Nešvarumu Adrijos lygoje prigijęs S.Jarumbauskas apie neeilinę patirtį: jie rūkė žolę ir nepataikydavo iki lanko
interviu (1)
Adrijos lygoje šį sezoną rungtyniauja keli lietuviai, tarp jų – Simas Jarumbauskas.
Vienos „Vienna“ ekipa šiemet debiutuoja balkaniškose pirmenybėse, tad puolėjas susižavėjo galimybe išbandyti save būtent čia.
Vienos klubui sezonas einasi sunkiai – per 19 turų pasiektos 6 pergalės, prasčiau atrodo tik dvi ekipos. Pačiam S.Jarumbauskui sezonas neblogas: per 23 minutes jis pelno 11,3 taško, atkovoja 5,1 kamuolio, atlieka po 2 perdavimus bei renka 13,2 naudingumo balo.
Vilniečiui tai antroji patirtis užsienyje – anksčiau jis 2022–2023 m. yra žaidęs Ispanijos antrojoje lygoje, tad dabartinis etapas – visai kitoks nei praėjęs.
„Pirmi du mėnesiai buvo šokas, buvau nustebęs, nes LKL buvau ne pats švariausias žaidėjas. Nuvažiavus čia pamačiau, kokį fiziškumą duoda teisėjai ir nežinau, ar Skučas butų čia nešvariausias žaidėjas“, – juokėsi S.Jarumbauskas.
Krepsinis.net – pokalbis su juo apie pasirinkimą žaisti Vienoje, sirgalių kuklų palaikymą, apmaudą dėl „Jonavos Hipocredit“ ir įdomią vasaros patirtį.
– Simai, kaip sekasi Vienoje? Vėl prisiminėte legionieriaus gyvenimą, tik šalyje, kur krepšinis neatrodo toks populiarus. Ar jaučiate, kad tas dėmesys – mažesnis nei būdavo Lietuvoje?
– O kur aš dėmesio gaudavau Lietuvoje? (Juokiasi)
– Aš labiau apie bendrą dėmesį, lygos ir klubų aptarimą, žiniasklaidą, podkastus. To turbūt daugiau nei Austrijoje.
– Taip, Vienoje ramiau. Aišku, čia viskas kitaip, tų ištikimų sirgalių nelabai daug turime. Jei žaidžiame su „Crvena Zvezda“ namie, jaučiamės praktiškai kaip išvykos rungtynėse. Salė pilna ir gal tik maža dalis mūsų sirgalių. Tas krepšinis gal nelabai jiems įdomus. Kitas dalykas, mūsų klubas – ganėtinai balkaniškas, čia nėra austrų. Galvojau, kažką išmoksiu vokiškai, bet kol kas tik serbiškai išgirstu. Ramiau iš tos pusės, kad čia niekas tavęs neatpažįsta, o kai vaikštai Jonavoje, vis tiek kažkas pastebi. Nelabai esu mėgėjas to dėmesio, dėl to man gerai.
– Jūsų klubas balkaniškas iš pat pagrindų – vadovybės?
– Taip, yra gal tik trys žmonės, mokantys vokiškai. Bent mano klube nelabai daug Austrijos pajusi.
– Pagal identitetą Adrijos lyga jums dabar atrodo artimesnė nei Austrijos.
– Taip, Austrijos lygoje mūsų daug kas nemėgsta, būtent, nes esame labiau balkaniški ir nėra daug austrų. Galima sakyti, kad tai nemėgstamas klubas, yra tų priešpriešų – ir iš teisėjų, ir klubų. Kiti klubai Austrijoje turi bendruomenę, kažkokią sirgalių bazę, kartais net smagu žaisti išvykos rungtynes. Ateina žmonės į miestelius, palaiko savo komandas, nežinau, kodėl pas mus nėra to, norėtųsi. Galvoju, kad dėl to balkaniškumo, o gal Vienoje nelabai kam rūpi.
– Nėra keista neturėti namų atmosferos?
– Kai kuriose Austrijos lygos rungtynėse tikrai keista. Ateina vadovybė, šeimos nariai, kokių keliasdešimt žmonių. Liūdnokai. Adrijos lygoje, jei žaidžiame prieš serbus, tai didelė dalis jų ir ateina. Buvo keisčiausia, kai žaidėme su „Crvena Zvezda“. Kuomet susitikome Vienoje, atmosfera buvo panaši kaip Belgrade, nes visi Vienoje esantys serbai atvyko jų pažiūrėti, mes išėjome – mus nušvilpė. Toks jausmas, lyg „Wolves“ žaidi (Juokiasi).
– Prieš atvykstant žinojote, kad taip bus?
– Tikrai to nesitikėjau, bet pripranti. Praėjus laikui pripranti.
– Kaip sekasi su kelionėmis, kuomet tenka žaisti Adrijos lygoje?
– Viskas paprastai. Iš Vienos visur skrendi tiesiogiai, buvo gal pora kelionių su autobusu. O šiaip visur galime nuskristi per valandą–pusantros. Nepalyginsi, kas buvo, kai žaidžiau Ispanijoje, o čia viskas patogu, pasaka.
– Kaip apskritai pasirinkote šį klubą? Ko gero, labiausiai prisidėjo galimybė žaisti Adrijos lygoje.
– Tikrai čia vykau ne dėl austrų lygos (Juokiasi). Toje Lietuvoje gal kitaip su pasiūlymais, Adrijos lygoje gavau šį gana gerą pasiūlymą ir pamaniau, kad reikia bandyti.
– Ką turite omenyje sakydamas, kad Lietuvoje su pasiūlymais kitaip?
– Realistiškiausia, kad lauksi rugpjūčio. Lauki ir turi laukti, kol paskambins klubai. Dažniausiai tie klubai nustemba, kad jau kažką pasirašei. Tas pats Vaidas Vaškevičius man paskambino, kai jau buvau pasirinkęs Vieną. Viskas tvarkoje, bet Lietuvoje viskas vyksta įdomiai. Pažaidžiau čia ilgai, norėjosi kažko kito. Lietuvoje visada turėsi tą patį vaidmenį ir ne visada galėsi išvažiuoti, o sugrįžti atgal kažkaip gal sugebėsi. Adrijos lyga buvo įdomi, pasikalbėjau su žmonėmis, jie patarė, galvoju, reikia bandyti.
– Ar dar buvo pasiūlymų, kuriuos svarstėte?
– Turėjau keletą. Tik pamaniau, kad pabandžius Adrijos lygoje gal daugiau galima kažką parodyti, įrodyti, tikiuosi, gal pasiteisins.
– Turėjote gerą sezoną Pasvalyje, Jonavoje metai nebuvo tiek geri asmeniškai. Ar čia tiesiog vaidmens dalykas, ar kokios kitos priežastys prisidėjo?
– Jonavoje buvome kitokia komanda. Pasvalyje buvome septyniese. Po Pasvalio nebeturėjau agento, gal nelabai norėjau su kažkuo pasirašyti, liepą paskambino Vaidas, pasakė: norėčiau tavęs. Klausia: kiek nori? Atsakiau: galiu norėti milijono, o kiek vertinate? Atsakė: paskambinsiu po savaitės. Paskambino gal lapkritį, bet galiausiai pasirašiau sutartį su „Jonava Hipocredit“. Ten buvo malonu žaisti, buvo struktūra, gal dėl to kažką pasiekėme. Kai pagalvoji, buvo fainas laikas. Treniruotės irgi buvo aukštame lygyje. Dėl to visi žaidėme 15–20 minučių ir iš to kažkas gavosi, dėl to neišgyvenu.
– Ko gero, dabar matydamas „Jonavą Hipocredit“ turnyro lentelės gale labai neišgyvenate, kad nelikote.
– Gaila man dėl jų, vis tiek žiūriu, stebiu. Reikia kartais ir sėkmės. Kaip mums buvo Pasvalyje, kai nuvarėme klubą iki to, kad Burkevičius uždarė. Taip ir šiemet jiems pritrūksta sėkmės, tik atrodo pradeda atrodyti geriau, nutinka traumų. Gaila.
– Gaila ir Stepono Babrausko, su kuriuo teko dirbti kartu Pasvalyje?
– Taip, Stepą pažįstu ilgai, jis ateidavo mums padėti dar kai žaidžiau „Perle“. Jis dirba, stengiasi, gaila, kad pirmas toks šansas ir gaunasi taip. Neturi išeities, dirbi su tuo, ką turi, o gaunasi, kaip gaunasi. Manau, kad jie kažkiek susipras, kas ką žaidžia, ir dar pasiims tų pergalių.
– Praėjo keli metai nuo jūsų etapo Ispanijoje. Dabar į užsienį vykote kitoks?
– Kai važiavau į Ispaniją, buvau vos ne vaikas, nežinojau, kaip čia kas bus, negalėjau nieko prognozuoti, to krepšinio irgi nebuvau tiek matęs. Dabar buvo kitaip. Važiavau suprasdamas, ką turiu daryti, kaip turiu elgtis, kaip žaisti, kaip bendrauti. Aišku, komanda kitokie, kitokie žaidėjai, šiemet lengviau. Aš pats irgi jaučiuosi užtikrinčiau. Buvo kas Lietuvoje domėjosi, bet nelabai ką siūlė, pasikalbėjau su agentu ir pagalvojau: gal tikrai noriu į užsienį. Pasiryžau, nusprendžiau ir išvykau gana lengvai.
– Iš kelių mėnesių patirties, kiek rimtas žvėris yra Adrijos lyga?
– Net nežinau, sunku pasakyti. Nelabai galiu sakyti, kad nerimtas, jei sėdime su 6 pergalėmis. Pirmi du mėnesiai buvo šokas, buvau nustebęs, nes LKL buvau ne pats švariausias žaidėjas. Nuvažiavus čia pamačiau, kokį fiziškumą duoda teisėjai ir nežinau, ar Skučas butų čia nešvariausias žaidėjas (Juokiasi).
– Turite iš ko pasimokyti.
– Aš stengiuosi kaip tik eiti į gerą pusę, bet iš to noro visaip išeina.
– Bet jei yra sąlygos rodyti nešvarų žaidimą...
– Tikrai čia galima žaisti fiziškiau. O toliau klubai yra skirtingi, visi žaidžia skirtingai. Nemanau, kad kokia „Crvena Zvezda“, kai atvažiuoja žaisti pas mus, labai nori tą daryti. Jie nori sudalyvauti, kas priklauso, ir viskas. Išskirčiau tik fiziškumą, nebuvo, kad kažkas kitas stebintų.
– Esate vieni lygos autsaiderių, vienu metu išgyvenote 8 pralaimėjimų seriją. Kaip į tai reaguoja klubo valdžia?
– Labai sudėtinga, nes priklauso nuo dienos (Juokiasi). Kartais atrodo, kur turėtume realistiškai laimėti sunkiai, pavyksta tai padaryti. O kur važiuojame pergalei, gauname 20 taškų. Tie pralaimėjimai nėra smagūs, bet sudėtinga, yra daug lemiančių veiksnių. Stengiamės, dirbame, nežinau, dėl ko dirbame, bet žiūrėsime, kaip gausis.
– Nėra apėmęs beprasmybės jausmas, kai sakote „nežinau, dėl ko dirbame“?
– Ne, gal kažkas ir laukia sezono pabaigos ar eina daryti statistikos, būna ir tokių tikslų, bet man – ne. Aš gerai jaučiuosi. Išlindo ir saulė, smagu, gera, man tai smagiau žaisti nei grįžti ir ilsėtis. Vasarą ką darysi – tik treniruojiesi. Reikia naudotis proga ir žaisti, kol gali. Galvojome, kad gal pasieksime atkrintamąsias, dabar nebežinau, kaip galvosime, kiekvieną dieną vis kažkas kitaip. Įdomu, vis kažkas naujo – ar pozityvaus, ar negatyvaus.
– Klubo savininkai į rūbines neįžengia, spardant duris?
– Ne. Būna, kad pasišneka, bet viskas proto ribose. Aišku, jiems irgi aktualu, kad laimėtume. Tame pačiame Pasvalyje, jei laimėsi, sirgalių ateis, jei ne – nelabai gali kažko tikėtis. Taip ir čia. Nėra taip blogai, patys pralaimime, patys bandysime laimėti.
– Jums sezonas solidus. Ar jaučiatės paauginęs pasitikėjimą savimi, kai gerus metus turite ne tik namų fronte, bet ir užsienyje?
– Man pasitikėjimo niekada labai netrūko (Juokiasi). Pradžioje sezono buvo sunkiau, nežinojau, kaip ir ką norime žaisti. Dabar yra aiškiau. Mūsų treneris išaiškino, ką turime daryti, ko tikisi iš mūsų. Iš pradžių žaidžiau tik „ketvirtu“, dabar pamatė, kad galiu būti ir „trečiu“. Man irgi patogiau, lengviau. Kažkaip įsivažiuoju. Man kur fiziškiau, ten iškart smagiau, pasitikėjimo įneša, kai prisitaikiau.
– Ar dėl to palankaus fiziškumo norėtųsi Adrijos lygoje likti ilgiau?
– Priklausys, žiūrėsime. Gal ir čia jie norėtų, kad pasilikčiau. Vis tiek žiūrėsiu į sąlygas, finansus, ar kažką pasiūlys kiti, nežinau. Nemėgstu kažko prognozuoti, žiūrėsime po sezono, ar kažkas kažką siūlys. Gal visai ir smagu būtų likti, bet man ir Lietuvoje taip buvo. Kai žaidi lygoje, prisitaikai, tai ir smagu. Nežinau, ar man patiktų Prancūzijoje, bet Lietuva ar Adrijos lyga – gana panašu.
– Svečių Vienoje tenka sulaukti dažnai?
– Būna, aplanko artimiausi žmonės. Tik nelabai yra laiko, kada. Keliaujame, tada žaidžiame Austrijos lygoje, daug rungtynių. Pats buvau parskridęs porąsyk, smagu sugrįžti per „langus“. Bet irgi buvo juokų: pirkau gal 4 bilietus.
– Kodėl?
– Nes iškart nesakė, kiek laisvų dienų gausime. Pasakė, kai liko gal 5 dienos iki „lango“. Įdomiai, bet viskas tvarkoje.
– Praeitą vasarą JAV žaidėte turnyre dėl milijono JAV dolerių. Kokia patirtis tai buvo ir ar ją kartotumėte?
– Nežinau, pažiūrėsime, ką vasarą reikės daryti. Pabandžiau, įdomioje situacijoje pakliuvau, į tokią pačią tikrai nevykčiau.
– Tokią, tai kokią?
– Monte Morrisas finansavo tą komandą. Atvažiuoji žaisti, turėjome porą treniruočių, kuriose atrodė, kad tiesiog susirinko draugeliai pažaisti. Gyvenome viename dideliame name, po skrydžio jaučiau aklimatizaciją, atsikeliu, galvoju, kažkas čia kvepia. Nueinu į apačią, sėdi šeši – žolę rūko. Jie baigė rūkyti, sėdome į automobilį ir išvažiavome žaisti. Galvoju, čia įdomiai, kaip čia mes žaisime? Pasportavome, rungtynės, visi užsimotyvavę, šneka, kaip laimėsime, dar kaip tik prieš tai žiūrėjome kitų rungtynes ir kalbėjome, kaip įmanoma pralaimėti 30 taškų. Nuvažiuojame į rungtynes, apšilimas, žiūriu, žaidėjai neįmeta iki krepšio, juokiasi, jiems smagu. Galvoju: ką aš čia darau, kur patekau? Aš tas rungtynes pražiūrėjau kaip žiūrovas. Taip daugiau nesivelčiau. Tas turnyras gal ir smagus pažaisti, tik su profesionaliau nusiteikusiais žaidėjais.
– Kaip patekote į tokią komandą?
– Nežinau, tie kas mus surinko buvo normalūs, jie gal nesidomėjo, ką jie susirinko, čia buvo bėda. Nuskridau į JAV, pamačiau Niujorką, kažką nuveikiau. Kažkokia patirtis, pabandžiau, pamačiau. Tik tokioms nesąmonėms daugiau laiko vasarą nešvaistyčiau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.