Moksleivių lygą paliekantis D.Čiuprinskas: tiesiog pavargau ir išsisėmiau – lygai reikia naujų idėjų
interviu
„Manijos Moksleivių krepšinio lygą“ (MKL) šią vasarą palies permainos. Direktoriaus postą palieka Dainius Čiuprinskas. Penkerius metus didžiausiai Lietuvos krepšinio lygai vadovavęs D.Čiuprinskas teigia, kad įvykdė daugelį sau iškeltų uždavinių, o permainos įvairiose organizacijose yra naudingos.
„Darbas Moksleivių krepšinio lygoje man buvo didelis iššūkis ir džiaugiuosi, kad jį priėmiau“, – teigia MKL penkerius metus vadovavęs D.Čiuprinskas. Dabar jau buvęs MKL vadovas pasidalino mintimis apie pasitraukimo priežastis, metus,praleistus Moksleivių krepšinio lygoje, „ateities krepšinio žvaigždes“ ir tolimesnius planus.
– Dainiau, kas lėmė Jūsų norą pasitraukti?
Daug kas klausia, ar mano išėjimas susijęs su pasikeitimais Lietuvos krepšinio federacijos valdžioje. Tačiau tai tikrai nėra pasitraukimo priežastis. Dirbome sėkmingai ir su šia LKF valdžia. Žinoma, buvo klausimų, kur skyrėsi nuomonės, tačiau rimtame kolektyve niekada visos nuomonės neturi būti vienodos.
Nėra kažkokios vienos priežasties. Tai buvo kelios priežastys. Atsirado nuovargis, Moksleivių lygoje dirbau jau penkerius metus, žmogus po truputį išsisemia, reikia naujų idėjų. Tikiuosi, jog ateityje Moksleivių krepšinio lyga dar labiau tobulės ir man bus labai malonu matyti, kaip ji kils į viršų ir bus pavyzdys ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje Europoje.
– Penkeri metai, praleisti Moksleivių krepšinio lygoje. Tai ilgas laiko tarpas?
– Gyvenime penkeri metai nėra labai ilgas laiko tarpas, tačiau darbe pakankamai ilgas. Juk ir kadencijos trunka po 4–5 metus. Simboliška, tačiau ir aš Moksleivių lygoje išdirbau penkerius metus.
– Ar prieš pradėdamas dirbti MKL, viską įsivaizdavote taip, kaip ir buvo?
– Man teko dirbti ne tik Moksleivių krepšinio lygoje, bet ir Lietuvos krepšinio federacijoje, matyti jos visą struktūrą, priimamus sprendimus, „Eurobasket2011“ organizavimą ir visus kitus dalykus. Turėjau galimybę artimiau pažinti garsiausius Lietuvos trenerius ir krepšininkus. Todėl natūralu, kad prieš atvykdamas į Moksleivių lygą viską įsivaizdavau kitaip, gal net per gerai...
Lietuvoje krepšinis dažnai pernelyg išaukštinamas ir ateinant atrodė visos struktūros bei visi vardai labai išaukštinti. Darbo metu supranti, jog visur yra svarbiausia žmogiškumas, galimos tos pačios žmogiškos klaidos. Pas mus dažnai viskas vertinama tik pagal tai, kiek treneris ar žaidėjas turi titulų ar įvairių nuopelnų, tačiau mažai kam rūpi vadybiniai sugebėjimai, mąstymas. Tiesa, negaliu sakyti, jog kažkas mane nuvylė. Tačiau, kaip ir lietuvių patarlėse sakome, kuo giliau eini, tuo daugiau tau nežinomų dalykų atsiranda.
– Ar darbas Moksleivių krepšinio lygoje Jums buvo iššūkis?
– Taip, darbas man buvo iššūkis. Prieš tai man teko darbuotis daugiau vietiniame lygmenyje, o Moksleivių lygoje teko bendrauti su tokiomis kompanijos, kaip „Kraft Foods Lietuva“, „Adidas“ ir kitais. Tuo metu tai buvo didelė naujovė ir iššūkis, tačiau džiaugiuosi, jog tą iššūkį gavau ir po penkerių praleistų metų, man kaip specialistui, tai davė labai daug naudos.
– Prieš penkerius metus ateidamas į MKL teigėte, kad svarbiausia pagerinti teisėjavimo kokybę ir Moksleivių lygos organizaciją pakelti į aukščiausią lygmenį. Ar Jums tai pavyko?
– Prieš ateidamas į Moksleivių lygą aš buvai gerai susipažinęs su ja. Vadovavau „Tornado“ krepšinio mokyklai, kurios komandos ir žaidė MKL. Mačiau, ką reikia daryti, ir turėjau savo viziją. Ją pristačiau ir Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojoje komisijoje. Neseniai žiūrėjau sau tada iškeltus tikslus ir daugelį jų pavyko įgyvendinti. Nuo pačių paprasčiausių, tokių, jog mokyklose būtų geriamo vandens, ir iki sudėtingesnių, tokių kaip komunikacijos gerinimas ar teisėjavimo gerinimas.
Kalbant apie teisėjavimą, tai mes negalime sužiūrėti kiekvieno teisėjo, kai per sezoną vyksta 3000 rungtynių. Tačiau pastangas dėjome tikrai dideles ir tikiu, kad teisėjavimo kokybė pagerėjo. Lietuvoje beveik visi yra ekspertai ir krepšinio taisykles supranta geriausiai, tačiau kai pabendrauji su treneriais, kurie dirba Rusijoje ir kitose valstybėse, tai mūsų teisėjai tampa pačiais geriausiais. Jau kelis metus per svarbiausias MKL kovas ir finalo ketvertuose nebuvo nei vieno nusiskundimo dėl teisėjų darbo.
– Kas Jūs patį džiugino dirbant Moksleivių krepšinio lygoje?
– Labiausiai džiugino galimybė padėti krepšinio mokykloms. Įvedėme daug naujovių. Viena iš jų – tai internetinės rungtynių transliacijos, kas seniau būdavo popierinis variantas, kur dažniausiai kažkas kažkur nesueidavo. Pakėlėme viešinimo kartelę, kur skatinome mokyklas ir pačius žaidėjus pranešinėti apie save, organizavome visokias šventes ir žaidimus.
Džiugina tas faktas, kad kai kasmet Lietuvoje beveik 10 tūkstančių vaikų mažiau ateina į mokyklas, o mūsų dalyvių skaičius ne tik nekrito, tačiau ir paaugo. Tai rodo, kad buvo atliktas kryptingas darbas ir mokyklos norėjo dalyvauti čempionatuose, stengėsi laimėti.
Džiugino jaunųjų krepšininkų pasirodymas, kuris teikė vilties. Man teko dirbti 1992 metais gimusių vaikinų rinktinės vadovu, kuri dar vadinama „auksine karta“, tai teko pamatyti visą Europos čempionatų virtuvę, teko iš arti matyti visas svarbiausias jos pergales.
Džiugino pačios Moksleivių krepšinio lygos komandos darbas. Man nereikėjo būti prižiūrėtoju, nors pačią MKL administraciją sudaro vos 4 žmonės ir du iš jų dirba tik po pusę darbo dienos. Tačiau kiekvienas dirbo su dideliu entuziazmu, neskaičiuodamas savo laiko ir jėgų.
– Kas Jums labiausiai įsiminė Moksleivių krepšinio lygoje?
– Prisimenu Arūno Visocko treniruotą, 1994 metais gimusią Arvydo Sabonio krepšinio centro komandą, kurioje žaidė Marius Grigonis, Tomas Dimša, Lukas Lekavičius ir kiti. Jie sugebėjo laimėti ne tik savo, tačiau ir metais vyresnių vaikinų čempionatą. Jie buvo labai stipri komanda su labai stipriu treneriu. Jeigu kalbant apie visą penkerių metų laikotarpį, tai įsiminė „auksinė karta“, kuri buvo tikrai komanda ir sugebėdavo lemiamais momentais būti kaip kumštis. Jie parodė tikrai krepšinį aikštėje ir puikų elgesį už aikštės ribų. Buvo daug sunkių momentų, kai komanda galėjo išskysti, tačiau ji liko tvirta. Tas pats Jonas Valančiūnas yra mandagumo pavyzdys.
Jeigu kalbėtume apie konkretų žmogų, tai per šiuos metus mane labiausiai nustebino ir sužavėjo Vladas Garastas. Nors kartais spaudoje paskaitai jo aštrius pasisakymus, tačiau kai žmogų pažįsti iš arčiau, tai – žmogus eruditas. Jis gali kalbėti įvairiomis temomis, ir kas labai žavi, tai jo pagarba kitam žmogui, kai nesvarbūs nei jo nuopelnai, nei amžius. V.Garastas visada kreipiasi Jūs, išklauso kiekvieną ir elgiasi lyg su sau lygiu.
– Ar buvo, kas Jus nuvylė?
– Viskas pavykti negali, tačiau reikia visada stengtis. Man liūdna, kad per penkerius metus nepavyko įdiegti mokykloms ir treneriams, kad svarbu ne vienadienės pergalės. Mokyklos turi išmokyti ir paruošti vaiką iki aukščiausio lygio. Kas atsimins po 4–5 metų tam tikro amžiaus Lietuvos čempionus? Niekas. O jeigu bus išugdytas Lietuvos rinktinės lygio žaidėjas, tai visi atsimins, kad tai to trenerio ir tos mokyklos žaidėjas ir nuopelnas. Tai būtų apčiuopiama nauda visiems.
Tačiau mums to nepavyko pasiekti. Bandėme panaikinti mokyklų reitingą, bandėme sukurti reitingą, kuris rodytų, kiek žaidėjų rinktinėms paruošė mokykloms, bandėme kalbėtis su mokyklų atstovais. Tačiau kol vyksta pokalbiai, būna viskas gražu, tačiau faktai tampa kitokie. Žinoma, iš dalies suprantu ir krepšinio mokyklas. Prie viso šito dalyko daug prisideda tėvai. Tėvai viską sprendžia pagal rezultatą ir jeigu jo vaiko komanda nežaidžia tarp 10 geriausių komandų arba yra 7–10 vietose, tai būna pasaulio pabaiga ir jie vaikus veda į kitas mokyklas. O tai nieko nelemia, juk vaikai gali būti vėlesnio brendimo ir tų rinktinės žaidėjų bus daugiau nei iš tų, kurie užėmė pirmą vietą. Gaunamas uždaras ratas.
– Moksleivių krepšinio lyga skelbia, kad tai yra „ateities krepšinio žvaigždžių“ kalvė. Ar tų „žvaigždžių“ dar yra?
– Manau, „žvaigždžių“ mes tikrai turime. Teko kalbėtis su treneriais, kurie vadovauja įvairaus amžiaus šalies rinktinėms ir kurie matė ankstesnių laikų rinktines, tai mes potencialo tikrai turime. Tiesa, yra įvairių trukdžių jiems tapti aukšto lygio žaidėjais. Viena didesnių problemų – ankstyvas krepšinio agentų kišimasis į žaidėjų gyvenimą. Agentai jaunus žaidėjus pradeda gaudyti nuo 13–15 metų, pasakoja, kokie jie geri,ir jauni krepšininkai praranda realybės jausmą. Visada yra Jungtinių Valstijų problema, kur išvažiuoja jauni žaidėjai.
Tačiau šiuo metu aš tikrai negalėčiau pasakyti, jog mes turime problemų su „ateities žvaigždėmis“. Lietuvos rinktinė tikrai išliks pasaulio krepšinio žemėlapyje. Turime jaunų „žvaigždučių“, kurios, jeigu dirbs, gali pasiekti net NBA lygį. Man Joną Valančiūną teko pačiam apdovanoti, tai jis prieš penkerius metus dar žaidė MKL, o dabar žaidžia NBA lygoje ir yra rinktinės lyderis.
– Kokie Jūsų planai toliau?
– Pirmiausiai, noriu gerai pailsėti. Dabar noriu savo laiką skirti šeimai ir laisvalaikiui. Penkeri metai buvo gana sunkūs. Sezono metu visi savaitgaliai skirti Moksleivių krepšinio lygai ir finalo ketvertams, kurie vyksta visoje Lietuvoje, o vasarą teko darbuotis su šalies rinktinėmis. Galima sakyti, jog šeimai nebuvo laiko. Taip pat noriu susidėlioti tolimesnius planus. Manau, nuo krepšinio nenutolsiu.
– Ar dar sugrįšite į Moksleivių krepšinio lygos kovas kaip žiūrovas?
– Vaikų krepšinį stebiu jau 15 metų. Tai įaugo į kraują. Jau dabar norėčiau nuvažiuoti ir pažiūrėti jaunimo rinktinės draugiškas rungtynes. Net neabejoju, kad lankysiuos rungtynėse. Moksleivių lygoje tu matai patį jaunų talentų augimą ir tobulėjimą, o Eurolygoje tik žiūri, kaip turtingiausi klubai susiperka visus geriausius. Siūlyčiau visiems kartais apsilankyti Moksleivių krepšinio lygos kovose.
Norėdami komentuoti prisijunkite.