sezonas sėkmingas, nors realiai būtų mažai kas pasikeitę. Dabar galvoju, kur galiu patobulėti, ką galiu pakeisti, reikia dirbti ir eiti pirmyn.
– Atsukant laiką atgal, Sterlingo Gibbso netektis stipriai jus išmušė iš vėžių? Tas pats Oliveris Kostičius neseniai minėjo, jog Brae Ivey netekties pagirias komanda pajuto taip pat ne iškart.
– Taip, būtent, tai pasijuto truputėlį vėliau, galiu pasakyti tą patį. Tada buvome pakilime, turėjome neblogą mačą su „7bet-Lietkabeliu“ ir jį laimėjome, tada sekė prastas mačas su Utena ir vėl geras su „Gargždais“. Realiai mes sužaidėme 2 prastas rungtynes, bet tai labai jautėsi.
Aišku, visi dabar kala prie kryžiaus „Neptūno“ veteranus, bet Gibbsas kažkiek kompensuodavo visus: tiek Žygį „pirmoje pozicijoje“, tiek Girdžiūną „antroje“, jis pasiimdavo dalį lyderystės. Prie Gibbso pas mus Ignas nemažai žaidė „trečioje pozicijoje“, nuimdamas nuo Deivio. Jam išvykus vėl viskas susistūmė, kūryba grįžo ant veteranų. Rungtynės po rungtynių viskas ėmė eiti žemyn, jautėsi, jog to vieno sraigtelio trūksta.
– Teoriškai S.Gibbsas paskelbė apie karjeros pabaigą. Tai tapo šoku jums?
– Ar jis tikrai baigs, dar neaišku. Iš jo skambėjo pasakymas „galbūt baigsiu karjerą“. Gal tai buvo truputį komunikacijos klaida. Kad šį sezoną nežais, faktas, nes šeimoje jis turi problemų. Galbūt jas išsprendus jis dar grįš. Labai sunku rasti į komandą tokius gerus legionierius, jis labai pritapo visomis prasmėmis: darbštus kaip žmogus, geras kaip žaidėjas, lyderis, galintis imtis atsakomybės.
Tokio žmogaus mums labai reikėjo. Jis labai neblogai jautėsi kolektyve, jam čia patiko, bet kai šeimyna išvyko ir negrįžo, supratome, jog pas jį šeimoje kažkas negerai. Po to ir jis pats ėmė šnekėti, matėsi, jog nėra šansų grįžti. Matėsi, jog situacija yra rimta, o kas tiksliai, per daug nesigilinome. Tikiuosi, jog viską susitvarkius jį dar matysime žaidžiantį.
Gailius
– Grįžtant prie veteranų: jei galėtumėte atsukti laiką į vasarą, ar tikrai manote, kad turėti tiek vyresnio amžiaus žaidėjų buvo gera mintis?
– Veteranų yra visur – visose komandose, jie turi svarbų vaidmenį ir nebūtinai aikštėje. Sakyčiau, jog reikėtų pažiūrėti kitaip. Kad jie yra čia augę ir turi pabaigti karjeras Klaipėdoje – faktas, galbūt reikėtų apsidėlioti taip, kad jų vaidmuo nebūtų toks didelis. Manau, jog pagrindiniais turėtų būti kiti žaidėjai, o jie – padėtų, kiek gali, ir tvarkytų visą buitį aplink, rūbinę. Mes truputį išėjome iš balanso, nieko nepadarysi.
– Kai tik į Klaipėdą atvyko Ąžuolas Tubelis, atrodė, kad jis gali tapti komandos gelbėtoju. Kiek didele pagalba jis buvo jums?
– Jis buvo labai svarbus. Kai praradome Pleikį, nebeturėjome tokio tipo žaidėjo, galinčio žaisti „ketvirtoje ir penktoje pozicijose“. Ąžuolas į tą vaidmenį ir įkrito mums. Jis – jaunas, energingas, norintis įrodyti, tai buvo geras pliūpsnis, pakeitęs komandos veidą.
– Kokią jo ateities perspektyvą matote jūs?
– Jo perspektyvos labai aukšto lygio. Manau, Eurolyga, o gal ir NBA. Bet perspektyvos – viena, jis turi suprasti, kad kiekvieną treniruotę ir kiekvieną mačą jis turi stengtis maksimaliai. Viskas priklauso nuo jo.
– Būta kalbų, kad Ąžuolą iš rungtynių išimti gali tik jis pats. Kaip manote, iš ko kyla ši jo problema?
– Jis dar jaunas, jam – 21-eri, jam dar trūksta stabilumo. Kažkuriais momentais jis atrodo per daug pasitikintis savimi, kartais jis galvoja, jog užteks žaisti 70–80 proc., kad pasiektų savo rezultatus. Bet kartais nepavyksta. Tokių nusivylimų buvo, bet manau, kad jis supras, kad kartais turi žaisti maksimaliau.
Kad jis gynyboje gali dengti žaidėjus nuo „pirmos“ iki „penktos“ pozicijos – faktas. Žaisti per dvi pozicijas jis irgi gali. Visi gal dvejojo dėl jo metimo, bet jis nėra tas, nuo kurio galėtumei rizikuoti, nors jis ir nėra snaiperis. Jo potencialas tikrai didžiulis, tik reikia tą jaunatviškumą paversti vyrišku solidumu. Mes vis tiek šnekame apie 21-erių metų žaidėją, jis labai jaunas, kaip bebūtų.
Tubelis
– Kokių didžiausių pamokų pasiėmėte iš šių pusantrų metų savo pirmajame vyr. trenerio poste karjeroje?
– Jei būčiau dirbęs keletą sezonų 3–4 skirtingose komandose, galėčiau lyginti lengviau. Dabar tai mano vieninteliai metai vienoje komandoje. Visas šis laikas man buvo didžiulė patirtis, tikrai noriu padėkoti „Neptūno“ vadovybei už suteiktą šansą, nes man tai buvo pirma stotelė. Galbūt rezultatai nėra patys geriausi, bet labai retai būna, jog naujiems treneriams pavyktų taip startuoti. Tai tik mano augimo pradžia ir kiekvienas epizodas – treniruotės ar rungtynės – kažką priduodavo. Kitame savo darbe tikiuosi tų pačių klaidų nedaryti, kas pasiteisino – pakartoti. Turiu minčių išvykti pasitobulinti į JAV, po truputį bagažą noriu plėsti ir tobulėti. Gal pavyks ateityje dar iššauti.
– Šiuo metu LKL turnyro lentelėje „Neptūnas“ yra aštuntas. Matote komandos perspektyvas kilti aukščiau?
– Faktas. Iš esmės, nieko tragiško nėra. „Gargždai“ mums nepadėjo, situacija būtų paprastesnė, bet 6–8 vietas skiria viena pergalė. Viskas atvira. Gal laimėsi keletą rungtynių, baigsi sezoną šeštas ir visi sakys, kad normalus tas sezonas. Dabar toks momentas, kad krizė atrodo didžiulė, bet pernai tokiu pat etapu viskas buvo blogiau – balansavo ant atkrintamųjų ribos, buvome gal 8–9 vietoje. Gale sezono buvome per kelias pergales iki 5 vietos. Dabar irgi pabaiga viską sudėlios.
– Ko palinkėjote Vidui Ginevičiui, kuris bent laikinai perėmė komandos vairą iš jūsų?
– Stiprybės (Šypsosi). Daryti tai, ką tiki, kad reikia daryti. O ką klubas nuspręs, čia jau jo reikalas. Dabar dirba Vidas, bus kitas treneris – dirbs su juo, reikia prisitaikyti. Jam kaip asistentui irgi kitokia patirtis, pabus vyr. treneriu, taip ir kaups tą bagažą. Viskas normalu mūsų darbe.
– Kai kurios komandos skundžiasi ilgu FIBA „langu“. Kaip manote, jis gali pagelbėti „Neptūnui“?
– Gali. „Neptūnui“ reikėjo šios pertraukos, sukrėtimų daug, reikia visiems nurimti. Gal atsiras naujas treneris, laiką bus galima išnaudoti treniruotėms ir viską iš naujo persiinstaliuoti. Laukia paskutinė fazė – neilga, pora mėnesių iki atkrintamųjų. Bus įdomu stebėti, tai komanda, kurioje dirbau ir linkiu sėkmės. Kita vertus, pačiam bus įdomu matyti iš šono. Gal atsiras treneris, kuris viską pakeis ir komanda nuvažiuos aukštyn. Man tai būtų puiki medžiaga tobulėjimui.
Brazys
– Kaip suprantu, ši patirtis neatmušė iš jūsų noro toliau koncentruotis į vyr. trenerio poziciją?
– O kas belieka? Žiūriu visų trenerių karjeras ir tikrai mažai kas praeina „švariai“. Jie būna atleisti ir po to turi skambių pasiekimų. Arba kažkas grįžta, padaro efektą ir komanda turi 5 pergalių seriją. Reiškia, yra tas efektas. Svarbiausia nenuleisti rankų, žiūrėti, analizuoti. Pradžioje atrodė „ai, noriu pailsėti“. Bet praėjo pora dienų ir supratau, jog nieko tragiško nenutiko.
– Galbūt sulaukėte Dainiaus Adomaičio skambučio ir kvietimo į Japoniją?
– Ne, jie yra susidėlioję kolektyvą, gerai įsivažiavę, nematau prasmės. Viskas ten pas jį gerai, turi gerą asistentą Uvį, jie puikiai susidirbę, o rezultatai – geri. Nėra ko man ten lįsti.
– Dabar – jau vasario vidurys. Dar turite vilties šį sezoną kažkur dirbti?
– Esu skeptiškas. Daugiau galvoju, kaip man išvykti į JAV – čia mano pagrindinis tikslas, nors niekada nežinai, kaip čia gali būti.
– Kalbant apie ateitį, išbandėte save namie, gal dabar būtų įdomu padirbėti ir svetur, jei šansas būtų?
– Neturiu jokio nusistatymo prieš užsienį. Viską matai pagal pasiūlymus: kartais jie ateina, kartais – ne. Jei ateis – svarstysiu.
– Minėjote JAV – norėtumėte stažuotis NBA klube?
– Įvairiai galvoju, kaip pavyktų, kur rasčiau gerus variantus. Dėliojuosi, žiūriu, kas priimtų, kaip būtų geriau. Konkretaus plano nėra, bet noras – didelis. Jaučiu, kad man trūksta kelių dalykų.
Visų pirma, noriu pasitobulinti apskritai kaip treneris – darbo metodiką, taktikas ir t.t. Visų antra, bijodavau pasiimti legionierių be europinės patirties. Bet žiūrint, kaip dirbu aš ir kaip dirba kiti treneriai, galvoju, jog man geriau dirbi su jaunais ir perspektyviais krepšininkais. Tikiu, jog galiu juos kažkiek išugdyti. Net sakyčiau, turint mažiau finansų.
Tie jauni žaidėjai vis tiek atvyksta ne tiek dėl pinigų, kiek karjeros starto. Norėčiau atrasti JAV tam tikrus universitetus, žmones, kurie padėtų suprasti mentalitetą, jog atvykus čia žaidėjai galėtų greičiau pritapti. Gal galėčiau tapti tuo žmogumi, kuris padėtų jaunimui čia greičiau adaptuotis, klubui neišleidžiant daug pinigų.
Norėdami komentuoti prisijunkite.