Pašėlusi Ž.Urbono patirtis Kosove: melas, dingę finansai, žaidėjai su pilvais ir nakvoti priglaustas auklėtinis
interviu (26)
Keli mėnesiai, per kuriuos galima parašyti knygą, o gal ir ne vieną – dabar pasakoja Žydrūnas Urbonas, namo grįžęs po patirties Kosove.
Prištinos „Sigal“ komandoje sezoną pradėjęs lietuvis galiausiai Balkanų krašte išbuvo 4 mėnesius ir pripažįsta, kad šiam klubui tai – jau rekordinis terminas.
„Pagaliau tapau treneris su tarptautine patirtimi“, – apie pasikeitusį statusą juokavo Ž.Urbonas.
Tokio chaoso savo gyvenime Ž.Urbonas dar nebuvo matęs. Treneris pats prašėsi anksčiau atvykti į Prištiną ir pradėti darbus, tačiau klubas ragino atsipalaiduoti. Tai buvo pirmoji raudona vėliava. Vėliau „Sigal“ neteko dviejų svarbių legionierių, pasitraukė iš Šiaurės Europos lygos (ENBL), tad karuselė įsibėgėjo.
„Sigal“ vietinėse pirmenybėse su 6 pergalėmis ir 5 pralaimėjimais yra 4 vietoje iš 8, Balkanų lygoje pralaimėta sykį.
„Pasiilgau namų, aš jau įrodžiau sau ne kartą, kad pasiilgstu ne tik krepšinio, bet lietuviško mentaliteto, gyvenimo būdo, požiūrio. Jis labai sveikas, tik mes save per daug plakame ir nevertiname. Aišku, čia ne ta šalis su kuria galėtume lyginti, bet teko gyventi ir Graikijoje, ir kituose kraštuose, gera, kai po to išgirsti tą kalbą oro uoste. Mes tikri, nesišypsome ir nesakome „how are you“, kai neįdomu.
Namai yra namai, bet patirtys yra patirtys. Virdamas savoje baloje nematai dalykų iš šono“, – pasakojimą pradėjo Ž.Urbonas.
Krepsinis.net portale – pokalbis su treneriu apie Kosovo krepšinį, chaosą klube, nevykdytus pažadus, namie nakvojusį auklėtinį ir vėlavusius autobusus.
– Kai parašiau jums dar esant Kosove, sakėte, kad galite parašyti knygą apie tuos kelis mėnesius Prištinoje. Kokio žanro knyga tai būtų?
– Čia net ne knygą, o visą seriją galėčiau rašyti (Juokiasi). Tiek įvykių ir tiek antikrepšinio situacijų, kurių nesitikėjau. Man tą klubą neblogai nusakė, bet reikia suvokti, kodėl buvo kitaip. Viena – finansinės bėdos, kai yra stiprus trūkumas lėšų, natūralu, kad atsiranda vėlavimai, melavimai, buvo jausmas, kad esu Lietuvoje prieš 20 metų. Tada teko žaisti Šilutėje, „Laveroje“, kai pinigai baigėsi. Tas pats „7bet-Lietkabelis“, pamenu, kaip stojosi ant kojų, keitėsi vadovai, pinigų trūko.
Žinodamas situaciją, turbūt rinkčiausi kitą klubą, jei kviestų. Puikiai situaciją nusako tai, kad klubas dėl 40 tūkst. eurų pasitraukė iš Šiaurės Europos lygos. Taip, tai pinigai, bet kai duodi žodį ir pasitrauki, tai gerai nekvepia.
Man signalai buvo jau tada, kai pabėgo du legionieriai: vienas iš jų Wardas, apie kurį odės sudainuotos. Įsivaizduokite, jis žaidžia Lietuvoje, ne pirmo ketverto komandoje, bet vis tiek, o kokia jėga jis man būtų buvusi Kosove. Jau nujaučiau, kad ilgai neišbūsiu, ten reikia kantrybės, žaidžiant tik Kosove. Ta Balkanų lyga – BBL atitikmuo, kuri buvo išsikvėpusi, neįdomi, bet joje žaidė keli Lietuvos klubai.
– Ar finansiniai rūpesčiai klubą ištiko tik dabar, ar tai buvo labiau tendencija?
– Tai tęsiasi gal 2–3 metus, kai jie netampa čempionais. Gale sezono jie skolas užsidaro, bent užsieniečiams, vietiniams tęsiasi ilgiau. Gal ir aš iki galo nepasidomėjau, nes buvo labai įdomu prisiliesti prie Balkanų krepšinio.
– Bet pasakojote, kad informaciją rinkote ir ji buvo gana teigiama. Kažkas kažko nepasakė iki galo?
– Negali sakyti, kad man nupasakojo per gerai, buvo rizika, vis tiek vyksti į šalį, kur daug emocijos. Patyriau, kad sporto vadybos ten nėra, jų supratimas mažas, einama per emociją. Taip – daugely jų klubų. Bet džiaugiuosi, kad pajaučiau Balkanų krepšinį, jau pažįstu klubų vadovus, vieną agentą, šalia juk ir Šiaurės Makedonija, ir Juodkalnija, ir Bosnija ir Hercegovina. Anksčiau buvo, kad tau siunčia žaidėją su gera statistika ir nesupranti, koks iš tiesų jo lygis, ką jis gali. Dabar jau suprantu. Ten yra įdomių legionierių ir tame pačiame Kosove yra neblogų klubų – gal pusantro – kur važiuoti gal ir verta. Kontaktai krepšinyje irgi yra svarbu.
Urbonas
– Kosovo krepšinis, bent stereotipiškai, iškart skamba kaip toli nuo profesionalumo esantis lygis.
– Gal negalima taip sakyti, yra komandų, kurios žaidžia Europoje – „Trepca“, „Peja“. Man įdomiausia buvo pamatyti tą krepšinį, dažniausiai juk mes iš Balkanų vežamės trenerius ir žaidėjus. Kuo mes skiriamės – jie savo rinką saugo, į ją eiti sunku. Graikas ir turkas gal gali atvykti, o kitiems treneriams ten kvietimo sulaukti sunku.
Palikau klubą, nes jame buvo per daug rūpesčių. Pasakiau, kad nebematau tikslo, prie šito chaoso, duok Dieve, išeiti į ketvertą. Klubo prezidentas man sakė, kad supranta, atsiprašė, kad taip gavosi.
– Papasakokite, kiek žmonių sudaro klubo vadybinę organizaciją?
– Šiaip atrodo, kad jų daug yra, visi dirba, visi valdybos nariai, visi padeda. Bet kai tau reikia markerių... (Juokiasi). Aš juos atsivežiau iš Lietuvos, lentą – irgi, bet prireikus elementarių priemonių, jie jas perka savaitę. Jie žada, žada, ateina rungtynės, sakau: yra markeriai? Nėra. Jie nubėga ir nuperka, bet viskas velkasi, neorganizuotumas didelis ir jis žaloja labiausiai. Bet negaliu sakyti, ten būdamas prisiklausiau ne geriausių atsiliepimų ir apie tų pačių graikų krepšinį, net Eurolygos lygį, ir jų mediciną.
Kosove atrodo, kad jie nusipirks vieną žaidėją ir taps čempionais. Sumokės 8 tūkstančius per mėnesį, gal 10 tūkst. ir viskas. Kaip ir PAO savininkas sako, kad kitąmet nusipirks kelis žaidėjus už 3 milijonus, bet juk nebūtinai tu dėl to tapsi čempionu. Gal kiti nusipirks žaidėją už 1,5 mln. ir jis bus dar geresnis.
– O prie komandos komplektacijos galėjote prisidėti?
– Buvo labai svarbu susirinkti vietinius, prie užsieniečių dar galėjau kažkiek prisidėti. Kai du pabėgo, vis tiek reikėjo kažką pirkti ir galvoti. Man buvo patikinta, kad supirko vienus geriausių vietinių, natūralu, nežinojau jų taip gerai, tad pasitikėjau. Bet atėjęs į treniruotę tris pamačiau su alaus pilvais (Juokiasi). Sakau: kaip čia yra? Man sako: ne ne, kitose komandose dar prasčiau. Galvoju: gal bus 4 su pilvais? Bet kai pamatai, kad ten vienas su pilvu, supranti, kad supratimas, perkant žaidėjus, buvo tragedija. Iš 8 žaidėjų buvo gal 2, kurie gali žaisti, siekiant tikslų.
Ir atleisti lengvai negali. Vieno brolis, pasirodo, ministerijoje atsakingas už pinigus, kitas – dar kažkieno giminaitis.
– Va ir atsakymas, kodėl gali sau leisti žaisti su pilvais.
– Būtent, tik kai ateina laikas žaisti, supranti, kad nėra variantų. Buvo pažadėti 5 legionieriai, pradėjome su 3, o 2 pabėgo. Man pasakė, kad galėjau pirkti už 8 tūkst. bet paaiškėjo, kad liko 3 tūkst. Į Kosovą atvežti žaidėją už tokią sumą... Šiaip ne taip susiradau kažką.
Atvykau pradžioje pilnas entuziazmo. Sakoma, serbai darbštūs, bet mes, lietuviai, irgi. Aš sakiau jiems: atvyksiu liepą, apsižiūrėsiu, susitarsime, susiplanuosime. Man sakė: ne ne, ramiai su žmona būk. Galvoju: nieko sau, gal ir faina. Tada sakau: gal atskrisiu bent savaitę anksčiau? Ne ne, nereikia. Man pasisekė, sūnus žaidė čempionatą 80 km nuo Prištinos. Nuo 1 dienos aš jau turėjau dirbti, sakiau, turime sportuoti, duokite bent jaunimą, jei komandos nėra. Jie sakė: ne ne, nereikia. Jau tai man atrodė keistai. Šiaip ne taip įsiprašiau (Juokiasi).
Ten dirbo fizinio rengimo treneris Ugnius Savickas, didelis pliusas, kad susipažinome ir susidirbome su juo. Puikus specialistas. Susiplanavome, kad ryte dirbsime, ir po to vyksime palaikyti jaunimo į čempionatą. Per tas 2 savaites, kol vyko čempionatas, taip darbo ir nepradėjome, jokio jaunimo niekas nedavė. Mes susidėliojome planus vos ne iki Naujųjų, mėnesį į priekį – labai smulkiai. Atėjo ta 15 diena – vėl niekas nesusirinko. Tik rugsėjo 1 dieną kažkas atvažiavo. Iki tol buvo darbo imitacija, jau sakėme klubui, kad reikia proceso, o jie atsakė: viskas gerai, nesinervinkite. Aš atsakiau: kai pralaimėsime, ko gero, jums pasidarys labai įdomu. Jie: ne ne, ko jūs stresuojate? Sakau: nestresuoju, dirbti noriu. Tame chaose gelbėjo geras oras ir geras maistas, su Ugniumi jau pykome, nervinomės, bet nueini į restoraną, užsidedi akinius nuo saulės ir viskas gerai. Galiausiai patys pradėjome intensyviai sportuoti ir įgavome gerą formą (Juokiasi).
Dar paminėčiau sirgalius, apie kuriuos atsiminimai geri. Kiekvienas klubas turi ultras, kurios labiau išprotėjusios nei mūsiškiai, nuolat dainuoja dainas – kartais net atsisuki jų paklausyti. Bet mačiau atmosferą ASG, kai žaidė „Wolves“, „Žalgiris“ ir „Rytas“, buvo smagu žiūrėti. Mūsų komandos sirgaliai niekad neišbūdavo iki galo, nes susprogdindavo petardas, atrodydavo, tankas įvažiavo ir šūvių paleido. Vienu metu išsitaškė gabalais net plastikinės kėdės. Pavojinga, jei į kokią akį pareitų atplaiša. Tada sirgalius išvaro, pusvalandžiui sustoja rungtynės – tai jau buvo tapę normalu. Eina kalbos, kad jei žaidi pusfinaliuose ar finaluose, važiuoji su autobusu, turinčiu grotas, kadangi jie mėto akmenis į varžovų komandas. Agresiją jie rodė ir po pralaimėtų rungtynių. Kai namie nusileidome čempionams, žaidėjai jau lipo ant žaidėjų, rodė vidurinius pirštus. Nuo meilės iki neapykantos ten žingsnis.
Pamenu, stebėjau LKL ir sezono pradžioje buvo kelios komandos su 0/5 balansu. Kosove ir aplink jau būtų atleisti treneriai. Nereikia toli žiūrėti – ta pati „Crvena Zvezda“ atleido trenerį. Smagu, kad Lietuvoje yra supratimas, žmonės žiūri į procesus ir po 2 pralaimėjimų neatleidinėja.
Urbonas
– O gyvenimo sąlygas turėjote geras?
– Man asmeniškai padėti jie tikrai stengėsi ir vertino. Bandžiau jiems vardinti problemas – prezidentui susakydavau į dieną po 40. Jis imdavosi už galvos: o kažką gero padarome? Nelabai (Juokiasi). Jis nežino, ką daryti, nes su tuo mentalitetu sunku kažką pakeisti. Pavyzdžiui, autobusas į rungtynes visada vėluodavo. Nuvažiuojame likus 45 min iki rungtynių, kai reikia 1,5 valandos. Jau patarinėjau: kalkite baudas įmonei. Jie sako: negalime. Tai kažkas vėluoja, tai kažką pamiršta – tai buvo ištisai. Galiausiai pats laiką paankstindavau gal 45 minutėmis. Jie sako: kodėl taip anksti? Sakydavau: niekada nenuvykome laiku. Kai taip padariau, tą kartą nuvažiavome laiku, bet ir tai per plauką, eigoje kažkur reikėjo sustoti, pakalbėti.
Kas dėl gyvenimo: sezono pradžioje man taip norėjosi turėti 4 prieš 4 treniruotę, vienam vaikinui komanda nedavė, kur nakvoti. Jis ne iš Prištinos, sako, važiuos namo, bet ryt nespės į treniruotę, nes autobusas važiuoja vėliau. Sakau jam: ateik, nakvosi pas mane. Jis: rimtai? Na, ką man daryti, aš bent turėsiu 4 prieš 4 treniruotę, nes visi treneriai žino – blogiausias skaičius 7 žaidėjai, negali nieko daryti. Komanda man sako: meskit jį lauk (Juokiasi). Sakau: kaip mesti, man reikia treniruotis. Jis 3 dienas pas mane nakvojo, papasakojo, kaip gyvena ir treniruojasi jaunimas.
– Kokie finansai sudaro didžiąją dalį komandos pajamų? Turtingų verslininkų? Savininko? Savivaldybės?
– Yra nemaža dalis savivaldybės pinigų. Jie turi apie 800 tūkst. biudžetą, mokesčiai jų tik mažesni nei pas mus. Dabar jų mokesčiai – 10 proc. ir viskas, kai Lietuvoje mokame ne mažiau 30 proc. Kitą sumą suneša rėmėjai. Rugsėjo 1 dieną visi jie susirenka ir po truputį ima kalbinti rėmėjus, kai Lietuvoje visi tai daro vasarą ir žino, kiek planuoja turėti pinigų. Vasarą pas juos visi tinginiauja. Taip ir prasideda: vienas rėmėjas pabėga, kitas – irgi, atsiranda problemų, jei nelaimi – dar eini į minusą.
Manęs jau klausė: ar kitąmet nenorėtumėte prisijungti prie mūsų vadybos. Sakiau: ačiū, ne, kol čia viską iškuopsi... (Juokiasi). Gale patys žaidėjai man sakė: važiuokite, ką jūs čia vargstate (Juokiasi). Kai pasakiau, kad čia išbuvau 4 mėnesius, vienas agentas, gana įtakingas Balkanuose, sakė, kad čia klubo rekordas.
– Pagal šią tendenciją klubas dar turėjo likti jums skoloje?
– Ne, susiderėjome išeitines, bet matysime, kaip jie jas atiduos. Jie bijo FIBA BAT teismo. Tik vienas dalykas, reikia susirašyti sutartis, nes kitaip tave išdurs.
Apie išvykimo galimybes kalbėjome jau prieš mėnesį, bet mums žadėjo papildymą. Vietoje Wardo žaidėją pirkome du mėnesius. Pas juos nėra normalios medicininės patikros, matyt, vadybininkas pažiūrėjo ir viskas, bet žmogus atvyko su trauma – šonu kaip krabas bėgo (Juokiasi). Sakau: tai kaip jūs jį pasirašėte?
– Papasakokite, kaip „Gargždai“ iš jūsų pagrobė Nicką Wardą?
– Kontaktavome, šnekėjome su Eglinsku. Įsivaizduokite, visą vasarą dirbi, naktimis žiūri rungtynes, išsigrynini keletą žaidėjų ir juos kalbini. Tai nėra taip lengva.
Užsieniečiai prieš atvykstant įprastai paprašo 1–2 tūkst. eurų, Wardui per tą laiką nesugebėjo sumokėti tų varganų poros tūkstančių, taip jis nusispjovė ir išėjo.
Kviečiau ir kelis lietuvius (Pacevičių, Mikalauską ar Kačiną), bet iš dalies džiaugiuosi, kad jų neatsivežiau. Norėjau ir asistento, bet man atsakė, kad nebėra galimybės ir pinigų. Turėjau skautingo meistrą, kuris nei anglų mokėjo kalbėti, nei skautingą daryti (Juokiasi).
Kas man ten patiko, kad jie turi taisyklę registruoti 2 žaidėjus iki 20 metų. 5 užsieniečiai, 5 patyrę vietiniai ir 2 – jauni. Tai įdomi idėja, kažkas gauna traumą ir tas jaunimas apsitrina. Manau, tai galima įdiegti iki LKL.
– Kaip suprantu, Balkanų krepšinio nesate atsikandęs ir ateityje neatmestumėte galimybės vėl kažkur išvykti?
– Be abejo, pernai ta pati „Trepca“ mane kvietė, bet atsisakiau. Ten klubas, kuris turi ir geresnius finansus – apie 2 mln. eurų. Jie žaidėjams moka stipriai, turi profesionaliam klubui reikalingas pozicijas.
– Kadangi likote be darbo, „Šiauliai“ su jumis dar nesusisiekė?
– LKL stebėjau, klausimas, ar kurias rungtynes praleidau, nebent dubliuodavosi. Laiko buvo, žiūrėjau daug – nuo Eurolygos iki LKL. Įdomu. Kad „Šiauliams“ sekasi sunkiai, žinau, gaila, tas miestas man prie širdies. O dėl susisiekimo, žiūrėsime, duok Dieve, kad jiems tik sektųsi.
Norėdami komentuoti prisijunkite.