„Mums tavęs nereikia“: kaip nuo klubo atskirtas ir išbandymus įveikęs O.Olisevičius tampa žvaigžde Italijoje
(13)
31-erių Osvaldas Olisevičius šį sezoną yra tikra žvaigždė Italijos lygoje, kas jam užtikrino galimybę žaisti Lietuvos rinktinėje. Tiesa, kad tokiu taptų, jam pastaraisiais metais teko pereiti daug išbandymų.
200 cm ūgio lietuvis pirmąsyk į Italiją atvyko 2021-aisiais, kai papildė Emilijos Redžo „Una Hotels“ klubą. Dar nesibaigus pirmiesiems metams O.Olisevičius savo žaidimu įtikino klubą, jog yra vertas kontrakto pratęsimo. Taip sutartis buvo pratęsta iki 2024-ųjų.
Pirmajame savo sezone jis per 29 minutes pelnė 16,3 taško, atkovojo 4,8 kamuolio, atliko 1,6 perdavimo bei rinko 14,7 naudingumo balo.
Tiesa, sezono lietuvis taip ir nebaigė – 2022 m. kovą jį sustabdė sveikata. Abiejų kojų Achilo sausgyslėse būta uždegimų, kurie neleido nei šokti, nei bėgti. Bandymai viską taisyti išoriškai ir vaistais nepadėjo. Sekė operacija ir 7 mėnesiai reabilitacijos.
Jau spalio pradžioje – antrajame Italijos lygos ture O.Olisevičius sugrįžo ant parketo.
„Turėjau nežaisti ilgiau, bet klubas mane spaudė: greičiau, reikia tavęs. Manau, tai ir lėmė, kad man praeitas sezonas nebuvo geriausias. Turėjau virš 10 taškų vidurkį, bet procentas buvo prastas. Buvo sunku įsivažiuoti. Išėjau į aikštelę ir bijojau, nes grįžau ne savo noru, o nes mane spaudė tai daryti. Teko pakovoti su savimi“, – praeitą sezoną prisiminė jis.
Puolėjas jame per 25 minutes pelnė 11,7 taško, atkovojo 4,1 kamuolio, atliko 1,5 perdavimo, rinkęs 10,9 naudingumo balo.
Situacija pasikeitė vasarą: jei dar prieš metus O.Olisevičių klubas spaudė greičiau grįžti ant parketo, tai pastarojo sezono pradžioje lietuvis išgirdo – jis čia yra nepageidaujamas.
Jis kartu su Andrea Činčiarini dirbo individualiai ir laukė, kuo išsispręs ši „įkaito“ drama. Kadangi sutartis su „Una Hotels“ galioti turėjo ir šį sezoną.
„Man nuvykus pasakė, kad turėsiu sportuoti atskirai nuo savo ekipos. Po dviejų mėnesių atėjo klubo GM‘as ir sakė: gali prisijungti prie komandos. Aš nustebau: kodėl? Sako: mums tavęs gaila, kad vienas sportuoji“, – nustebinusį pokalbį prisiminė puolėjas.
Progos vėl žaisti lietuvis laukė ilgai – iki lapkričio pabaigos. Tada kontraktą jam galiausiai pateikė Trevizo „NutriBullet“ klubas. Tuo metu komanda buvo pralaimėjusi visus 8 mačus ir siekė kilti iš dugno.
Iš dugno „Nutribullet“ ėmė traukti būtent lietuvis. O.Olisevičius pelno 16,7 taško, atkovoja 5,5 kamuolio, atlieka 3 perdavimus bei renka 15,5 naudingumo balo.
Pagal rezultatyvumą jis Italijoje nusileidžia tik buvusiam žalgiriečiui Olivier Hanlanui (18,7) ir Charlie Moore‘ui (17,3).
Tuo tarpu pati Trevizo ekipa per šį laiką laimėjo 6 mačus, pralaimėjo tiek pat ir pakilo iki 14 pozicijos. Kilti „Nutribullet“ taikosi dar aukščiau. Kilti norėtų ir pats lietuvis, šiuo metu plušantis su rinktine Europos čempionato atrankos „lange“.
„Man nebėra 25–27 metai, kad būčiau perspektyvus, einu į veteranų pusę. Manau, Eurolyga man tikrai yra užsidariusi, nebent gal kažkas, kažkur trauma... Bet Europos taurė ar Čempionų lyga, manau, tikrai realu, galėčiau čia gauti kažkokių pasiūlymų“, – viliasi jis.
Pokalbis su O.Olisevičiumi – apie įsitvirtinimą Italijoje, geriausią karjeros sezoną, nesuprastą atsisveikinimą su Emilijos Redžo klubu ir ambicijas.
Olisevičius
– Pirmąsyk Lietuvos rinktinėje žaidėte 2021-aisiais – atrankoje į Pasaulio taurę. Ar šįkart grįžęs į nacionalinę komandą jaučiatės užtikrinčiau?
– Taip, jau žinojau, ko tikėtis iš tos rinktinės. Kai čia buvau prieš kelerius metus, tikrai buvo jauduliukas, nežinojau, kaip ir kas. Dabar vykau užtikrintas ir žinojau, ko iš manęs norės treneris. Jaudulio nebeliko.
– Ko gero, nesate tas žaidėjas, kuris būtų kandidatas į pagrindinę vasaros rinktinę, tad tokia „langų“ galimybė dar brangesnė.
– Tokie žaidėjai kaip aš, kurie nėra labai matomi ir žinomi Lietuvoje, taip gauna šansą pamėginti save ir sužaisti rinktinėje. Kai treneris paskambino ir pasakė, kad norėtų mane čia matyti, tikrai apsidžiaugiau ir nepraleidau šanso.
– Jei nuoširdžiai, ar tikėjotės sulaukti šio kvietimo?
– Iš vienos pusės, kaip ir tikėjausi, iš kitos – nelabai. Nelabai, nes pradėjau sezoną be komandos, galvojau, gal nelabai kas šiemet mane žiūri. Bet kai mane pakvietė, iškart pasakiau – būsiu.
– Tais pačiais 2021-aisiais Kazys Maksvytis tik spėjo stoti prie rinktinės vairo. Palyginus jį tada ir dabar, sukaupusį daugiau įvairesnės patirties, kokius pokyčius įžvelgiate?
– Kaip tik šiandien kalbėjau su draugais ir sakiau: Kazys tikrai patobulėjo kaip treneris, pasikeitė jo posakiai, atsirado naujų minčių, naujų taktinių dalykų. Jis ir toliau yra linksmas, kada reikia – pabarantis, dėl to jis nepasikeitė. Bet kaip treneris jis tikrai paėjo į priekį.
– Lietuvoje klubinio krepšinio nežaidėte nuo 2020-ųjų. Jau pripratote prie žaidimo užsienyje ar namų ilgesį imate jausti?
– Aišku, pasiilgstu, būna, kad norisi grįžti, bet, kol leidžia kūnas, norėčiau likti užsienyje. Neturėjau tokio plano būtinai žaisti užsienyje. Norėjau pamėginti, mano pirmas išvykimas buvo 2017-aisiais į Vokietiją (Viurcburgo „s.Oliver“ – Krepsinis.net). Tada nelabai pasisekė – užbaigiau sezoną Lietuvoje.
Po to pirmo pabandymo jau sakiau: gal nebevažiuosiu, gal geriau liksiu namie. Bet po kovidinio sezono Klaipėdoje tiesiog nebuvo, kur važiuoti. Lietuvoje niekas manęs nenorėjo, išlindo vėl Vokietija (Bairoito „Medi“ – Krepsinis.net), sakiau: reikia mėginti darkart. Taip užsikabinau.
– Vėl grįžti į lygą, kurioje prieš tai neįsitvirtinote, nebuvo baisu?
– Kaip kalbėjome pradžioje, ar dabar drąsiau rinktinėje, taip man buvo ir su Vokietija. Aš jaučiausi drąsiau. Pirmąsyk buvau jaunas, 24-erių metų, važiavau pirmąsyk kažkur – kita kalba, kitos sąlygos, buvau pasimetęs. Aišku, tada komandoje turėjau kitą lietuvį Vytenį Lipkevičių, bet vis tiek buvo ne tas. Antrąsyk žinojau, ko tikėtis, kas ta legionieriaus duona.
– O apskritai nuo 2020-ųjų metų turėjote bent vieną realią progą grįžti į Lietuvos rinką?
– Nelabai, net pats nežinau. Man agentas labiau pasako tai, kas yra ant stalo, o kas ką kalba – tų kalbų yra. Kažkas gal ir norėjo manęs Lietuvoje, bet kol nėra padėtas pasiūlymas, tol aš nežinau. O ir buvo kitas dalykas – aš vis turėjau ilgalaikius kontraktus. Italijoje dar viduryje pirmo sezono pratęsiau sutartį dar dvejiems metams. Nebent kažkas būtų norėjęs mane išpirkti, bet niekas to nenorėjo.
– Žvelgiant plačiau, nemanote, kad Lietuvos klubai nuolat deklaruoja, kaip rinkoje nėra pakankamai gerų lietuvių, tačiau jie patys tiesiog nelabai turi ką jiems pasiūlyti?
– Yra ši problema. Klubai nelabai nori mokėti lietuviams daugiau pinigų, o į užsienį tu vyksti ir dėl kažkiek geresnių sąlygų, ir dėl finansų. Dėl to daug kas ir išvyksta iš Lietuvos.
– Manote, tai teisinga?
– Mano nuomonė tokia, kad sezono gale vis tiek daugiau žaidžia lietuviai, kurie nori kovoti ir nepasišiukšlinti, nesugadinti klubo vardo. Nenoriu kalbėti, kad visi tokie patys, bet būna kartais legionieriai atvažiuoja tiesiog pasiimti pinigų. Geriau mokėti truputį daugiau lietuviams, kurie tikrai visą sezoną atiduos visą širdį už komandą.
– Jei prisimintumėte vasarą, rugsėjį, spalį, ar tuo metu būtumėte pagalvojęs, kad vasarį būsite tarp rezultatyviausių Italijos lygos žaidėjų?
– Kažkiek galvojau apie tai. Kai užpernai buvau patyręs traumą, taip ir šnekėjome su agentu, kad antrieji metai Italijoje man bus reabilitaciniai, per kuriuos atsistatysiu, atsigausiu ir šį sezoną grįšiu į savo ritmą. Klubas to nematė. Emilijos Redžo ekipa pakeitė visą vadovybę ir pasakė: mums tavęs nereikia. Kažkiek buvo sunku ir skaudu, bet viduje galvojau, kad bet kur išvažiavęs stengsiuosi grįžti į formą.
– Ar nebuvo keista, kad taip jumis netikėjo tas klubas, kuris prieš tai įteikė ilgalaikę sutartį?
– Labai buvo keista. Kai pratęsinėjau kontraktą, klubo savininkė atėjo, bučiavo žandus ir sakė, kaip džiaugiasi, kaip norėjo, kad likčiau. Bet kai pasikeitė generalinis vadybininkas, savininkė sutiko su viskuo, ką šis sakė. Buvo keista, bet čia krepšinis, biznis, gal jie manęs tiesiog nematė. Nežinau, ką jie galvoja dabar. Gal norėtų mane susigrąžinti (Šypsosi).
– Tai, kaip suprantu, tai buvo labiau valdžios nei trenerio Dimitrio Prifčio sprendimas?
– Taip. Mano patirtis buvo tokia, kad šį sezoną pradėjau sportuodamas be komandos. Man nuvykus pasakė, kad turėsiu sportuoti atskirai nuo savo ekipos. Po dviejų mėnesių atėjo klubo GM‘as ir sakė: gali prisijungti prie komandos. Aš nustebau: kodėl? Sako: mums tavęs gaila, kad vienas sportuoji.
– Itin „malonu“ girdėti, kad prie komandos prisijungti galite tik iš gailesčio.
– Tai va. Kitą dieną atėjau pas komandą, visi mane pažįsta, visas štabas, kuris liko kone visas tas pats. Man sako: eik, su treneriu pašnekėsi. Nuėjau pas jį, jis man sako: nesu matęs nė vienerių tavo rungtynių, GM‘as nusprendė taip.
– Galiausiai spėjote kažkiek pasportuoti su „Una Hotels“ ekipa?
– Spėjau, gal kokį gerą mėnesį. Bet tokios ten ir treniruotės. Ateini, pirmą pusę pabūni su komanda, o antrą žiūri nuo šoninės linijos, kaip jie treniruojasi tarpusavyje.
– Sutartį turėjote, algą gavote, keista, kad treneris net nepabandė jūsų, jei jau nebuvo matęs iki tol.
– Man irgi tas keista. Jie gi žinojo, jog nesu labai prastas žaidėjas, visada atiduodavau 100 proc. per treniruotes ir rungtynes. Bet jie net nedavė man šanso. Nežinau, gal aš komandos vadovui iš nuotraukos nepatikau, čia jo reikia klausti. Aš pats iki dabar likau nesupratęs, yra, kaip yra.
– Ar po to pirmojo susitikimo vėliau su treneriu D.Prifčiu turėjote nors vieną asmeninį pokalbį?
– Nelabai, pasišnekėjome apie mano situaciją ir jis man pasakė: tikiuosi, esi profesionalus sportininkas, suprasi ir padėsi mums. Jis davė suprasti, kad nori, jog aš išvažiuočiau ir tiek.
– Kaip atrodė tas kelių mėnesių darbas individualiai, kai Emilijos Redžo klubas, hiperbolizuojant, laikė jus kaip įkaitą?
– Iš pradžių buvo labai gerai, kadangi komandoje buvo Andrea Činčiarini. Jo situacija buvo lygiai tokia pati kaip mano. Mes kartu sportavome kokį mėnesį, tada jis gavo pasiūlymą išvažiuoti, tai padarė ir paliko mane vieną (italas žaidžia Pezaro „Carpegna Prosciutto“ klube – Krepsinis.net.).
Kai jis ruošėsi išvykti, sakiau jam: jei yra galimybė – pasilik (Šypsosi). Bet jis man atsakė: suprask, man irgi reikia užsidirbti, reikia darbo. Jis paliko mane vieną, bet aš jau buvau pripratęs sportuoti individualiai, nebuvo taip sunku. Kuomet sportuodavome dviese, pradžioje nežinojome, kaip bus ir ko tikėtis, bet po to pripratome.
– Žvelgiant į 2021–2022 m. sezoną, kuris buvo iki traumos, ar tuo metu buvote patenkintas, kaip viskas klostėsi Emilijos Redže?
– Taip, labai. Jei nebūtų traumos, manau, būtume užėmę geresnę poziciją atkrintamosiose. Tada reguliarųjį sezoną baigėme septinti, o prieš man iškrentant buvome maždaug 4–5 vietose. Manau, jei būčiau sveikas, taip ir būtume užsitikrinę vieną šių vietų, taip būtume gavę silpnesnius varžovus. Tais metais gavome Milaną – buvo neįmanoma laimėti serijos. Pergalei reikėtų ne tik jų blogos dienos, bet ir tavo labai gero žaidimo.
– Kaip šį sezoną atsirado pasiūlymas iš Trevizo klubo?
– Pats pasakiau agentui: noriu likti Italijoje. Mes žiūrėjome į paskutines komandas ir žinojome, kad jos norės kuo greičiau stiprintis. Sakiau agentui, kad jei yra galimybių ir kontaktų – parašinėk Trevizui ir kitiems. Jis klausė: tikrai nori likti? Atsakiau: o ką daryti? Italijoje jau esu pripratęs, nelabai ir norėčiau kur kitur vykti, nes jau žinau šios šalies stilių. Jau yra lengviau nei vykstant į naują lygą, kur vėl reikėtų apsiprasti ir perprasti stilių bei žaidėjus. Dabar treti mano metai Italijoje – žymiai lengviau, viską žinau.
– Esate taip pat žaidęs ir Vokietijoje, bet itališkas stilius lipo labiau?
– Taip taip, man jis patinka labiau.
– Būta gandų, kad jumis be Trevizo ekipos domėjosi ir Manresos BAXI bei Podgoricos „Budučnost“, tiesa?
– Buvo variantai. Kaip tik su Gebenu šnekėjau, kad atsisakiau Manresos pasiūlymo. Jie man skambino vasaros pradžioje, kai vykau į Emilijos Redžą, paklausė, ar noriu, bet pasakiau „ne“. Jaučiau, kad gal tai man – ne ta komanda.
– Su kokiomis emocijomis ėjote į aikštę, kai po kelių mėnesių laukimo pagaliau žaidėte pirmas savo šio sezono rungtynes Trevizo klube? Su džiaugsmu, noru kažką įrodyti, pykčiu ar kažkuo kitu?
– Visko buvo: ir pykčio, ir noro kažką įrodyti. Vis tiek dauguma žiūrovų gal galvojo, kad nesugebėjau grįžti po traumos, man buvo stimulas parodyti, jog grįžau į savo lygį. Norėjau parodyti ir buvusiai komandai, kad jie padarė didelę klaidą.
– Jau netrukus – kovo 9 dieną – nusimato galimybė sužaisti prieš buvusią ekipą. Laukiate?
– Taip, visiems jau pasakiau: jei laimėsime – iš manęs vakarienė, negalime pralaimėti (Juokiasi).
– Šis sezonas jums – geriausias karjeroje, bet ar jaučiatės fiziškai geriausios formos gyvenime?
– Ne, jaučiuosi taip pat, kaip pirmaisiais metais Italijoje: užtikrintas, žinantis, ką daryti. Būna rungtynių, kai nepakrenta, būna, kai kažkas blogai, bet esu vyresnis, moku save kontroliuoti ir po prastesnio pasirodymo nekalti savęs prie kryžiaus. Visiems pasitaiko. Reikia ramiai peržiūrėti vaizdo medžiagą, žiūrėti, ką blogai padarei, ir nekartoti klaidų.
– Jei būsime sąžiningi, bijau pameluoti, tačiau kaip prastesnes jūsų sezono rungtynes atsimenu tik vienerias – priešpaskutines...
– Taip, su Bolonijos „Virtus“. Bet vis tiek, kai žaidi, žinai kiekvieną savo klaidą ar blogai atliktą perdavimą, ar pramestą metimą. Stengiesi save analizuoti ir kitąsyk to nedaryti.
– Jei sezonas jums toliau klostysis taip, kaip dabar, kaip manote, jis gali jums atverti kelią į aukštesnį lygį ir kokį pajėgesnį tarptautinį turnyrą?
– Manau, daug priklausys nuo to, kaip sezoną baigs komanda (šiuo metu Trevizo (6/14) klubas yra 14 iš 16 – Krepsinis.net). Jei mūsų komanda kris iš pirmos lygos, bus sunku. Niekam neįdomūs tie žaidėjai, kurie lyderiai dugninių ekipų. Jei komanda išliktų ir jei pakiltume arčiau atkrintamųjų ribos, jei pats išlaikyčiau savo žaidimą – gal kažkas ir pavyktų. Nežinau.
Plius, man nebėra 25–27 metai, kad būčiau perspektyvus, einu į veteranų pusę. Manau, Eurolyga man tikrai yra užsidariusi, nebent gal kažkas, kažkur trauma... Bet Europos taurė ar Čempionų lyga, manau, tikrai realu, galėčiau čia gauti kažkokių pasiūlymų.
– Anksčiau turėjote minčių, kad galite sužaisti Eurolygoje?
– Tokia buvo mano svajonė. Manau, kiekvieno tik pradedančio žaisti svajonė yra NBA, tada grįžti į realybę ir galvoji apie Eurolygą. Vis tiek pasižiūriu – būna tų variantų, kad ir 32-ejų žaidėjai debiutuoja Eurolygoje. Dar nepasiekiau to amžiaus, tai gal, žiūrėsime (Juokiasi).
– Kaip manote, kur yra jūsų lubos, esant dabartinėje karjeros stadijoje?
– Nežinau, neįsivaizduoju, nenoriu čia sakyti, kad esu Eurolygos ar Europos taurės žaidėjas. Tikrai nežinau. Aišku, būtų labai faina, norėčiau ten pažaisti.
– Praeitame FIBA „lange“ buvote svarbus rinktinei, turite solidų klubinį sezoną, ar tikitės būti svarbiame vaidmenyje ir artimiausiuose mačuose?
– Čia jau priklauso nuo trenerio. Manau, šiame „lange“ sudėtis yra stipriausia, kokia buvus, turime daug Eurolygos lygio žaidėjų, matysime, kaip treneris mane išnaudos. Kokį šansą jis man beduos, stengsiuosi jį pasiimti ir išpildyti, ko treneris norės.
Norėdami komentuoti prisijunkite.