Nuo triumfo iki gėdos – per dvi savaites: „Ryto“ krachas ir sprendimas, pakeitęs „Juventus“ sezoną
(49)
Didžiausias dalykas, kuo sportas žavi, o ypatingai krepšinis, kad per dvi savaites gali nuo didvyrio tapti nevykėliu.
Gegužės 9 dieną savo akimis Badalonoje stebėjau neįtikėtiną Vilniaus „Ryto“ triumfą FIBA Čempionų lygoje prieš Atėnų AEK, o jau gegužės 23-ąją tos pačios akys regėjo fiasko ir gėdą sostinėje pralaimėjus Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ketvirtfinalio seriją 0:2 Utenos „Juventus“ ekipai.
Galima tik įsivaizduoti, ką jaučia sirgaliai, kurie šventė titulą Badalonoje ar Vilniuje, o šeštadienį turėjo priimti skaudžią sezono pabaigą. Dar jie tikrai nesuprato, kas įvyko – tam reikia laiko. Užteko pamatyti areną, kuri nuščiuvo tiksint paskutinėms sekundėms. Po finalinės sirenos atrodė, kad kažkas ištraukė visą orą iš arenos, nes žmonės nesuprato, kaip reaguoti.
„Čia jau viskas? Ne iki trijų pergalių?“, – pusiau juokais, pusiau rimtai klausė viena moteris savo vyro. Ne, serija ir sezonas „Rytui“ baigėsi šeštadienį. Nuo istorinio triumfo iki istorinio fiasko per 14 dienų.
„Juventus“ stovykla galėtų sakyti, kad nuo tragiško sezono iki triumfo – vienas sprendimas. Utenos klubas į ketvertą pateko po penkerių metų pertraukos.
Neįtikėtina, kad tu pralaimi visą trečią LKL ratą, atsidurti su klaustuku, ar apskritai pateksi į atkrintamąsias. Pratęsi sutartį su Kęstučiu Kemzūra, tada jis pralaimi krūvą rungtynių, sugeri visą kritiką ir pašaipas, tada treneris pasitraukia pats, mače su Panevėžio „Lietkabeliu“ prie vairo debiutuoja Ugnius Nikitinas ir tada ištrauki triušį iš skrybėlės – Laimoną Eglinską.
Šilutiškis ne veltui dėkojo Kėdainių „Nevėžiui“, kuris atleido strategą visiškai dėl kvailų aplinkybių. Komanda, kuri galėjo užimti 6 vietą, liko paskutinė ir nelaimėjusi nė vieno mačo po L.Eglinsko atleidimo. Linai Vaigauskai, geras ėjimas, ne? Eimantas Skersis turėtų nusiųsti bent jau šakotį „Nevėžio“ vadovams kaip padėką. Vienas jo skambutis apvertė viską aukštyn kojomis ir čia nuopelnus reikia atiduoti jam, kad vairą patikėjo ne Virginijui Šeškui ar nepaliko komandos U.Nikitinui, o kovojo iki galo. Ne veltui sakoma, kad kas vieniems pelenai, kitiems – auksas. L.Eglinskas tampa LKL metų treneriu. Gal jam statulėlės niekas ir neįteiks, nes žurnalistų balsavimas prasidėjo dar pirmadienį, bet dabar jau Darius Songaila ir Tomas Rinkevičius, pralaimėję serijas 0:2, neturi jokių argumentų prieš Laimį.
„Juventus“ triumfas prieš „Rytą“ kažkuo primena tą patį „Ryto“ triumfą Čempionų lygoje. Atrodo, kad bandai tvarkingai daryti dalykus, logiškai dėlioti, bet vis sėkmės pritrūksta, o kai dalykai vyksta gana padrikai, sugebi pasiekti daugiau. Uteniškių atveju ketvirtfinalis nebuvo peržengiamas ir turint namų aikštės pranašumą, ir stabilumą išlaikant visą sezoną su Oliveriu Kostičiumi priešakyje. Dabar pralaimi visą trečią LKL ratą, pakeiti trenerį likus mėnesiui iki ketvirtfinalio ir esi ketverte. „Ryto“ atveju kartotis jau nereikia – su pajėgesne sudėtimi nebuvo pasiektas net ketvirtfinalis, o šiemet avarinė komanda sugeba laimėti Stambule prieš „Galatasaray“ ir finale nugalėti AEK iš 21 taško deficito.
Sportas tuo ir žavus, kad čia dažnai nėra logikos, nėra teisingo kelio, nėra teisingų sprendimų. Yra daug atsitiktinimų, emocijų, momentumo. Pastarasis žodis vienas iš tų, kurio vertimo į lietuvių kalbą neturime, bet reikėtų. Teniso terminas, labai tinkantis ir krepšinyje.
Didelė pagarba „Juventus“ ir L.Eglinskui, kuris prikėlė mirusią komandą, atrakino tokius žaidėjus kaip Paulius Valinskas ir Maxwellas Lewisas. Pastarasis vienu metu norėjo palikti Uteną. Naudos davė net Malikas Johnsonas, kurio tritaškis uždarė mačą Utenoje, nors vienu metu buvo nušalintas nuo komandos treniruočių ir rungtynių. Neįtikėtinas pasitikėjimas savimi iš L.Eglinsko, kuris prieš rungtynes sako apie pergalę sostinėje, o dar prieš mėnesį kartoja, kad dabar „Rytas“ geresnis, bet pažiūrėsime, kaip bus po mėnesio. Lukas Uleckas po rungtynių ne veltui sakė, kad trenerio manifestavimas ir tikėjimas užkrėtė visą komandą. Drąsu, įžūlu, bet nugalėtojai neteisiami. Gegužės 23 diena yra „Juventus“ šventės diena. Gegužės 24 diena – taip pat.
„Juventus“ dar turi dvi serijas šiame sezone tam, kad laimėtų medalius, tad jiems dėmesio dar bus, o „Rytas“ visą tai galės stebėti per televiziją. Giedrius Žibėnas tokių ankstyvų atostogų niekada neturėjo – du titulai ir dar dvi serijos iki lemiamų rungtynių. Užpernai triumfas po Luko Lekavičiaus pramesto tritaškio, pernai skaudus Sylvaino Francisco dūris po Igno Sargiūno pramesto baudos metimo.
„Ryto“ nebus pusfinalyje. Čempionų lygos nugalėtojų nebus LKL pusfinalyje. Dar neseniai G.Žibėnas oro uoste privertė už galvos griebtis nacionalinio transliuotojo žmones, kai gyvame eteryje pasakė, kad „mes – „Rytas“ ir mums p****i“. Šiandien tikrai nėra p****i.
„Rytas“ pasitikėjo savimi ir sutiko su Utenos klubo prašymu apsikeisti arenomis. Savaitgalį Utenoje vyksta šokių konkursas, todėl šeštadienio rungtynės būtų vykusios Jonavoje. „Rytas“ geranoriškai atidavė namų pranašumą. Visą sezoną žaidi tam, kad serijoje turėtum savo sienų pranašumą. Niekas nesako, kad „Rytas“ būtinai būtų laimėjęs sostinėje pirmąjį mačą, bet vargu, ar savų sirgalių akivaizdoje Artūras Gudaitis ir Augustas Marčiulionis lemiamu metu būtų prametę visas 6 baudas, o Kennethas Smithas išmetęs kamuolį iš vieno užribio į kitą. Pralaimėjus pirmąsias rungtynes ir turint mintyje, kad reikės laimėti kitus du, iniciatyva jau buvo nebe „Ryto“ rankose. Tai buvo pirma klaida.
Antra klaida – komplektacija. Net po laimėto finalo buvo aišku, kad „Rytas“ sukūrė didelį stebuklą, kadangi žaidėjų pasirinkimai sukėlė daug klausimų. Išvykus Jacobui Wiley, nusipirktas Martynas Echodas, kuris metus nežaidė krepšinio ir yra centras. „Rytui“ reikėjo sunkaus krašto, o ne „penkto numerio“. Artūras Gudaitis ir Gytis Masiulis yra centrai, M.Echodo nereikėjo. Šis pirkinys nebuvo naudotas finalo ketverte, nebuvo pakeltas nuo suolo ir ketvirtfinalio starte Utenoje. Sostinėje jis pasirodė ant parketo, bet tai buvo priverstinis ėjimas, nes komanda liko be sunkiųjų kraštų, kadangi traumą patyrė Kay‘us Brukhne. G.Žibėnas turėjo žaisti keturiais gynėjais, nes neturėjo nė vieno „ketvirto numerio“. Jordanas Caroline‘as irgi nežaidė dėl traumos. Kad ir koks jis būtų ribotas ir nepasisekęs žaidėjas, gynyboje būtų geresnis variantas prieš Luką Ulecką ir M.Lewisą nei gynėjai arba G.Masiulis.
Ir čia reikia sutikti su G.Žibėnu, kad „Rytas“ nėra toks visa galva geresnis, jog be kelių žaidėjų galėtų užmėtyti kepurėmis net 7 LKL komandą. Bet reikia pridėti, kad pats „Rytas“ kaltas, jog toks yra. Vietoje M.Echodo reikėjo įsigyti sunkųjį kraštą, J.Caroline‘o pasirinkimas irgi buvo šūvis pro šalį. Jeigu Jordano Walkerio pakeitimas į Augustą Marčiulionį ir K.Smitho pasikvietimas buvo logiški ir pasiteisinę ėjimai, tai priekinėje linijoje viskas padaryta priešingai. „Rytas“ vietoje Gyčio Radzevičiaus negavo nieko, kaip ir vietoje J.Wiley. Čia jau akmuo bendras į trenerių štabo ir Artūro Jomanto daržą, kurie rinkosi žaidėjus ir juos pasirašė. „Rytas“ nėra Kauno „Žalgiris“, kuris gali antra sudėtimi nugalėti bet kurią LKL ekipą, įskaitant tą patį „Rytą“. Kiekvienas priimtas sprendimas turi pasekmes.
Ne veltui G.Žibėnas neturėjo pretenzijų savo žaidėjams. Jerrickas Hardingas šiame sezone pasižymėjo kaip traumų kamuojamas žaidėjas ir ketvirtajame kėlinyje laiką leido ant suolo su 4 pražangomis. Iš kūno kalbos ir judesių aiškiai matėsi, kad amerikietis turi sveikatos problemų. Žvelgiant į visą paveikslą, kada jis jų neturėjo „Ryto“ gretose? Artūras Gudaitis normaliomis aplinkybėmis jau seniai būtų gulęs ant operacinės stalo, bet žaidė Stambule, nors negalėjo net sulenkti kojos. Galima kritikuoti Igną Sargiūną už prastą pasirodymą Čempionų lygos finalo ketverte ir pramestus metimus LKL ketvirtfinalyje, bet tai jau nieko nepakeis – gynėjas turi sutartį su Stambulo „Fenerbahče“ ir rudenį bandys išsikovoti vietą po saulę elitiniame Eurolygos klube.
Kalbant apie patį G.Žibėną, jis netapo ir prastesniu po fiasko LKL kovose. Apie savo ateitį po mačo jis nenorėjo kalbėti, bet jam bene teisingiausias sprendimas būtų kelti sparnus kitur. Su „Rytu“ jis pasiekė viską, nors ir atsisveikinimas su sostine nebūtų labai gražus. Jeigu tik bus padorus ir jam patogus pasiūlymas, reikia dėti parašą ant jo ir palikti „Rytą“, jeigu tik įmanoma nutraukti turimą kontraktą. Klaidų buvo ir štabo darbe – „emociškai ir fiziškai buvome tušti“ pasakė G.Žibėnas, bet būtent jų darbas ir buvo padaryti, jog tokios frazės nereikėtų sakyti. Ženklų buvo ir po pralaimėjimo Gargžduose, bet suvaldyti situacijos ir pakeisti eigos nepavyko.
Daug pasako A.Marčiulionio emocija, kuris sakė, kad tai yra gėdingiausia diena jo gyvenime ir atsiprašinėjo sirgalių bei visos bendruomenės, nes pralaimėti LKL ketvirtfinalyje nėra „Ryto“ standartas.
„Rytui“ tereikėjo pasiekti LKL finalą ir sezonas būtų geras, nepaisant serijos rezultato. Dabar reikia sugerti fiasko, kokio nebuvo nuo 1997 metų, kai komanda dar buvo „Statybos“ vardu. Pamokas turės išmokti ir A.Jomantas, ir G.Žibėnas, ir žaidėjai. Tik nebūtinai kartu. „Rytas“ šiame sezone išlaikė ne vieną egzaminą, kai reikėjo laimėti dėl vietos Čempionų lygos ketvirtfinalyje, tada – finale, galiausiai – laiminti titulą. Net ir LKL reikėjo susirinkti pergales lemiamu metu apsaugant antra vietą nuo „Neptūno“. „Rytas“ išlaikė nemažai egzaminų – anglų, matematikos, istorijos, bet lietuvių egzamine susimovė. Ir G.Žibėnas gali sakyti, kad Čempionų lygos titulas geriau nei laimėtas LKL, bet vietinė lyga yra itin svarbu. Tai parodė ir sirgalių reakcija, kurie nepadėkojo komandai, o girdėjosi pavieniai šūkiai apie gėdą ir švilpimas. Geros komandos požymis, kaip ji baigia sezoną vietiniame fronte. Tą ne kartą sakė tas pats dėdė Šarūnas Jasikevičius.
Sportas yra negailestingas – prieš dvi savaites geri šampaną Badalonoje ir triumfuoji, o gegužės 23 dieną tavo arenoje M.Lewisas skatina eiti namo, nes tavo sezonas baigtas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.