Ne už skaičius Ispanijoje vertinamas lietuvis: būtų sunku rasti geresnę vietą žaisti
interviu
Įžengti į Ispanijos rinką nelengva, bet užsibūti joje keletą metų – taip pat iššūkis. Tokiu pavyzdžiu tapęs yra Žironos „Basquet“ puolėjas Mindaugas Sušinskas.
30 metų 201 cm ūgio krepšininkas trečius metus leidžia Katalonijos klube ir pripažįsta, kad geresnės vietos sau šiuo metu neįsivaizduotų.
„Tiek šitame klube, tiek mieste man nieko netrūksta. Labai gerai jaučiuosi ir tikrai džiaugiuosi čia gyvendamas ir žaisdamas“, – sako jis.
M.Sušinskas vertinamas Žironoje ne už skaičius: jo statistika kukliausia per visus tris sezonus ir siekia 4,6 taško, 2,7 atkovoto kamuolio bei 3 naudingumo balus per 18 minučių.
„Šiemet galėčiau žaisti geriau, nesu pilnai patenkintas, nes ir metimai nesurenka, ir statistika galėtų būti geresnė. Bet svarbu, kad gaunu minučių, pasitikėjimą, taip dirbu savo darbą. Visa kita, tikiuosi, ateis“, – viliasi lietuvis.
Krepsinis.net – pokalbis su M.Sušinsku apie antrais namais tapusią Kataloniją, šakotį Derekui Needhamui, geriausią komandos draugą Martiną Gebeną ir atkrintamųjų svajonę.
– Kaip laikotės, Mindaugai?
– Banguotai (Juokiasi). Sezonas prasidėjo sunkiau, vėliau atrodė, kad komanda įsivažiavo, viskas geriau, o po praeitų rungtynių Madride vėl niūru. Net Žironoje lyti pradėjo. Kai laimi, viskas gerai, kai pralaimi, viskas atrodo pilka.
– Bet šio sezono pradžia „Basquet“ neatrodo bloga – 4 pergalės ir 6 pralaimėjimai. Prieš metus situacija buvo prastesnė.
– Taip, pernai pradėjome prastai ir pakeitėme trenerį. Šiemet irgi pradėjome 0/3, viskas atrodė blogai, bet iš tos duobės greitai ėmėme lipti, ėmėme rinkti pergales. Dabar pralaimėjome „Real“, bet prieš juos pralaimėti nėra tragedija – taškus reikia susirinkti prieš tiesioginius oponentus.
– Ispanijos lyga tokia, kad sezono pradžioje pralaimėjimų prisirenka ir Eurolygos klubai: „Barcelona“, „Baskonia“, ta pati „Unicaja“ šiemet pradėjo ne taip galingai kaip pernai. Visa tai neguodžia?
– Taip, situacija nėra prasta, viskas kontroliuojama, bet šioje lygoje per 2 savaites viskas gali stipriai pasikeisti. Šiuo atveju labiau niūru, kaip pralaimėjome Madride, o ne kad išvis pralaimėjome. O iki tol situacija buvome ganėtinai patenkinti, žiūrėjome į priekį, kad paliptume dar aukščiau. Į kitas komandas mažai dairomės, žiūrime savęs.
– Šiemet „Real“ vairą perėmė Sergio Scariolo. Žiūrint iš šono, tai stipriai pakeitė šią komandą?
– Kai mes prieš juos žaidžiame, ekstremalaus pasikeitimo nėra. Apskritai ta komanda pasikeitus, jei ypač lyginsiu su pirmais mano metais Ispanijoje. Jie nežaidžia kitaip nei anksčiau, stilius panašus.
– Kai praeitą sezoną kalbėjome su Martinu Gebenu, tuo metu mentalitetas komandoje buvo „svarbiausia neiškirsti iš lygos“. Kokiu mentalitetu ir kokiais tikslais pradėjote šiuos metus?
– Kai pradėjome praeitą sezoną irgi nebuvo minčių, kad tikslas tiesiog neiškristi iš lygos. Pradžioje visada svajoji pasiekti maksimalius tikslus pagal galimybes. Bet kažkuriuo metu ateina realybė ir gali realiai įsivertinti save. Praeitą vasarą su treneriu kalbėjome ir jis sakė: tikslai aukštesni nei pernai, bet viskas gavosi vos ne atvirkščiai. Baigėme taip, kad kovojome dėl išlikimo.
– O kas Žironos ekipai yra tas maksimumas pagal galimybes?
– Šiuo metu esame 10–13 vietoje. Kai matai save tokioje pozicijoje, automatiškai galvoji: paimkime tą aštuntą vietą. Bet tvarkaraštis, traumos, nepasiruošimas – visko gali atsitikti, kad pralaimėsi porąsyk, bet taip krisi į 14–15 vietą ir jau galvosi, kaip neiškristi. Viskas gali greitai keistis. Bet manau, kad nors garsiai nekalbame, didžioji komandos dalis pasvajoja apie atkrintamąsias. Kaip bus, matysime, nes čia sudėtinga lyga, daug gerų komandų ir labai lengva pralaimėti.
– Kiek didelė šventė Žironai būtų toks svajonės išsipildymas?
– Būtų. Apskritai šis miestas myli sportą. Jis – mažesnis už Klaipėdą, bet turi komandą aukščiausioje futbolo lygoje, vieną geriausių moterų komandų krepšinyje ir dar turi mūsų klubą. Ir visur žmonės renkasi, pilnos tribūnos ir pilni stadionai. Miestas džiaugiasi už kiekvieną pergalę. Nenoriu prisišnekėti, čia tik svajonė, bet jei tai pavyktų, miestui būtų didelė šventė.
– Ar Marco Gasolio įsitraukimas į klubo veiklą lieka panašus, ar su metais kinta?
– Sakyčiau, jo vaidmuo stabilus. Jis nesikiša į treniruočių procesą, bet užsiima kabiau biuro veiklomis. Dažnai sutinku jį salėje, jis būna šalia, būna beveik kiekvienose rungtynėse. Visada jį jauti šalia.
– „Basquet“ pirmas užsienio klubas jums, kuriame esate trečius metus. Ar Žirona kažkiek tampa jau jūsų antrais namais ar per anksti taip sakyti?
– Kažkiek jau jaučiuosi taip. Pripratau prie miesto, man čia viskas jauku, patinka gyvenimo ritmas. Valanda kelio iki Barselonos, pusvalandis iki pajūrio miestelių. Pats miestas smagus, nėra per didelis, nereikia stovėti kamščiuose. Iš gyvenimo pusės jaučiuosi labai gerai. Kažkiek esu išmokęs kalbos, jau susišneku, nors čia daugiau kalbama kataloniškai. Vasarą gavau sirgalių žinučių: pasilik. Jautiesi laukiamas. Su treneriais ir valdžia taip pat turiu gerą santykį. Iš šios visos pusės galiu sakyti, kad po truputį tai tampa man antrais namais. Bet krepšinis toks darbas, kad nežinai, kada gali tekti juos į kažką iškeisti.
– Kalbą pramokote iš praktikos ar mokėtės ją su mokytojais?
– Turėjau pamokas. Pirmais metais kažkaip praleidau, bet pernai jau turėjau. Ispanijos žaidėjų asociacija labai rūpinasi žaidėjais: jei nori išmokti kalbą ar kažko kito mokytis, jie tai apmoka. Dėl to kalbą galėjau mokytis išvis nemokamai. Iš šios pusės – super galimybė žaidėjams. Galiu susikalbėti, bet nekalbu labai taisyklingai.
– Dar nėra tekę girdėti, kad kažkur žaidėjų asociacija finansuotų skirtingas žaidėjų studijas.
– Turiu vieną komandos draugą, kuris kiekvienais metais pasibaigia vis kažką naujo. Ir sako: pabaigsiu karjerą, jau turėsiu amatą. Šiemet, pavyzdžiui, nemažai užsieniečių prisijungė mokytis ispanų pas mano mokytoją, bet tas komandos draugas ėjo masažų kursus, mokėsi kineziterapijos, manualinės terapijos ir pan. Prieš kiekvieną sezoną asociacijos atstovai atvyksta, pasikalba su visais ir sako: mums rūpi, ką veiksite po karjeros. Dėl to norime padėti. Berods, metams dengiama suma yra iki 3000 eurų.
– Tai kaip galima suprasti, gyvenimas ten, kur esate dabar, jums labai prie širdies, iš namų trūksta nebent šeimos ir draugų?
– Vis tiek turiu pasakyti, kad Lietuvą labai myliu ir visada jos trūksta, visada grįžęs džiaugiuosi. Tik valgant mano duoną, sunku rasti geresnę vietą tai daryti. Niekuo nesiskundžiu, esu viskuo patenkintas. Lyga stipriausia Europoje ir galimybė žaisti čia ne kiekvienam pasitaiko. Tikrai džiaugiuosi, kad turiu galimybę čia būti trečius metus.
– Nesate tas ryškiausias komandos lyderis, taškų rinkikas, kurį kaip legionierių vertintų skaičių grafoje. Už ką labiausiai jaučiatės čia vertinamas?
– Čia tik mano nuomonė, bet manau, kad vertinamas esu už pastangas ir atsidavimą komandai. Aš vis tiek žaidžiu ne sau, ne tam, kad primesčiau taškų, stengiuosi dėl komandos, visada paduodu kamuolį laisvesniam žmogui. Sirgaliai nėra kvaili, mato ne tik taškus, mato ir juodą darbą. Ne tik sirgaliai, bet ir organizacija mane vertina už norą padėti komandai.
– Kaip pats priėmęs esate tokį vaidmenį? Galbūt pastarąją vasarą buvo kilę minčių kažką keisti ir ieškoti didesnės svarbos kažkur kitur?
– Kai gavau pasiūlymą, buvo svarstymų, bet „Basquet“ pateikė man geriausią variantą, kokį tuo metu turėjau. Jie „permušė“ kito ispanų klubo pasiūlymą. Tuo metu man abejonių nebeliko. Pašnekėjau su agentu, pasakiau: man viskas ten patinka, važiuoju atgal. Gal pirmais metais neturėjau gero santykio su treneriu, buvo sunkiau vaidmenį priimti, bet pasikeitė treneris, žaidimas, tada nebesijaučiau roliniu žaidėju – gaudavau metimų, buvau daug labiau pastebimas puolime.
Pernai vėl gavau savo užduotis, jas priėmiau ir stengiausi padėti komandai, ypač, kai pralaimėdavome. Manau, kažkiek padėjau išlipti iš duobės ir likti lygoje. Šiemet galėčiau žaisti geriau, nesu pilnai patenkintas, nes ir metimai nesurenka, ir statistika galėtų būti geresnė. Bet svarbu, kad gaunu minučių, pasitikėjimą, taip dirbu savo darbą. Visa kita, tikiuosi, ateis.
– Ar metimai nesukrenta be konkrečios priežasties, ar jaučiatės sulaukiantis didesnio dėmesio gynyboje?
– Gynyboje dėmesio gaudavau visada, komandos žinojo, kad esu metikas. Bet nenorėčiau to išskirti kaip priežasties. Jei gerai dengtų – nemesčiau (Juokiasi). Labiau reiktų žiūrėti į save ir stengiuosi tą daryti. Visada ateinu mėtyti papildomai, darau, ką darau visada, tikiuosi, pramuš.
– Esate pataikęs 8 tritaškius iš 33 – 24 proc. Kai pirmais savo metais atakavote dvigubai geriau. Tai kažkiek psichologiškai veikia?
– Kai pralaimi, tada viskas atrodo blogiau. Atrodo, būčiau pataikęs, gal būtume perėmę iniciatyvą. Bet kai nugali, viskas gerai, per galvą nekerta nieks. Stengiuosi žiūrėti su pozityvu, tikiuosi, susitvarkys ir grįšiu į savo reguliarius procentus.
– Jūsų kontraktas su Žironos ekipa galios dar metus?
– Taip, pasirašėme metų sutartį. Kitą vasarą matysime.
– Ar jau spėjote pajausti, kiek sudėtinga buvo įeiti į Ispanijos rinką ir kiek lengviau yra joje išlikus, jau savo vardą kažkiek susikūrus? Pats minėjote, kad vasarą turėjote ir kito ispanų klubo pasiūlymą.
– Aš prisimenu, kai turėjau gerą sezoną Prienuose, agentas kalbėjo apie keturis Ispanijos klubus. Mano buvęs komandos draugas iš „Dzūkijos“ Alexas Hernandezas parašė: Manresa skambino, klausė apie tave, atsiliepiau labai gerai. Kadangi žinojau, kad buvo dar kitas žaidėjas, atsiliepęs panašiai, labai tikėjausi, kad pavyks išvažiuoti. Tada manęs dar norėjo „Obradoiro CAB“ klubas, o tuometis komandos treneris mane dabar ir treniruoja. Bet irgi kažkas nesigavo. Buvo labai gaila, kad nepavyko išvažiuoti, nes Ispanija buvo svajonė.
Galėjau vykti į Turkiją arba Vokietiją, pasirinkau pastarąją ir po poros metų ten neįsivaizdavau, kas lauks. Nebuvo jokių kalbų apie Ispaniją, bet iš niekur nieko parašė: tau rytoj skambins „Basquet“ vadovas. Po to pirmo pokalbio nujaučiau, kad turbūt mane pasirašys. Labai džiaugiausi, kad taip nutiko. Atvykęs čia supratau, kad čia – kitas lygis. Su visa pagalba LKL ir Vokietijos lygai, čia jaučiasi kodėl ši lyga geriausia Europoje. Daug kas tai supranta ir mato. Kai sugebi čia rasti savo vietą, išvažiuoti kažkur kitur yra kur kas lengviau.
– Netrukus šioje lygoje laukia rungtynės su keliais naujais lygos lietuviais: Margiriu Normantu ir Gyčiu Radzevičiumi.
– Su Margiriu akistatos jau laukėme, Gytis dar prisijungė netikėtai. Po kelionės iš Burgoso buvome likę nakvoti Bilbao, su Martinu galvojome gal parašyti Margiriui, bet pažiūrėjome, kad jie irgi žaidė išvykoje, tai nerašėme. Bet pasimatysime.
– Kaip manote, kaip šiems lietuviams lips ispaniškas krepšinis?
– Gal tokių rolių kaip „Ryte“ jie neturės, bet savo vietą ras. Bent to tikiuosi už tautiečius. Yra daug dedamųjų, laiko klausimas, pamatysime.
– Kiek praeitą sezoną pats apsidžiaugėte, kuomet į kompaniją jums Žironoje atvyko M.Gebenas?
– Nežinau, kiek apsidžiaugiau tuo metu, bet kaip su juo smagu būti apskritai! Vienas geriausių komandos draugų, kokį esu turėjęs. Labai smagu turėti lietuvį, gali kartu pašnekėti, pasiguosti, supranti vienas kitą geriau. Vasarą kalbėjomės ir labai smagu, kad likome kartu. Jis pasirašė greičiau ir mane vis įkalbinėjo: pasirašyk greičiau. Gal mūsų vertybės panašios, dėl to lengvai radome bendrą kalbą. Labai džiaugiuosi, kad abu tęsiame karjerą čia: tiek man, tiek jam svarbiau.
– Jūsų komandoje – vos trys žaidėjai, pasiekę bent 30 metų ribą. Jūs su Martinu ir Derekas Needhamas – legendinis „Šiaulių“ legionierius. Ar jaučiate, kad artėjate prie labiau veterano amžiaus ir kad šalia to jums tenka daugiau atsakomybės mentorystei?
– Kažkaip to nesureikšminu. Jei kažką matai, visada gali pasakyti, krepšinyje kalbėtis apskritai yra vienas pagrindinių dalykų. Jei matai, kad kažkam galva nusvirus, stengiesi pakelti. Bet nesureikšminu amžiaus. Tuose pačiuose Prienuose man buvo gal 25-eri, bet buvau trečias vyriausias žaidėjas po Domarko ir Dimšos. Irgi reikėjo daryti tą patį. Ta mūsų komanda gal ir nėra labai sena, bet turime žaidėjų su aukšto lygio patirtimi. Tas pats Sergi Martinezas bėgiojo pas Šarą Eurolygoje.
– D.Needhamas nebuvo iš kišenės ištraukęs kokių įdomių istorijų apie laikus Šiauliuose?
– Ne, niekuo labai nenustebino, bet buvo užsiminęs, kad mėgsta šakotį. Sakė, jei aplaistytas šokoladu, tai išvis kosmosas. Tai paėmiau be šokolado ir džiaugėsi gavęs lauktuvių (Juokiasi).
– Ar teko apsilankyti Justės Jocytės atstovaujamos moterų komandos rungtynėse?
– Save pateisindamas pasakysiu, kad praeitais sezonais lankydavausi, bet šiemet dar neteko (Juokiasi). Tik nėra ką ten žiūrėti, kai merginos visus daužo į vieną kasą.
– Kiek tenka girdėti, kiek J.Jocytė yra vertinama ir mylima Žironoje?
– Manau, visi labai laimingi, kad tokio lygio žaidėja čia rungtyniauja ir rodo gerus rezultatus. O kai komandos rezultatai tokie, visi dar laimingesni.
– Pabaigai: kiek esate laimingas dėl buvusio komandos draugo Vokietijoje Arno Veličkos, kuriam pastarieji metai tapo atsiskleidimo etapu?
– Aišku, smagu, gaila tik dėl šukuosenos (Juokiasi). Labai pasiteisino jam sprendimas grįžti į Lietuvą, jis turi šansą Europos taurėje. Manau, „Neptūnas“ jam gali tapti geru tramplinu. Tikėkimės, kad jis kils į aukštesnį lygį ir pradės tvirtesniais žingsniai eiti pirmyn, nes iki šiol jo karjera buvo svyruojanti. Jis gali stipriai šauti į viršų.
Norėdami komentuoti prisijunkite.