07-27, 12:00
Olimpiada
Australija
0
Ispanija
0
07-27, 14:30
Olimpiada
Vokietija
0
Japonija
0
07-27, 18:15
Olimpiada
Prancūzija
0
Brazilija
0
07-27, 22:00
Olimpiada
Graikija
0
Kanada
0
07-28, 12:00
Olimpiada
Pietų Sudanas
0
Puerto Rikas
0
07-28, 18:15
Olimpiada
Serbija
0
JAV
0
07-30, 12:00
Olimpiada
Ispanija
0
Graikija
0
07-30, 14:30
Olimpiada
Kanada
0
Australija
0
07-30, 18:15
Olimpiada
Japonija
0
Prancūzija
0
07-30, 22:00
Olimpiada
Brazilija
0
Vokietija
0
07-31, 18:15
Olimpiada
Puerto Rikas
0
Serbija
0
07-31, 22:00
Olimpiada
JAV
0
Pietų Sudanas
0
08-02, 12:00
Olimpiada
Japonija
0
Brazilija
0
08-02, 14:30
Olimpiada
Australija
0
Graikija
0
08-02, 18:15
Olimpiada
Kanada
0
Ispanija
0
08-02, 22:00
Olimpiada
Prancūzija
0
Vokietija
0
08-03, 18:15
Olimpiada
Puerto Rikas
0
JAV
0
08-03, 22:00
Olimpiada
Serbija
0
Pietų Sudanas
0

Nuo V.Wembanyamos projekto iki išnykimo – sunkūs P.Soroko metai Paryžiuje: teko įveikti vidinių demonų

interviu (8)
Gegužės 29 d. 15:00
P.Sorokas išgyveno sunkius metus Paryžiuje
P.Sorokas išgyveno sunkius metus Paryžiuje
Gabrielė Miknevičiūtė
Krepsinis.net

Paulius Sorokas praeitą vasarą su nekantrumu laukė naujų savo iššūkių Prancūzijoje. Naujoje sau šalyje, naujoje lygoje ir Paryžiaus „Metropolitans 92“ klube, kuriame dar prieš metus tobulėjo Victoras Wembanyama.

Vis tik graži Paryžiaus klubo pasaka greitai subyrėjo.

Prieš maždaug savaitę buvo paskelbta, kad „Metropolitans 92“ savo veiklą baigia. Paryžiaus komanda Prancūzijos lygoje buvo visiška autsaiderė (4/30) ir nuo priešpaskutinės vietos atsiliko 6 pergalėmis.

Naujų iššūkių lietuvis čia tikrai gavo, tiesa, ne pačių pozityviausių.

Kad komanda savo veiklą baigs, lietuviui staigmena nebuvo, kadangi „Metropolitans 92“ dar prieš sezoną nebuvo tikra dėl būsimo egzistavimo. Vis tik įsipareigojimai rėmėjams privertė dar metus dalyvauti Prancūzijos lygoje, nors pastangų į tai daug dėta nebuvo.

„Atrodė, kad sunku taip sugadinti situaciją, kuri buvo gera. Bet pasirodė, jog kai viskas taip pasikeitė, netinkami žmonės atėjo į valdžią, galėjo nutikti ir tai“, – sakė P.Sorokas apie klubą, kuris per metus nuo žaidimo finale nusmuko iki visiško išnykimo.

Pats lietuvis per 23 minutes pelnė 6,5 taško, atkovodavo 3,8 kamuolio ir rinko 7,8 naudingumo balo.

Sezono metu jis dukart buvo kviečiamas vykti į Italiją atgal, tačiau to padaryti, deja, nepavyko. Vis tik P.Sorokas neatmeta galimybės, jog į sau gerai pažįstamą šalį, kurioje rodė stabilų žaidimą, grįš jau greitai.

„Taip, būtų komfortiška grįžti ten, lygoje žino mane, aš – lygą, pastarieji dveji metai buvo geri“, – sako Trevize, Varezėje, Sasaryje ir žemesniuose šalies divizionuose žaidęs P.Sorokas.

Krepsinis.net – pokalbis su 31-erių metų puolėju apie sunkius metus Paryžiuje, klubo išnykimą ir ateitį. 

– Pamenu, kuomet šnekėjomės prieš sezoną, sakėte, kad išsiskirti su Italija sudėtinga nebus. Metus praleidote Prancūzijoje, kokia buvo realybė – ar Italijos, kuri tapo antrais jūsų namais, nepasiilgote?

– Gal pajaučiau ne tiek trūkumą, kiek skirtumą – vis tiek dvi labai skirtingos šalys. Kažkiek trūkumą gal ir jaučiau, vis tiek daug metų praleidau toje pačioje šalyje. Sunku kažką išskirti, bet gal labiausiai trūko to itališko maisto – paprastos jų virtuvės. Šiaip – visko po truputį.

– Kaip kultūriškai sekėsi prisijaukinti Prancūziją?

– Šnekėsiu tik apie Paryžių, nes nelabai pamačiau kitą šalies dalį. Paryžius – nuostabus. Kažkaip maniau, jog mokysiuosi prancūzų kalbą, nes italų išmokau, bet pasirodė ne taip paprasta (Juokiasi). Bandžiau, ant popieriaus buvo daug panašių dalykų, bet kai pradedi bandyti tarimą, iš tavęs nusijuokia – sunku, tas liežuvis nesiverčia, tad ir su kalba nedaug susipažinau. O bendrai Paryžių apžiūrėjau nemažai.

Sorokas Sorokas

– Prieš sezoną buvo aišku, kad Paryžiaus komandos laukia didelis persitvarkymas po Victoro Wembanyanos išvykimo. Ar numanėte, kad ta pertvarka virs tuo, kas galiausiai nutiko?

– Prieš vykstant čia jokių raudonų vėliavų nebuvo, bet atvykus jau iškart pasidarė neramu. Visiems buvo aišku, kad išvykus Victorui ir treneriui Collet, taip pat – talentui Coulibaly, persitvarkymas bus. Bet jis kaip ir neįvyko. Klubas viską pradėjo nuo nulio – pakeista buvo viskas, biuro darbuotojai, valdžia – absoliučiai viskas. Jau nekalbant apie trenerius ir žaidėjus. Kadangi jie viską darė skubiai, į postus stojo žmonės ne iš krepšinio pasaulio, išskyrus trenerius.

Maži pavyzdžiai: kai atvykome, mums trūko kamuolių, aprangos nebuvo užsakytos. Klubas ilgai nežinojo, bus čia ar nebus kažkas, tad viskas ilgai nebuvo daroma. Dėl praeitų metų istorijos tu duodi jiems kredito, bet tada su laiku žiūri, kad viskas nelabai gerai šviečiasi. Komanda turėjo būti patyrusių ir jaunų žaidėjų mišinys, o gavosi, kad Theodore‘as patyrė traumą pirmose sezono rungtynėse, nežaidė 10 rungtynių, vėliau sužaidė trejas ir išvyko į Vitoriją, jį keisti turėjęs žmogus koledže visada žaidė atakuojančiu, nors čia turėjo tapti įžaidėju. Jis visai nebuvo įžaidėjas.

Komanda nesiklijavo ir klubas ilgai delsė – nedarė pokyčių. Nenusimatė, kad kažkas gerėtų, prasidėjo ir problemos iš išorės, buvo prastai vykdomi organizaciniai klausimai. Ko klausi kitų žaidėjų – visi giria Prancūzijos klubus, bet kadangi klubas perstatė visą valdžią, jie ar nespėjo, ar neturėjo patirties – nežinau. Komandos vadovas buvo niekada nedirbęs šio darbo, jis pavėluodavo užsakyti autobusą, pietūs būdavo ne laiku, jau minėjau kamuolius ir aprangas.

Pavyzdžiui, kelionė ilga, autobusas vėluoja 20 minučių – taip, čia gal ir smulkmena, bet man karjeroje to nėra pasitaikę, nors esu žaidęs ir antroje Italijos lygoje. Čia organizacinis klausimas, kurį lengva sutvarkyti. Susidėjo daug tokių dalykų. Vėliau jie bandė daryti pokyčius, bet man jie irgi buvo kvestionuotini.

Eini, darai, ką gali geriausiai, aš pratęs išsikovoti savo vietą, bet turėjome individualistų komandą, jokios trenerio gudrybės nepraeidavo, nes jie tiesiog neskaitydavo žaidimo. Be Theodore‘o dar sudėtyje buvo ir kitas protingas žaidėjas Axelis Toupane‘as – jis pirmose rungtynėse irgi gavo traumą. Yra ir šios sudedamosios. Aš esu stiprus komandiniame žaidime, galiu papopinti, pralaužti užtvarą, bet perdavimas kažkur pavėluoja, derinys nukertamas, o 1 prieš 1 nesu kūrėjas – man reikia apžaisti varžovą protingai. Sezonas buvo sudėtingas, švelniai tariant.

– Gal teko girdėti, kodėl „Metropolitans 92“ taip kardinaliai keitė visą savo valdžią?

– Negaliu komentuoti išsamiai, bet kiek supratau, klubas gavo išpirkas už Victorą ir septintą šaukimą Coulibaly, taip ir baigėsi jų projektas. Kadangi Collet olimpiniais metais negalėjo treniruoti klubo, bent taip sakė man, jis išėjo. O visas biuras iki liepos mėnesio galo nežino, klubas tęs veiklą ar ne. Kaip suprantu, taip žmonės susirado kitus darbus.

Man paaiškino paprastai – kadangi klubas turėjo dvejų metų įsipareigojimus rėmėjams, jie nusprendė veiklą tęsti dar metams. Taip jie ir pasiėmė, ką galėjo. Pavyzdžiui, generalinio vadybininko pozicijos net neturėjome iki Naujų metų. Buvo prezidentas, kuris priiminėjo sprendimus. Nors, mano nuomone, šiais laikais GM‘as ir skautas yra pačios svarbiausios pozicijos. Ypač klubui, kuris net neturėjo žaidėjų – surinkti 11 žaidėjų labai sunku.

– Atrodo, kad apmaudi situacija: klubas išgarsino save su talentų projektu, o po metų ne tik neišlaikė tęstinumo, bet ir išvis išnyko. Nors tai galėjo tapti postūmiu, auginant kitus talentus.

– Pasakei mano žodžius (Juokiasi). Mano praeitas sezonas, prieš vykstant čia, buvo labai geras. Turėjau gana aukštus lūkesčius, buvo ir kitų komandų, kurios manimi domėjosi, tačiau ten buvo ir klaustukų. Sužinojau apie „Metropolitans 92“ klubą, pasidomėjau ir galvojau, kad čia galima kabintis į komandą, kuri žais atkrintamosiose. Suprantu, kad nors ji pernai žaidė finale, tada turėjo supertalentą, bet tikėjau, kad tai atkrintamųjų komanda. Tai atrodė logiška. Atrodė, kad sunku taip sugadinti situaciją, kuri buvo gera. Bet pasirodė, jog kai viskas taip pasikeitė, netinkami žmonės atėjo į valdžią, galėjo nutikti ir taip. Tokia patirtis – gera, įdomi, leidžianti suprasti, kaip kiekvienas postas klube yra svarbus.

– Tarp naujų žaidėjų buvo ir Nickas Wardas, atvykęs iš Gargždų. Pastarasis daug burnojo ant patirties Lietuvoje ir Prancūzijoje?

– Kažkiek panosėje paburbėdavo, suprantu ir jį (Juokiasi). Nors jis sakė, kad „Gargžduose“ jam algą mokėjo, išskyrus paskutinę – tai rašyta buvo ir spaudoje. Visokių dalykų jis man įvardino, bet nenorėčiau pasakoti už jį (Juokiasi).

 

Sorokas Sorokas

– Kurioje sezono atkarpoje suvokėte, kad būsite visiški autsaideriai ir viskas baigsis klubo uždarymu?

– Kaip jau minėjau, pirma raudona vėliava užsidegė po Theodore‘o traumos. Antras rungtynes žaidėme prieš Breso Burgo ekipą – Europos taurės finalininkus, kurie žaidė nuostabų sezoną. Pas juos pralaimėjome stipriai – atrodė, kad mus visus išstūmė iš pozicijų, nebuvo kam persivaryti kamuolio, nes antras įžaidėjas net nebuvo įžaidėjas.

Tada buvo pirmas pokalbis su agentu: čia gali būti kažkas ne to, jei jie nepaims gero įžaidėjo. Pradėjo 3 savaitės – nepasirašė jokio įžaidėjo, tada supratau, jog čia bus negerai. Iš pradžių jie galvojo, kad Theodore‘as iškrito 3 savaitėms, bet pasirodė, jog reikėjo operacijos pirštui, jis išsioperavo ir taip nusikėlė.

Dar prastesnė situacija tapo po Naujų metų, nes pasimatė, jog klubas, mano nuomone, keičia ne taip, kaip turėtų, tada kilo dvejonės. Gavau pasiūlymus važiuoti į Italiją, bet iš pradžių klubas manęs neišleido, o vėliau buvo per vėlu – komanda nebeturėjo vietos registruoti naujus žaidėjus.

– Buvo apmaudu dėl to, kad išvykti nepavyko?

– Gyvenime man teko praeiti sunkių kelių, neskubu kažko keisti ar panikuoti, žinau, jog kartais reikia pasiraitoti rankoves, lįsti į mėšlą ir dirbti. Bet klube daug tokių žmonių nebuvo ir kai antras pasiūlymas buvo per daug vėlyvas, teko suprasti, kad čia būsiu iki galo. Tik vienas prieš vėją nelabai papūsti.

– Ar emociškai labai slėgė tai, kad buvote visiški autsaideriai lygoje?

– Slėgė. Esu komandinis žaidėjas ir pratęs būti komandose, kurios dėl kažko kovoja. Taip vienas kitą stumi, palaikai, skatini kovoti kartu, bet šiemet nelabai taip buvo. Nelabai subūrėme branduolį, pagalvokite patys – per visus metus nė karto su komanda neišėjome visi vakarienės. Man to gyvenime nėra buvę. Aš būdamas užsienietis turėjau kažką siūlyti veikti kartu, bet ir tai susirinko pusė komandos. Ateini į treniruotę, bandai dirbti, sezonas prastas, santykiai tarp žaidėjų nėra šilti – psichologiškai nėra lengva.

Teko įveikti visokių vidinių demonų. Anksčiau esu pačiai minėjęs pokalbiuose, kad myliu krepšinį, bet tai buvo pirmi metai, kai sezono gale jis man patapo kažkiek darbu. Į galą tapo sunku. Matai, kad esi dugne, pats lyg ir stengiesi, bet matai, jog rezultatas nelabai pagerės, o išvažiuoti nebegali. Sunku, sunku... Gale jie dar paleido ir Omičių, tada supratome, kad nieko nebus.

Beje, užbėgant už akių klausimui pasakysiu, jog kai pasirodė straipsniai apie bankrotą, manau, buvo blogai suprasta. Klubas buvo tiesiog uždarytas. Kad taip nutiks, jie galvojo dar praeitą vasarą, o mums neoficialiai pranešė apie vasarį. Bet klubas nebankrutuoja – viskas mums išmokėta, liko tik viena paskutinė alga, bet, kaip žinote, Prancūzijoje yra didelės žaidėjų teisės ir viskas bus atsiskaityta. Būtent dėl to jie tęsė dar vieną sezoną, kadangi projektą planavo dvejiems metams. Jie bandė pardavinėti licenciją kitiems klubams, tačiau, kaip suprantu, išlaikyti Prancūzijos komandą kainuoja brangiai, norinčių nebuvo.

– Kaip sakote pats, praeitą vasarą pasiūlymų nestigo. Ar kažkuriuo metu negraužėte savęs, kad priėmėte neteisingą sprendimą ir reikėjo rinktis kažką kitą?

– Graužti negraužiau, bet būtų melas sakyti, jog to negalvojau (Juokiasi). Būna tokių dienų, kai galvoji, jog griūva dangus, viskas slysta iš po kojų, o klubui, kur galėjai žaisti, sekasi gerai. Net ne dėl to, kad tu būtumei kažką pakeitęs, o kad viskas eina gera eiga. Bet neprisileidi per daug tokių minčių, nes jei pradėsi mėtytis – užsidepresuosi. Aš toks žmogus, kur darau, ką galiu, jei negaliu kažko pakeisti, o vėliau žiūriu variantus, kaip tą spręsti.

– Prieš sezoną manėte, kad prisitaikyti prie Prancūzijos lygos jums dėl atletiškumo nebus sunku, ar taip ir buvo?

– Juokinga kažkiek tai, kad geriausias savo rungtynes žaidžiau prieš geriausias lygos komandas (pvz., 10 taškų ir 5 atkovoti kamuoliai prieš Monako ekipą, 12 taškų prieš Vilerbano klubą, 10 įmesta buvo ir „Paris“ – Krepsinis.net). Gal ten buvo daugiau struktūros, išeidavo labiau nuskaityti situacijas.

O lyga bendrai – tikrai atletiška, daug greito, jėga paremto žaidimo, aš galvoju, jog galėjau ten atrasti savo vietą, bet man reikėjo komandinio žaidimo. Tave bando apšokti, apibėgti, bet yra situacijų, kur gali juos apgauti. Lyga tikrai atletiškesnė už Italijos, bet krepšinio prasme, jo skaitymu, man didesnį įspūdį paliko Italija. Bet šiaip klubai man patiko, jie turi savo sirgalius, kurie yra mandagesni nei italai, Prancūzijoje ultrų mažiau.

– O „Metropolitans 92“ sirgaliai rinkosi į rungtynes ar rezultatai juos baidė?

– Turėjome labiau ne sirgalius, o žiūrovus, bet juos kažkiek pagirčiau, nes rezultatai buvo prasti, bet jie ateidavo, paspausdavo ranką ir sakydavo: kitąkart laimėsite.

 

Sorokas Sorokas

– Kaip žiūrite į savo ateitį? Būtų įdomu dar bandyti save Prancūzijoje, o galbūt traukia grįžti į gerai žinomą Italiją, kurioje dėmesio turėjote?

– Jei reikėtų galvoti logiškai, ko gero, vyksiu į kitą šalį ir veikiausiai tai bus Italija, nes jau sezono metu iš ten buvo didesnio dėmesio. Vis tiek jiems reikia patikrinto žaidėjo. Su agentu kiek kalbėjausi, susidomėjimo yra, tad realiausia grįžti būtų ten. Taip, būtų komfortiška grįžti ten, lygoje žino mane, aš – lygą, pastarieji dveji metai buvo geri, bet niekada nežinai, kaip pasitaikys. Dabar jau nedrąsu gyvenime kažką planuoti (Juokiasi).

– Anksčiau Lietuvos klubai nelabai rodė dėmesį jums, kaip manote, ar šiemet gali būti kitaip?

– Nežinau, sunku net pasakyti. Pernai dėmesio buvo nelabai, dabar dar anksti. Bus susidomėjimas – svarstysiu, kaip bet kokį kitą variantą, nebus – nebus. Esu minėjęs, kad man būtų malonu grįžti į Lietuvą, bet su tam tikromis sąlygomis.

– Ar per šiuos metus pasiilgote pojūčio būti svarbia komandos dalimi ir ar to ieškosite vasaros rinkoje?

– Labai (Juokiasi). Labai pasiilgau, sakau atvirai. Net ne statistiškai, o būti svarbiu aikštelėje, ir gynyboje gauti užduotis, ir puolime atakuoti. Pasiilgau, norisi iššūkių ir manau, kad profesionaliame sporte turi kažką įrodinėti kasdien – to noriu. Jau dabar laukiu kito sezono. Dažniausiai pasibaigus sezonui norisi pailsėti, neimti kamuolio, o čia grįžęs iškart skambinau tėčiui ir sakiau: ar galime kitą dieną nueiti kažkur į salę? Visos energijos fiziškai neišleidau, nors psichologiškai buvo sunku.

„Ilgoji pertrauka“: Kaukėno klaidos ir kompetencija, Lietuva elite su Maksvyčiu, „Ryto“ abonementai, „Lietkabelio“ likę darbai, 20-mečių pasirodymas ir perspektyvos, žurnalistinė etika dėl situacijos Puerto Rike ir LKL klubų pinigai iš generalinių rėmėjų

Gairės: sorokas
8 komentarai
Naujausi komentarai (8)
Geriausiai ivertinti (8)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
MISsMATCH