Pamoka ar problema: rizikingas brazilų sprendimas, sugniuždęs Lietuvos rinktinę
(25)
Lietuvos vyrų rinktinės startas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse virto sudėtingu egzaminu, kurio Jono Kazlausko auklėtiniai neišlaikė.
Puikiai išanalizavę brazilų silpnybes ir pirmoje susitikimo dalyje idealiai jas išryškinę Lietuvos rinktinės krepšininkai strigo ten, kur teoriškai galima įgauti didžiausią pranašumą.
Po dvidešimties minučių žaidimo laiko brazilai į rūbinę žingsniavo su 29 taškų deficitu (29:58). Jiems reikėjo kažką daryti. Didžiosios pertraukos metu Brazilijos rinktinės trenerių štabas su treneriu Rubenu Magnano priešakyje priėmė rizikingą sprendimą.
Jie pasirinko gynybos taktiką, kurią teoriškai galima nesudėtingai sužlugdyti. Tačiau rizika visiškai pasiteisino, nes pasirodo, jog tai, kas atrodė visiškai paprasta, Lietuvos rinktinei yra problema, į kurią verta atkreipti dėmesį.
Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Rungtynes brazilai pradėjo su taisykle gintis nuo lietuvių „du prieš du“ „stepoutu“. Tai taktika, kai žaidėjas su kamuoliu yra agresyviai atakuojamas ant perimetro iššokančio aukštaūgio tam, kad neturėtų erdvės metimui į krepšį arba prasiveržimui.
Tam, kad šią gynybos taktiką įgyvendintų, brazilai nusprendė susikoncentruoti baudos aikštelėje, aukodami Renaldo Seibučio ir Domanto Sabonio metimus iš tolimesnių distancijų. Jiems reikėjo, jog į baudos aikštelę „pikenrole“ kertantį aukštaūgį visada galėtų perimti kitas arti krepšio stovintis žmogus.
Iš pradžių, brazilams viskas klojosi pagal planą. R.Seibutis nepataikė iš toli, kai jį prižiūrėjęs Marcelinho Huertasas mėgino įveikti užtvarą pro apačią, taip suteikdamas lietuviui erdvės metimui.
Vėliau D.Sabonis netiksliai atakavo iš vidutinio nuotolio, paliktas visiškai be priežiūros. Kitoje atakoje jis vėl gavo erdvės toje pačioje situacijoje, tačiau užuot metęs, veržėsi ir sužingsniavo.
Lietuvos rinktinės problemos prieš tokią brazilų gynybą tęsėsi neilgai. Netrukus R.Seibutis smeigė tritaškį, kai jį prižiūrėjęs M.Huertasas lindo iš užtvaros pro apačią. Lietuviai atsidūrė priekyje – 10:8.
Aikštelėje pasirodęs Paulius Jankūnas sužaidė „pikenpopą“ ir įgijo erdvės, kol jo tiesioginis oponentas Rafaelis Hettsheimeris atakavo lietuvių perimetro žaidėją ties tritaškio linija (12:8).
Aikštelėje pasirodęs Vaidas Kariniauskas puikiai skaitė brazilų „stepoutą“. Pirmoje situacijoje jis numetė į šoną R.Seibučiui, kurio tiesioginis oponentas pasislinko į pagalbą stabdyti į baudos aikštelę įkertantį Antaną Kavaliauską. R.Seibutis prasiveržimu ir staigiu metimu iš vidutinio nuotolio atakavo prie jo sugrįžtantį varžovą – pelnė lengvus taškus (35:19).
Kitoje situacijoje V.Kariniauskas vėl perskaitė brazilų gynybą, atliko teisingą perdavimą į kraštą, kur komandos draugas turėjo geresnį kampą įvesti kamuolį įkertančiam A.Kavaliauskui. Jo tiesioginis oponentas nespėjo sugrįžti nuo tritaškio linijos ir A.Kavaliauskas be problemų didino Lietuvos rinktinės atotrūkį (37:19).
A.Kavaliausko sugebėjimas staigiai įkirsti į baudos aikštelę leido lietuviams ir toliau rinkti lengvus taškus, kai jo tiesioginis oponentas N.Hilario, gindamasis prieš „pikenrolą“, atakuodavo žaidėją su kamuoliu.
Antrojo kėlinio pabaigoje J.Kazlauskas išmetė dar vieną kozirį – nusprendė bausti įgūdžiais gynyboje ir greičiu nepasižymintį R.Hettsheimerį. Tam buvo pasitelktas Mindaugas Kuzminskas, kuris užėmė sunkiojo krašto puolėjo poziciją.
R.Hettsheimeris buvo atsakingas už pagalbą prie krepšio, kai kiti du komandos žaidėjai gynėsi „stepoutu“ prieš lietuvių „pikenrolą“. Pirmoje situacijoje kamuolys buvo staigiai numestas M.Kuzminskui, kuris tritaškiu nubaudė jį palikusį ir į pagalbą apačioje nusileidusį R.Hettsheimerį (51:26).
Netrukus D.Sabonis sužaidė nugara į krepšį prieš R.Hettsheimerį – lietuviai įgijo 30 taškų persvarą (56:26).
Galiausiai, M.Kalnietis „pikenrole“ įvedė kamuolį į baudos aikštelę įkirtusiam D.Saboniui, kuris pelnė du taškus su į pagalbą nusileidusio R.Hettsheimerio pražanga – 58:28.
Tai buvo geriausia iliustracija, kaip idealiai Lietuvos rinktinė baudė brazilus už jų agresyvumą „pikenrolo“ gynyboje, ginantis „stepoutu“. Lietuviai puikiai skaitė pagalbos situacijas ir idealiai naudojosi dėl šios taktikos atsivėrusiomis erdvėmis brazilų gynyboje.
R.Magnano parengtas gynybos planas buvo visiškai sužlugdytas. Norint bent jau garbingai pasipriešinti lietuviams, teko priimti nestandartinį sprendimą. Teko rizikuoti.
Jankūnas
Brazilai nusprendė „du prieš du“ gynyboje atsisakyti „stepouto“, kuriam sėkmingai įgyvendinti reikia disciplinuotai veikiančių pagalbos veiksmų. Buvo priimtas sprendimas gintis tiesiog susikeičiant ginamaisiais.
Tai taktika, kai „du prieš du“ situacijoje besiginantis aukštaūgis perima žaidėjo su kamuoliu priežiūrą, o gynėjas – aukštaūgį.
Be to, brazilai stengėsi sušvelninti tokios gynybos pasekmes keliais būdais. Pirmasis – prieš aukštaūgį atsidūręs gynėjas dengdavo kamuolio pusę ir neleisdavo tarkime Jonui Valančiūnui lengvai priimti kamuolio „ant ūselio“. Antrasis – esant progai, brazilai dar kartą susikeisdavo ginamaisiais tam, kad prieš J.Valančiūną atsidurtų ne 185 cm ūgio Raulis Neto, o 194 cm ūgio Leandro Barbosa arba 203 cm ūgio Marcusas Vinicius, arba dar geriau – sunkusis kraštas, kuriuo žaidė N.Hilario arba Augusto Lima.
Trečiojo kėlinio pradžioje M.Kalnietis žaidė „pikenrolą“ su J.Valančiūnu. Prieš M.Kalnietį atsidūrė Cristiano Felicio, o prieš J.Valančiūną – R.Neto. Po antrojo susikeitimo ginamaisiais J.Valančiūno priežiūrą staigiai perėmė L.Barbosa. Vos tik J.Valančiūnas nusistūmė L.Barbosą, suėmė kamuolį į rankas ir sukosi atlikti metimą iš po krepšio, jis buvo dvigubinamas C.Felicio, kuris paliko be priežiūros M.Kalnietį. J.Valančiūnas šios situacijos neperskaitė, o prieš du žaidėjus taškų nepelnė.
Lygiai toje pačioje situacijoje netrukus atsidūrė P.Jankūnas, kuris mėgino nugara į krepšį apžaisti tą patį L.Barbosą, tačiau buvo staigiai sudvigubintas ir pelnyti taškų jam nepavyko.
Kiek vėliau R.Neto vėl atsidūrė prieš J.Valančiūną, tačiau šis nespėjo užsiimti pozicijos, kai M.Kalnietis mėgino jam įvesti kamuolį – klaida.
M.Kalniečiui sunkiai sekėsi sustyguoti Lietuvos rinktinės puolimą, kai brazilai ėmė taikyti šią taktiką. Klaidų virtinė tęsėsi.
D.Sabonis atsidūrė prieš R.Neto ir mėgino užsiimti poziciją. Tuo tarpu kitoje baudos aikštelės pusėje J.Valančiūną prižiūrėjo N.Hilario. Pastarasis šiek tiek pasislinko arčiau D.Sabonio, kad galėtų lietuvį sudvigubinti arba perimti jam skirtą perdavimą. Tai perskaitęs M.Kalnietis mėgino staigiai užmesti aukštą perdavimą J.Valančiūnui, tačiau šis sumanymo nesuprato – dar viena klaida.
Dar vėliau prieš L.Barbosą atsidūrė Robertas Javtokas, kuris bandė užsiimti poziciją, tačiau prasižengė puolime – tai buvo šeštoji Lietuvos rinktinės klaida trečiajame kėlinyje.
Po trijų kėlinių lietuviai vis dar turėjo solidžią persvarą – 70:52. Tačiau problemos niekur nedingo. Lietuvos rinktinei ir toliau nesisekė įvesti kamuolio baudos aikštelėje ūgio pranašumą įgijusiems aukštaūgiams, o perimetro žaidėjai nesugebėjo pasinaudoti savo greičio privalumais prieš brazilų aukštaūgius.
Ketvirtajame kėlinyje minutės pertraukėlės metu J.Kazlauskas mėgino raminti savo auklėtinius, tačiau pripažino tiesą, kuri leidžia geriau suprasti, kodėl lietuviams taip sunkiai sekėsi išnaudoti ūgio pranašumus „ant ūselio“.
„Žaidžiate „pikenrolą“. Antanas stato užtvarą. Visi kiti – plačiai. Jie eina iš priekio. Jie stumdosi. Yra labai sunku įvesti kamuolį...“, – konstatavo J.Kazlauskas, po rungtynių pripažinęs, kad jo auklėtiniai antroje mačo dalyje nesugebėjo susitvarkyti su brazilų sprendimu keistis ginamaisiais.
Išnaudoti tokias situacijas Lietuvos rinktinei trukdė ir mačo arbitrų nustatytas fiziškumo rungtynėse lygis. Jie leido daug kovos baudos aikštelėje, kas šioje situacijoje labiau pasitarnavo vėl savo jėgomis patikėjusiems ir į lemiamą šturmą pakilusiems brazilams. Jie kietai stūmė lietuvių aukštaūgius iš patogių padėčių šalia krepšio. Tuo tarpu perimetro žaidėjus, kurie laukdavo, kol aukštaūgis užsiims poziciją ir su kamuoliu rankose ieškojo perdavimo galimybės, presingavo ties pražangos riba.
Matydamas, kad toks kietas brazilų žaidimas gynyboje neleidžia išnaudoti ūgio pranašumo šalia krepšio, M.Kalnietis nusprendė rinktis kitokį variantą, kaip galiausiai pradėti bausti varžovus už jų rizikingą sprendimą gynyboje.
Iš pradžių M.Kalnietis sėkmingai atakavo prieš jį atsidūrusį N.Hilario. Deja prasiveržimo taikliu metimu jam užbaigti nepavyko. Tada situaciją gelbėjo virš varžovo galvos pakilęs ir netaiklų metimą taisęs M.Kuzminskas. Lietuviai susigrąžino 16 taškų persvarą (75:59).
Kiek vėliau M.Kalnietis ryžosi žaisti vienas prieš vieną prieš jį atsidūrusį C.Felicio. Brazilų aukštaūgis vėl buvo paliktas už nugaros, tačiau Lietuvos rinktinės pagrindinis atakų organizatorius nesugebėjo pataikyti iš po krepšio.
Kitoje atakoje M.Kalnietis dar kartą pamėgino nubausti brazilus už jų sprendimą keistis ginamaisiais. Suklaidinęs C.Felicio jis atakavo iš toli, tačiau netiksliai.
Galiausiai, atsidūręs prieš N.Hilario, M.Kalnietis nebesiryžo žaisti vienas prieš vieną. Jis mėgino įvesti kamuolį P.Jankūnui, kuris užsiėmė poziciją prieš R.Neto. Nuaidėjo teisėjo švilpukas – pražanga puolime.
Tuo metu, kai brazilų spurtas pasiekė apogėjų, Lietuvos rinktinė pagaliau sugebėjo pasinaudoti savo varžovų rizika.
Komandas skiriant 4 taškams (75:71), R.Seibutis žaidė „pikenrolą“ su D.Saboniu. Prieš pastarąjį atsidūrė R.Neto, kuris kaip įprasta dengė jam perdavimo liniją iš priekio. D.Sabonis tvirtai užsiėmė poziciją, o R.Seibutis nedvejodamas atliko aukštą perdavimą. Trinktelėjęs R.Neto į burną D.Sabonis sugriebė kamuolį ir pelnė du taškus su pražanga.
Tai buvo pirmasis epizodas per du košmariškus kėlinius, kai Lietuvos rinktinės aukštaūgiai nusprendė sužaisti grubiau už brazilus. Ir tai iškart davė rezultatą. D.Sabonio metimas nutraukė brazilų spurtą ir tapo kertiniu momentu, įtvirtinusiu pirmąją Lietuvos rinktinės pergalę šioje olimpiadoje.
Lietuva
Pamoka ar problema
Nuaidėjus finalinei šių dramatiškų rungtynių sirenai pradėta kalbėti apie psichologiją ir J.Valančiūno, labai norėtųsi manyti, prasčiausias rungtynes olimpiadoje.
Psichologija savo vaidmenį sužaidė. Nesugebėjus prisitaikyti prie visiškai kitokios varžovų gynybos, Lietuvos rinktinės puolimas strigo. Klaidos, nesugebėjimas išnaudoti palankių situacijų pelnyti taškus ir tai, kad brazilai keisdamiesi ginamaisiais neleido efektyviai žaisti savo derinių, įplieskė paniką Lietuvos rinktinės žaidėjų veiksmuose.
Pasipylė skuboti metimai, lietuvių veiksmai tapo sukaustyti, vis dažniau būdavo uždelsiama, kur reikėdavo priimti staigų sprendimą ir atlikti perdavimą.
Kiekviename aikštelės metre talžytas J.Valančiūnas taip ir nepajuto žaidimo ritmo, o perimetro krepšininkai dvejojo žaisti vienas prieš vieną prieš varžovų aukštaūgius.
Tai buvo to Lietuvos rinktinės psichologinio lūžio po sėkmingos pirmosios mačo dalies pasekmės, su kuriomis susitvarkyti taip ir nepavyko. Lietuviai išsigelbėjo tik dėl to, jog brazilai turėjo per mažai laiko ir galimybių puolime, kad panaikintų 30 taškų deficitą, kurį įgijo antrajame kėlinyje.
Galima kalbėti, kad toks šaltas dušas olimpiados starte bus naudingas ateityje, kai užsigrūdinę Lietuvos rinktinės žaidėjai kitą kartą taip nesubyrės psichologiškai ir susitvarkys didžiulės įtampos metu.
Vis dėlto brazilų pasirinktas planas gynyboje išryškino ir gana akivaizdžią Lietuvos rinktinės problemą, apie kurią kalbama jau eilę metų.
Tada, kai prieš Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjus nuolat atsidurdavo brazilų aukštaūgiai, nė vienas jų nesugebėjo efektyviai sužaisti vienas prieš vieną prieš kur kas lėtesnius savo tiesioginius oponentus.
Varžovams susikeičiant ginamaisiais yra du keliai tokias situacijas versti lengvais taškais: žaisti vienas prieš vieną perimetre arba išnaudoti ūgio persvarą „ant ūselio“. Panašu, kad Lietuvos rinktinė potencialo efektyviai tai daryti gali tik antruoju atveju. Ir tai nėra gerai, nes tai labai nuspėjama.
Kai brazilai pradėjo taikyti šią taktiką, Lietuvos rinktinės puolime įsivyravo stagnacija. Buvo nuolat ieškoma aukštaūgių „ant ūselio“, o brazilai žinojo, kad tai – vienintelis lietuvių kelias, bandant pralaužti jų gynybą.
Jau pirmosiose rungtynėse Lietuvos rinktinės žaidime išryškėjo didžiulė spraga, kuri gali kelti problemų ir toliau. Galima net neabejoti, kad šios rizikingos gynybos taktikos griebsis ir būsimi varžovai grupės etape.
Pasiruošti tam, kas laukia, laiko yra. J.Kazlauskas ir jo trenerių štabas įrodė, kad spręsti taktinius uždavinius jie sugeba labai gerai.
Belieka tikėtis, kad tai, kas įvyko antroje susitikimo su brazilais pusėje, tebuvo vienos nakties košmaras. Kai kitą kartą Lietuvos rinktinė susidurs su tokia gynyba, ji turi tiksliai žinoti, ką daryti.
Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“
Norėdami komentuoti prisijunkite.