Nutildę skeptikus: penki NBA žaidėjai, pagaliau pateisinantys į juos dėtas viltis
(6)
Nustatyta, kad 5-10 proc. žaidėjų žaistų produktyviai prie bet kokio trenerio, bet kokioje sistemoje. Dar 5-10 procentų krepšininkų neįneštų didesnio indėlio nesvarbu, kokioje komandoje bežaistų. Likęs 80 proc. – priklausomi nuo trenerio, sistemos, komandos draugų ir dar daug aplinkybių.
Kai krepšininkai išnaudoja savo potencialą, jie iš solidžių gali tapti įspūdingais. ESPN pateikia penkių NBA žaidėjų sąrašą, kurie pagaliau pateisina labai dideles į juos dėtas viltis.
O.J.Mayo rodo, ką moka
O.J.Mayo (Dalaso „Mavericks“: vid. 35 min., 22,2 tšk., 58 proc. trit., 3,2 atk. kam., 2,9 rez. perd.)
Augdamas O.J.Mayo savo amžiaus grupėje anksčiau buvo geriausias žaidėjas šalyje. O tai – didelis įvertinimas.
Tačiau NBA jis buvo tiesiog geras ir nieko daugiau. Lygoje jis atlikdavo mažiau metimų, kartais rungtyniaudavo įžaidėju ir sunkiai išspausdavo taškus. Solidaus krepšininko statuso per ketverius metus Memfyje jis taip ir nepasiekė.
Tiesa, O.J.Mayo atsidūrė Dalaso „Mavericks“ trenerio Ricko Carlisle‘o rankose. Strategas pagarsėjęs kaip specialistas, padedantis žaidėjams pasiekti visą savo potencialą. R.Carlisle‘as leido O.J.Mayo dažniau ir laisviau atakuoti krepšį. O snaiperis trenerio pasitikėjimą pateisino sezono pradžioje iš trijų taškų zonos mesdamas net 57 procentų taiklumu.
O.J.Mayo daugiau nebedvejoja ir meta savo metimus. Taip, kaip mėgsta. Neverta tikėtis, kad iki sezono pabaigos jis išlaikys virš 50 proc. pataikymą. Bet galima prognozuoti, kad tikslumas sieks per 40 proc., o pelnomų taškų vidurkis viršys 20 taškų. Tai jam leistų būti tarp 8-10 geriausių NBA atakuojančių gynėjų.
B.Lopezas pradėjo ir gintis
Brookas Lopezas (Bruklino „Nets“: vid. 30 min., 18,7 tšk., 56 proc. dvit., 6,1 atk. kam., 2,5 blk.)
Brookas Lopezas buvo apdovanotas taškų rinkimu. Anksčiau demonstravęs jaunuoliams būdingą krepšinį ir buvęs labai nestabilus, dabar jis panašėję į profesionalą. Vyrą. Veteraną, kurie turi labai dideles ambicijas ir kovoja dėl titulų bei žiedų.
Dėka protingesnių nei anksčiau komandos draugų, 24 metų 213 cm ūgio „centras“ gauna daugiau progų pasižymėti ir žaisti savąjį žaidimą. Dabar B.Lopezas dažniau meta atakos pradžioje, o ne kai atakai skirtas laikas tiksi į pabaigą.
Aukštaūgio metimai užtikrintesni ir jis dažniausiai pataiko. Geras žaidimas puolime įkvėpė jį ir geresnei gynybai (silpniausiai žaidimo vietai). Sezono pradžioje jis blokuoja 2,5 metimo – vienu daugiau nei geriausias karjeros vidurkis.
Portlendas neturėtų gailėtis išlaikęs N.Batumą
Nicolas Batumas (Portlendo „Trail Blazers“: vid. 39 min., 20,1 tšk., 48 proc. met., 6 atk. kam., 3,2 rez. perd.)
Prancūzas turėtų įdėmiai ieškoti geros kalėdinės dovanos vyriausiajam treneriui Terry Stottsui. Kodėl?
N.Batumas pirmauja NBA pagal pataikytus tritaškius ir iš toli per rungtynes atakuoja beveik po 8 kartus – trimis daugiau nei daugiausiai per ankstesnę savo karjerą. Tai – ir T.Stottso nuopelnas.
Ir kaip O.J.Mayo, N.Batumo metimai būna labiau paruošti. Daug prie to prisidėjo „Trail Blazers“ naujokas įžaidėjas Damianas Lillardas. Tritaškius N.Batumas meta 40 proc. taiklumu.
Puolėjas kol kas yra geriausias „Trail Blazers“ žaidėjas. Kai D.Lillardas subręs, pridėjus dar ir aukštaūgį LaMarcusą Aldridge‘ą, Portlendas turės savo didįjį trejetą. Jis gali būti labai pavojingas abiejose aikštės pusės.
J.R.Smithas subrendo?
J.R.Smithas (Niujorko „Knicks“: vid. 33 min., 15,9 tšk., 53 proc. trit., 5,1 atk. kam., 2,6 rez. perd.)
Yra dvi atkovotų kamuolių rūšys: kova dėl kamuolio, kai šalia nėra varžovų ir tikroji kova – su priešininku. Realiai, yra dar viena, daugiausiai pastangų reikalaujanti rūšis – kova dėl beveik neatkovojamų kamuolių. Jais gyvena elitiniai aukštaūgiai.
Kodėl kova po krepšiu minima kalbant apie puikų atakuojantį žaidėją J.R.Smithą? Paprasčiausiai todėl, kad jis tapo aukšto lygio juodadarbiu, kokiu niekada iki šiol dar nebuvo. J.R.Smithas pagal demonstruojamą žaidimą dabar yra geriausiai besiginantis atakuojantis gynėjas po Andre Iguodalos.
Ir vienintelė priežastis, kodėl A.Iguodala yra geresnis – jis gali gintis prieš lengvuosius ir sunkiuosius krašto puolėjus. Tai reiškia, kad Denverio „Nuggets“ atstovas arčiau būna po krepšiu ir turi daugiau progų atkovoti kamuolį.
J.R.Smithas nustojo galvoti, kaip gavus kamuolį kuo greičiau nusigauti iki varžovų krepšio ir visus sužavėti įspūdingu dėjimu. Dabar jis dažniau galvoja, kaip atsidurti geresnėje pozicijoje po krepšiu. J.R.Smithas visuomet buvo fantastiškas metikas, tačiau atsiradęs amerikiečio universalumas tapo puikios „Knicks“ sezono pradžios priežastimi.
Jį jau sunkiau sustabdyti vienas prieš vieną
DeAndre Jordanas (Los Andželo „Clippers“: vid. 27 min., 10,6 tšk., 67 proc. dvit., 7,2 atk. kam., 2,3 blk.)
Yra labai paprasta priežastis, kodėl dauguma krepšininkų skiria dėmesį tobulėjimui. Tiesiog tai reikia, kai to, ką darai, nepakanka. Štai kodėl Michaelas Jordanas į savo puolimo arsenalą po ilgų treniruočių įtraukė tokį patikimą ir nesustabdomą metimą. Tą patį padarė ir Magicas Johnsonas, Kobe Bryantas, išmokę rinkti taškus iš po krepšio, Derrickas Rose‘as, Russellas Westbrookas – patobulinę metimą iš vidutinio nuotolio.
D.Jordanui, kuris kartu su „Nuggets“ atstovu JaVale‘u McGee yra atletiškiausi vidurio puolėjai lygoje, taškų iš po krepšio neprireikė įsitvirtinant NBA. Vien fizinių galimybių jam užteko būti NBA vidutinybe. Tačiau supratęs, kad turi įnešti svaresnį indėlį į komandos žaidimą, D.Jordanas priėmė iššūkį.
Amerikietis vis dar juda aikštėje kaip robotas, tačiau tiek dešine, tiek kaire gali nesunkiai įridenti puskablius į varžovų krepšį. Taip tiksliai jis anksčiau nebuvo to daręs.
Taškus D.Jordanas renka nebe vien tik dėjimais. Nuo šio sezono „Clippers“ puolime turi nebe keturis žaidėjus kaip anksčiau, kai D.Jordanas buvo tiesiog statistas. Los Andželo komanda pagaliau puolime gali remtis visais penkiais krepšininkai, kaip ir kiekvienas normalus klubas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.