Per kančias – į žvaigždes: atvira L.Jameso biografija atskleidžia – kaip tėvo paliktas berniukas tapo karaliumi
(17)
Jį galima mylėti, o galima nekęsti. Jį galima laikyti geriausiu visų laikų žaidėju, o galima su tuo nesutikti. Bet negerbti jo šlovingos karjeros ir talento – neįmanoma.
Tai – Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) ikona LeBronas Jamesas.
Neseniai buvo išleista žymiausio šių laikų sporto biografo Jeffo Benedicto parašyta knyga „LeBronas“. Išsami žvaigždės istorija – nuo sudėtingos vaikystės iki šlovingos karjeros NBA.
Už tvirto vyro slepiasi nelengva patirtis: L.Jameso mama Gloria jį pagimdė vos 16-os, padedama krepšininko močiutės, ji baigė mokyklą, tuo tarpu tėvo LeBronas nematė akyse ir nieko apie jį nežinojo.
„Aš augau, niekindamas tėvą. Galvojau: eik po velnių, tėtuši. Suprantate, jis mane paliko. Kodėl jis taip pasielgė su mano mama? Ji gi dar mokėsi vienuoliktoje klasėje“, – rašė jis savo atsiminimuose.
Per trečiąsias savo Kalėdas būsimas krepšininkas neteko ir vieno svarbiausių savo žmonių – močiutės Fredos. Simboliška – būtent šių Kalėdų rytą LeBronas gavo ypatingą dovaną – plastikinę krepšinio lentą. Paėmęs mažą oranžinį kamuolį jis iškėlė virš galvos abi rankas, atsistojo ant pirštų galų ir įmetė kamuolį į tinklelį.
Pirmieji J.Benedicto rašytos biografijos skyriai – lyg motyvuojančio filmo scenarijus. Žvaigždė, kurios turtas šiuo metu vertinamas 1,2 mlrd. JAV dolerių, vaikystėje net neturėjo už ką įsigyti amerikietiškojo futbolo uniformos. Taip pat knygoje pasakojama, kokį reikšmingą vaidmenį jo gyvenime suvaidino treneris Frankas Walkeris, atvedęs LeBroną į krepšinį, ėmęs jį globoti, atstojęs niekada neturėtą tėvą bei sukūręs asmenybės pagrindus.
Įtraukianti pirmoji knygos dalis prikaustys net pernelyg NBA nesidominčių dėmesį, tuo tarpu antroji itin sužavės krepšinio gerbėjus. Skyrybos su Klivlando „Cavaliers“ klubu, grįžimas namo ir perėjimas į Los Andželo „Lakers“ – šie L.Jameso karjeros vingiai atvirai aprašyti biografijos puslapiuose.
Turite galimybę susipažinti su unikalia J.Benedicto parašytos biografijos ištrauka.
„LeBronas“ biografijos ištrauka iš antrojo skyriaus „Glo ir Bronas“.
Metas, kai eidavo miegoti, jau buvo seniai praėjęs. Ohajo valstijos Akrono mieste viename daugiabutyje pabudo drovus berniukas išskirtiniu vardu. Jautėsi alkanas ir vienišas. Jis gyveno tik su mama, be tėvo. Tik dviese. Tačiau mamos namie nebuvo. Išėjo vėlai vakare. Galbūt grįš tik ryte. Galbūt negrįš visai. Kartais mama dingdavo kelioms naktims iš eilės.
Melsdamas, kad mama greitai sugrįžtų, berniukas pagaliau užsnūdo, bet ir vėl pažadino pažįstami garsai. Vyrų riksmai. Moters maldavimas. Šūviai. Bėgantys žmonės, sirenos. Trinksi durys. Vėl riksmai. Vėl sirenos.
Berniukui nereikėjo didelės vaizduotės, kad įsivaizduotų supančius pavojus. Ne kartą matė dalykus, kurių neturėtų matyti joks vaikas. Smurtą. Piktnaudžiavimą narkotikais. Grėsmingą gangsterį. Bauginantį policininką. Tačiau garsai naktimis keldavo didžiausią nerimą. Jis visad žinodavo, kada vykdavo baisūs dalykai.
Tokiais atvejais nelikdavo nieko kita, tik gulėti ir laukti, kol viskas nurims. Netgi kai užmigti sunku. Ar dėl nerimo visai nesumerkti akių. Net išmokęs atsiriboti nuo to, kas vykdavo aplinkui, jaunasis LeBronas Jamesas negalėjo atsikratyti vieno svarbiausio rūpesčio: pabusti ir rasti savo mamą gyvą ir sveiką. Augdamas be tėvo negalėjo pakelti minties, kad praras ir mamą.
Tomis niūriomis vaikystės dienomis LeBronas išmoko pasirūpinti savimi. „Patinka ar ne, – kalbėjo jis, – mane mama augino šitaip.“ Tačiau LeBronas niekada neabejojo, kad mama jį myli. Jis tik spėliodavo, kur ji. „Kai būni namie, o mamos nėra, – sakė Lebronas, – niekada nežinai, ar tos policijos sirenos kaukia ne dėl jos. Ar tie šūviai ne į ją. Todėl tos naktys, beveik kiekviena, įsiminė... klausai garsų ir tikiesi, svajoji, kad ten nebūtų tavo motina.“
LeBronas ilgainiui pamilo Akroną. Čia užsigrūdino jo charakteris. Čia buvo pastebėti ir išvystyti jo sportininko gabumai. Ir jo, kaip pramogų verslo atstovo, genialumas atspindi toje vietoje praleistą laiką. Bet vaikystėje, kai ilgėjosi saugumo ir draugijos, dažnai sau sakydavo: Jeigu man pavyks kada nors ištrūkti, bėgsiu, kiek kojos neš.
<...>
Tuo metu Gloriai trūko lėšų maistui ir šildymui. Žiemą užsukusi kaimynė suprato, kad namas netinkamas gyventi mažyliui: iš virtuvės kriauklės virsta purvini indai, svetainės grindyse atsiradusi duobė, šalta taip, kad iš burnos eina garas. „Čia nesaugu“, – pasakė kaimynė Gloriai ir paragino kartu su LeBronu persikraustyti pas ją. Tą dieną Gloria susikrovė viską, kas tilpo, į lagaminą ir atsisveikino su mamos namais. LeBronas atsikraustė su mama pas kaimynę, nešinas mažulyte kuprinyte ir pliušiniu gyvūnėliu. Kaimynė neturėjo jiems atskiro kambario, bet turėjo laisvą sofą. Kelis mėnesius Gloria ir LeBronas miegojo ant jos. Vėliau persikraustė pas vieną Glorios pusseserę. Dar vėliau – pas Glorios pažįstamą vaikiną. Paskui pas Glorios brolį. Kai miestas pasmerkė nugriauti ir galiausiai buldozeriu nuvertė jos mamos namą Hickory gatvėje, Gloria ir LeBronas liko gyventi kaip klajokliai. Tuo metu juos pažįstantys žmonės mamą su sūneliu, kurie tiesiog stengėsi išlikti, vadino Glo ir Bronu.
„Prisimenu daugybę kartų, kai mums su sūnumi baigdavosi maistas ir sėdėdavome alkani, – pasakoja Gloria. – Išgyvenome tik padedami draugų, šeimos ir bendruomenės.“
Kol mama stengėsi išgyventi iš labdaros ir maisto talonų, LeBronui buvo sunku užmegzti draugystę su klasės draugais ir rasti ryšį su mokytojais. Neturėdamas nuolatinio adreso jis dažnai keitė mokyklas ir tapo tyliu vaiku, kuris retai prasižioja. „Buvau išsigandęs, vienišas berniukas“, – prisimena LeBronas.
Nepaisant to, kad neturėjo tėvo ir kad mama viena nesugebėjo jų išlaikyti, LeBronas niekada neniurzgėjo ir nesipiktino. Suprasdamas sunkią motinos padėtį, jis stengėsi nenervinti mamos. „Mažam vaikui augti niekur neįleidus šaknų yra labai blogai, – pasakojo LeBronas. – Bet iš skundų nieko gero. Jie tik dar labiau prislėgtų mano mamą, kurią ir taip slėgė kaltė.“ Kaip vėliau prisimins LeBronas, vaikystėje jautėsi panašiai kaip daugelis afroamerikiečių berniukų, pasimetusių gyvenimo sunkumuose: „Neieškojau problemų, – kalbėjo jis, – nes nemėgau jų. Bet stovėjau ant prarajos krašto ir niekur negalėjau pabėgti.“
Atsitiktinis susitikimas 1993 m. vasarą pakeitė LeBrono gyvenimą atskleisdamas kelią, galintį jį išvesti iš supančios nevilties. LeBronui su kitais bendraamžiais berniukais žaidžiant daugiabučio kieme priėjo vyras, vardu Bruceʼas Kelkeris. Kelkeris buvo Glorios pažįstamas. Ir vaikų amerikietiškojo futbolo treneris.
– Ar jums, vaikinai, patinka futbolas? – paklausė Kelkeris grupelės.
– Mano mėgstamiausias sportas, – atsakė LeBronas.
Tuo metu jis nežaidė jokioje komandoje. Nesimokė ir pagrindinių taisyklių, kaip teisingai mesti, kaip gaudyti kamuolį ar kovoti su varžovais. Tačiau jis buvo matęs NFL rungtynes per televiziją. Profesionalų futbolas magiškai traukė spalvingomis aprangomis, dideliais kimštais pečiais, blizgančiais šalmais ir mitiniais komandų pavadinimais: „Steelers“, „Cowboys“, „Giants“ ir „Lions“. LeBronas mėgo piešti ir bloknote, kurį nešiojosi kuprinėje, dažnai eskizuodavo mėgstamiausias NFL komandas ir jų logotipus.
Kelkeris ieškojo galinio puolėjo savo komandai, kitaip sakant, greito vaiko. Jis išrikiavo vaikus ir surengė lenktynes. LeBronas visus paliko uostyti dulkes.
– Ar esi žaidęs amerikietiškąjį futbolą? – paklausė jo Kelkeris.
– Nesu, – atsakė jam LeBronas.
Nusprendęs, kad šis vaikis jam tinkamas, Kelkeris nutarė pakviesti LeBroną treniruotis, bet pirma turėjo susitarti su Gloria. Motina garsiai ir aiškiai pasakė, kad neturi pinigų registruoti sūnų į komandą ar nupirkti jam aprangą. Ji neturi ir automobilio, todėl negalės vežioti jo į treniruotes. Vadinasi, sūnus niekaip negalės treniruotis. O svarbiausia, kad Gloria nebuvo įsitikinusi, jog toks sportas tinka jos sūnui: šis buvo tylus, užsidaręs, visai neagresyvus vaikas. „Iš kur man žinoti, kad futbolas tiks Bron Bronui?“ – paklausė ji.
Kelkeris buvo įsitikinęs, kad LeBronas puikiai tiks jo komandai. Ir sugebėjo įtikinti Glorią, kad sportas labai tiks jos sūnui. Pažadėjo pasirūpinti registracija ir apranga. Pasakė, kad nesivargintų dėl transporto. „Aš jį vežiosiu“, – pažadėjo.
Gloria negalėjo nesutikti, nes buvo akivaizdu, kad sūnus nori prisijungti prie komandos. Todėl sutiko. Ilgai laukti, kad suprastų, jog pasielgė teisingai, nereikėjo. Kai LeBronas pirmą kartą per rungtynes gavo kamuolį, jis nulėkė aštuoniasdešimt jardų ir palietė žemę. Suaugusieji ėmė džiaugsmingai sveikinti. LeBroną apsupo komandos draugai. Treneriai plekšnojo per išpūstus pečius ir laidė padrąsinančius šūkius.
Norėdami komentuoti prisijunkite.