Nenugalimojo B.Russello legenda: toks geras, kad net baisu
(10)
Krepšinio pasaulis neteko vienos pamatinių legendų – sulaukęs 88-erių anapilin iškeliavo tituluočiausias visų laikų Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žaidėjas Billas Russellas.
Pastaraisiais metais veteranas buvo dažnai matomas viešumoje, besišypsantis ir maloniai bendraujantis su visais, kurie nusiteikę išklausyti jo istorijų. Vis dėlto jis toks buvo ne visada – daugelis vargiai atpažintų B.Russellą tokį, koks jis buvo savo karjeros pike.
Krepsinis.net kviečia prisiminti titulais ir apdovanojimais nusėtą legendos karjerą, kurios pakartoti iki šiol nesugeba jokia NBA žvaigždė.
Patekimas į krepšinio pasaulį
B.Russellas nebuvo vienas tų žaidėjų, kurie tarp bendraamžių dominuotų nuo mažų dienų. Priešingai, aukštaūgis turėjo daug vargo patekdamas į savo lankomų mokyklų rinktines ir nuolat buvo laikomas labiau atletu nei krepšininku. Jis išsiskyrė ilgomis rankomis (kurios tuo metu dar nebuvo taip vertinamos), šuoliu ir greičiu, tačiau neturėjo jokių krepšinio pagrindų ir ties šiais darbavosi tik paskatintas trenerio.
Prie jaunojo B.Russello motyvacijos prisidėjo ir tai, kad jis užaugo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pietuose, Luizianos valstijoje, kur rasizmas buvo įsišaknijęs itin giliai. Užgaulių dažnai sulaukdavo tiek jis, tiek žinomu rašytoju tapes jo brolis Charlie L. Russellas, tiek jo tėvai. Būtent vieno iš jų netektis itin sukrėtė B.Russello pasaulį.
Būdamas vos 12-os jis neteko mamos, su kuria buvo itin artimas. Jo tėvas tuomet keitė menkai apmokamus darbus, vis ieškodamas būdų daugiau dėmesio skirti vaikams, bet vis tiek visada išliko griežtas ir tokio ryšio su sūnumi neturėjo. B.Russellas savo aplinkoje stokojo autoritetų, o vienu iš tokių tapo treneris George‘as Powlesas, įžvelgęs jaunuolio potencialą bei skatinęs jį toliau darbuotis.
B.Russellas tai priėmė asmeniškai ir tapo apsėstas krepšiniu. Pagrindų neturėjęs jaunuolis staiga tapo tikru krepšinio studentu, tiek analizavusiu varžovų žaidimo detales, tiek perkandusiu taisykles ir pasiryžusiu jas keisti.
Gynybos menas tuo metu apsiribojo tvirtu stovėjimu ant žemės ir greita reakcija. B.Russellas buvo vienas pionierių, į krepšinį atnešusiu blokus. Toks šiais laikais elementarus dalykas kaip tiesiog pašokti stabdant varžovo metimą tuomet leido talentingam jaunuoliui rasti savo nišą. Tai dar nepavertė jo geidžiamu rinkoje, tačiau atnešė pasiūlymą iš San Fransisko universiteto (USF). Kitų variantų tiesiog neturėjęs jaunuolis sutiko iškart.
Pirmieji titulai
Būtent šiame karjeros etape B.Russellui pagaliau pradėjo šypsotis sėkmė. Jam nuskilo patekti į trenerio Philo Woolperto rankas. Pastarasis ne tik sureikšmino gynybą, kuri buvo stiprioji jaunuolio pusė, bet ir nesivėlė į politiką ar rasizmo reikalus, žaidėjus skirstydamas tik pagal šių sugebėjimus. Jis tapo pirmuoju treneriu, starto penkete turėjusiu tris afroamerikiečius, tarp kurių buvo B.Russellas ir būsimas jo komandos draugas NBA K.C.Jonesas.
San Fransiske būsima legenda išvystė įgūdžių paketą, kuris vargiai įkandamas net daugumai modernių aukštaūgių. 208 cm ūgio vidurio puolėjas buvo toks mobilus, kad gynyboje dažnai tvarkėsi ne tik su tiesioginiais oponentais, bet ir su gynėjais – susikeitimai savo aikštės pusėje tuomet buvo nematytas dalykas. Gausūs jo blokai ir neįtikėtina kova dėl kamuolių pavertė San Fransisko „Dons“ viena prestižinių studentų komandų.
Jis anksti suprato, kad vien dėl savo rasės daugybės individualių apdovanojimų nesusižers, todėl susitelkė į žaidimą komandai ir tai ėmė nešti pirmuosius vaisius – trečiaisiais studijų metais „Dons“ patyrė tik vieną pralaimėjimą ir tapo šalies čempionais, kitąmet tai pakartojo. B.Russellas greitai tapo priklausomu nuo laimėjimų.
20,7 taško ir 20,3 atkovoto kamuolio vidurkis atnešė jam antrąjį šaukimą NBA naujokų biržoje. Mažai žinomas faktas – biržoje jį pasirinko ne Bostono „Celtics“, o Sent Luiso „Hawks“, bet jaunuolio itin norėję „keltai“ mainais nepagailėjo vieno lyderių Edo Macauley bei Cliffo Hagano. Toks šaukimas žadėjo B.Russellui pirmuosius realius pinigus iš krepšinio bei išlipimą iš skurdą, tačiau jis turėjo ir gretutinį tikslą.
Atletas karštligiškai norėjo sudalyvauti olimpiadoje, o profesionaliems krepšininkams tuo metu tai buvo draudžiama. 1956-aisiais žaidynės vyko Australijoje ir dėl lokacijos pietiniame pusrutulyje buvo perkeltos į gruodį. B.Russellas atidėjo savo debiutą NBA dėl olimpinės svajonės ir pasiekė savo – JAV rinktinė varžovus šlavė daugiau nei pusšimčiu taškų bei susižėrė auksą.
Universitete ir olimpiadoje jį stebėjusi NBA legenda George‘as Mikanas turėjo paprastą atsiliepimą: „toks geras, kad net baisu“.
B.Russellas turėjo ir atsarginį planą olimpiadoje dalyvauti kaip šuolininkas į aukštį. Tam galimybes jis turėjo – tais pačiais metais buvo įveikęs 206 cm aukščio kartelę ir pripažintas septintu geriausiu šuolininku pasaulyje. Vis dėlto krepšinio pasaulis turi būti dėkingas sėkmei, kad amerikietis pasirinko būtent šį kelią.
Karališki metai NBA
Dėl olimpiados prie „Celtics“ jis prisijungė tik debiutinio sezono viduryje, tačiau iškart prasimušė į starto penketą ir savo sugebėjimais pakeitė visą krepšinio žemėlapį. Unikalus jo universalumas gynyboje leido atsirasti deriniui „Ei, Billai“. Komandos draugas dažnai kviesdavo jį dvigubinti gynybą, o B.Russellas spėdavo tiek padėti, tiek grįžti prie savo žmogaus, taip iššaukiant daug varžovų klaidų ir greitų atakų savo komandai.
Jau pirmaisiais savo metais aukštaūgis tapo NBA čempionu, o vėliau tai virto visiška klasika – lygoje jis iš viso žaidė 13 metų ir susižėrė 11 titulų. Pastarasis skaičius iki šiol yra nepavejamas ne tik krepšininkams, bet ir kitų sporto šakų atstovams. 11 čempiono žiedų gali pasigirti tik ledo ritulininkas Henri Richardas, tačiau šiuos jis rinko net 24 metus trukusioje karjeroje.
Nuolatinės pergalės nereiškia, kad ilgainiui jis prie to priprato. B.Russellas prieš rungtynes būdavo itin nervingas ir įsitempęs iki tokio lygio, kad dažnai tiesiog vemdavo. „Celtics“ žaidėjams tai net tapo ironišku sėkmės garantu – jie labiau sunerimdavo jei prieš rungtynes neišgirsdavo aukštaūgio vėmimo.
B.Russellas per savo karjerą sulaužė ne vieną nematomą barjerą. Dėl jo sugebėjimų atsirado ir taisyklių pakeitimas, uždraudęs žaidėjams numušti ant lanko šokinėjantį kamuolį.
Jis taip pat pasižymėjo meile krepšiniui, bet ne su juo atėjusiai šlovei. B.Russellą galima vadinti amerikietiškuoju Arvydo Sabonio atitikmeniu – jis itin nemėgo bendrauti su žiniasklaida, retai dalindavo autografus. Šaltasis karas tarp jo ir žurnalistų net apribojo krepšininko apdovanojimų lentyną.
B.Russellas per savo karjerą buvo penkis kartus pripažintas reguliariojo sezono MVP, bet tik tris sykius pateko į pirmąjį simbolinį NBA žaidėjų penketuką. Tam yra paprastas paaiškinimas – už MVP trofėjų tuomet balsavo krepšininkai, o penketus rinko žurnalistai.
Nesutarimų jis turėjo ir kitose srityse. Ilgą laiką B.Russellas buvo artimas su tiesioginiu savo oponentu Wiltu Chamberlainu, o jų kovos legendinės būdavo tik ant parketo – už aikštės ribų jie buvo geri draugai ir kartu minėdavo šventes. Viskas pasikeitė 1969-aisiais.
Vidurio puolėjų komandos tuomet susitiko NBA finalo serijoje, kurioje traumos užklupo Los Andželo „Lakers“ lyderius Jerry Westą ir Wiltą Chamberlainą. B.Russellas savo oponento pasitraukimą iš rungtynių pavadino „pasislėpimu“, nors vėliau paaiškėjo, kad trauma yra rimta ir net atėmusi didelę kitą sezono dalį. To užteko, kad buvę geri draugai 20 metų nesišnekėtų, iki asmeniško B.Russello atsiprašymo.
Draugų jis neieškojo ir tarp komandos draugų. 1966-aisiais jis tapo žaidžiančiuoju komandos treneriu ir lengvai priėmė autoritetingą rolę. Be didelių problemų jis nutraukė asmeninius ryšius su savo „auklėtiniais“ ir priėmė boso rolę.
Tai ne tik leido B.Russellui tapti pirmuoju juodaodžiu NBA komandos treneriu, bet ir dar du čempiono žiedus. Vėliau treniruojant Sietlo „SuperSonics“ ir Sakramento „Kings“ tokios sėkmės pakartoti jam nepavyko ir šią karjerą jis netrukus baigė, bet iki šiol yra prisimenamas už savo pasiekimus Bostone.
Tiesa, „Celtics“ gerbėjams jis taip pat yra palikęs kartėlį. 1969-aisiais jis netikėtai paskelbė apie savo karjeros pabaigą bei pasitraukimą iš komandos štabo, taip prieš pat sezoną palikdamas Bostono klubą bei trenerio ir pagrindinio vidurio puolėjo. Tai lėmė, kad „Celtics“ pirmą kartą per 20 metų nepateko į atkrintamąsias ir kurį laiką liejo tulžį ant savo legendos.
Apdovanojimai, rekordai ir šviesus atminimas
11 NBA čempiono žiedų, 2 Nacionalinės koledžų atletų asociacijos (NCAA) titulai, olimpinis auksas, 5 NBA reguliariojo sezono MVP apdovanojimai, 12 pakvietimų į „Visų žvaigždžių“ rungtynes ir tai yra tik dalis B.Russello trofėjų.
Per visą savo karjerą B.Russellas taip ir neišvysto stabilaus metimo bei buvo labiau žinomas kaip monstras gynyboje, tai atspindi ir jo statistika – per karjerą atkovota daugiau kamuolių (21 620, vidurkis – 15,1) nei pelnyta taškų (14 522, vidurkis – 22,5). Produktyviausias jo įgūdis puolime buvo dažnai neįvertinamas aikštės matymas – 4,3 rezultatyvaus perdavimo išskirstydavęs aukštaūgis tarp kolegų tuo ženkliai išsiskyrė.
Pagal kovą po krepšiais jis iki šiol yra antras geriausias visų laikų žaidėjas, nusileisdamas tik savo draugui, vėliau priešui ir galiausiai vėl draugui W.Chamberlainui.
Jų konkurencija pasižymėjo ir už aikštės ribų. W.Chamberlainas tapo pirmuoju žaidėju, per sezoną uždirbusiu 100 tūkstančių JAV dolerių, jį perspjauti būtinai norėjęs B.Russellas paprašė to iš „Celtics“ vadovybės bei sulaukė teigiamo atsakymo – 100 001 JAV dolerių algos. Tais laikais, kai daugelis NBA žaidėjų dar turėjo antruosius darbus, tai buvo nematyti pinigai.
1975-aisiais jis buvo įtrauktas į Naismitho Šlovės muziejų, vėliau jį analogiškai įšventino ir FIBA (2007) bei koledžų krepšinio (2006) Šlovės muziejai. 2021-aisiais į Naismitho instituciją jis buvo įtrauktas antrą sykį, šį kartą – kaip nusipelnęs treneris. Jis taip pateko tarp 25 (1971-aisiais), 35 (1980), 50 (1996) ir 75 (2022) geriausių NBA visų laikų žaidėjų, jo vardu pavadintas finalo MVP trofėjus. Bostono klubas į arenos palubes iškėlė šeštuoju numeriu padabintus jo marškinėlius.
Nepaisant visko, B.Russellas nemėgo viešumos ir daugumoje iš šių ceremonijų nedalyvavo. Daugiau jam reiškė prezidento Barracko Obamos įteiktas medalis už nuopelnus juodaodžių teisėms, kurį šis mielai priėmė asmeniškai. Pastaraisiais metais jis taip pat palaikė įvairius judėjimus prieš rasinę nelygybę, džiaugėsi ir amerikietiško futbolo žaidėjų sprendimu klūpoti grojant šalies himnui.
B.Russellas amžiams išliks NBA legenda, į kurią lygiuosis daugelis ateities žaidėjų kartų. Absoliuti lyderystė ir titulų siekimas, dominavimas neturint išskirtinių įgūdžių ar tvirto pagrindo po kojomis. Savo laiką aplenkęs aukštaūgis neprapultų ir šiuolaikiniame krepšinyje, o daugelio atmintyje jo pavardė bus iškalta aukso raidėmis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.