M.Sajus: apie nelygybę tarp Turkijos klubų, į restoraną iškeistas treniruotes ir siekiamą ištaisyti silpnybę
interviu (6)
Sezonas Turkijos čempionate Martynui Sajui pasibaigė prieš mėnesį, tad aukštaūgis jau spėjo pakeliauti, paatostogauti Kroatijoje ir vėl grįžti į darbus.
Centras kartu su Sauliumi Kulviečiu atstovavo Stambulo „Buyukčekmeče“ ekipai. Nors iki atkrintamųjų etapo trūko nedaug, 10 vieta čempionate šiam klubui ir lietuviams tapo geru pasiekimu.
M.Sajus per 24 minutes pelnė 10,5 taško, atkovojo 5,4 kamuolio, atliko 2,3 perdavimo bei rinko 12,1 naudingumo balo.
„Patiko, kad komandoje turėjau laisvę, patikau treneriui, nemažai gaudavau kamuolio po krepšiu, žaidžiau „ant ūselio“ nugara. Savotiškas tobulėjimas, kai gauni minučių ir žaidi savo krepšinį. Viskas gerai, ypač, kai sekasi. Iš pradžių sezoną pradėjome 7 pralaimėjimais, buvo lengva panikėlė, bet įsivažiavome, pasirašėme naują gynėją ir buvome per pergalę nuo atkrintamųjų. Manau, sezonas buvo labai neblogas“, – pasakojo M.Sajus.
Po solidaus sezono Turkijos čempionate centras tapo laisvuoju agentu ir norėtų gauti šansą tarptautiniame turnyre.
Pokalbis su juo apie įdomią trenerio motyvaciją, į pietus iškeistas treniruotes, klubų hierarchiją ir planus kitam sezonui – Krepsinis.net.
– Galiausiai sezoną baigėte dešimtoje pozicijoje ir per likusią sezono dalį be minėtų 7 nesėkmių patyrėte dar 10, o laimėjote 13 susitikimų. Kas leido „Buyukčekmeče“ ekipai atsitiesti?
– Buvo rungtynių, kurias pralaimėdavome vos tašku, matėme, kad tiesiog nesiseka, buvome nuleidę galvas. Prieš komandas, kurias turėtume nugalėti, mums tiesiog nėjo, o vėliau prasidėjo pergalės, gavome pasitikėjimo ir tapo viskas lengviau.
– Kas Turkijos krepšinio specifikoje jums kaip žaidėjui tiko labiausiai, o kas galbūt erzino?
– Krepšininkams gal lengva sakyti, bet teisėjų lygis nebuvo geriausias. Jauti tą skirtumą. Mes nebuvome grandų komanda, tad jautėme, kad pagarbos iš teisėjų daug nebuvo. Dažnai ir trenerių štabas sakė, kad nelauktume iš teisėjų pagalbos, nes nesame komanda, kuri turėtų įtaką. Kai tik tai išgirdau, skambėjo keistai, bet sezono eigoje pamačiau, kad teisėjai prisibijo didesnio biudžeto komandų. Jos gali parašyti skundus, o kai jį parašo toks klubas, į jį žiūrima rimčiau nei, pavyzdžiui, rašytume mes.
Dabar mačiau, kad lygoje galės žaisti 6 legionieriai. Iki šiol ypač prastesnėse ekipose būtent tie 5 legionieriai ir buvo vedliai, o turkai taip nefigūravo žaidime. Gal kokios 6–8 komandos turi neblogų turkų, kurie padeda, o likusios gyvena iš legionierių darbo. Patys turkai sako, kad jų lygis labai geras, jie antri Europoje po Ispanijos lygos, bet sunku pasakyti. Kaip ir sakau, užsieniečiai yra lyderiai, o Ispanijoje yra daug neblogų vietinių, ten bandoma iškelti būtent vietinius. Sunku pasakyti, kuri lyga geresnė. Turkai labai didžiuojasi savo lyga, nors labai mažai jų šalies žaidėjų išvyksta į užsienį, kad palygtume.
– Minite komandų skundus teisėjais. Prie kokių sankcijų tai veda ir kodėl į didžiųjų klubų nusiskundimus reaguojama labiau?
– Atsimenu, žaidėme prieš Bursos klubą, kuris yra labai geras, pirmavome 20 taškų ir aišku, jie nebuvo patenkinti teisėjų sprendimais. Po rungtynių sužinojome, jog teisėjai buvo diskvalifikuoti kitam mačui. O kiek kreipėsi mūsų komanda, tik gavome atsakymus: gerai, gerai, bus geriau, jokių sankcijų niekas netaikė. Ten yra šiokia tokia hierarchija. Tos lygybės ten nepajusi.
Sajus
– Žaidėte viename iš gausybės Stambulo klubų. Ką galite papasakoti apie „Buyukčekmeče“ užkulisius?
– Apgyvendinimas buvo labai geras, mums buvo duoti automobiliai, salė nebuvo įspūdinga, bet kažko įspūdingo ir nesitikėjau. Algos nevėlavo, treniruotės irgi nebuvo labai sunkios, viskas buvo gana tvarkingai. Neturiu kuo skųstis. Galbūt prieš vykstant ten tikėjausi net kažko blogiau. Taip, ten ne Vokietija, kur medicinos priežiūra yra paremta aparatų gausa, turkai dirba rankomis, turi nemažai žmonių tam. Jie gydo paprastais būdais, masažais. Nežinau, kuris būdas teisingesnis, negaliu atsakyti.
– Ozhanas Čivginas buvo pirmasis turkas treneris, kurį kada sutikote. Koks specialistas buvo jis?
– Buvo gana keista, kad jis vengdavo kontakto su žaidėjais, gal tai buvo jo strategija, bet visą informaciją mes gaudavome per asistentus. Aišku, treniruočių metu jis pasakydavo, kas negerai, bet kitas bendravimas vyko per asistentus. Sunku pasakyti, ar tai lėmė asmenybė, ar tai turkiškas bruožas. Jis bandė sukurti gerą atmosferą komandoje, po pralaimėdavo nebūdavo didelių priekaištų užsieniečiams, kad neištempėme. Jis bandydavo nesukurti panikos.
Jis po rungtynių pasikalbėdavo su pagrindiniais žaidėjais, klausdavo, mes pavargę ar ne, gal einame pavalgyti ar į restoraną. Anksčiau nesu susidūręs, kad treneris atšauktų treniruotę ir jos metu eitume pavalgyti. Plius, treniruotės vykdavo dienos metu, tarp 13–16 valandų, rytais dirbdavome individualiai. Nebuvau su tuo susidūręs anksčiau, tik girdėjau iš kitų žaidėjų. Kovo mėnesį buvo įdomi situacija, kur mums reikėjo pergalės ir treneris žadėjo, kad jei taip nutiks, rytinių treniruočių nebebus. Taip jis motyvuodavo, mes laimėjome ir tų treniruočių nebuvo (Juokiasi). Įdomi strategija.
– 10 vieta Turkijos lygoje jūsų komandoje yra aukščiausia, kokią kada esate iškovoję. Ar tai džiugino, ar buvo apmaudžiau dėl paleisto atkrintamųjų šanso?
– Aišku, iškart po pralaimėjimo buvome nusivylę, tai būtų istorinis įvykis klubui. Bet treneris sakė, jog nudirbome didelį darbą, kadangi šio klubo pagrindinis tikslas – neiškristi iš lygos. Komandos biudžetas buvo vienas mažiausių lygoje – jie tai akcentuoja nuolat, ne šiaip sau tai miniu ir aš. Žinau, kad jie buvo patenkinti rezultatais, pasiekėme tai, ką galėjome. Jei kas prieš sezoną būtų siūlęs 10 vietą ir daugiau nebežaisti, manau, kad jie tai būtų ėmę. Neturėjome daug sirgalių, dažnai palaikyti ateidavo jaunimas, bet manau, kad patenkinti liko ir jie. Po sezono gavau žinučių su padėkomis iš sirgalių.
– Turėjote akistatų su pajėgiais Eurolygos klubais – „Fenerbahče“ ar „Anadolu Efes“. Ką iš jų sau išsiryškinote, ko trūksta pačiam, kad pavyktų galvoti apie žaidimą aukštesniame lygyje?
– Sunku pasakyti dėl savęs paties. Kaip komanda supratome, kad galime žaisti su visais, esame ir laimėję kelis mačus prieš Eurolygos klubus. Šie klubai labiau fokusuojasi į Eurolygą, kai formatas toks, sunku pilnu pajėgumu žaisti vietinėje lygoje. Gaunasi, kad jaunimas bando perimti lyderių vaidmenis, jiems leidžiama daugiau pasireikšti.
– Kalbant apie jus patį, kaip manote, kokį žingsnį į priekį padarėte pastaraisiais metais?
– Manau, patobulėjau, parodžiau, kad galiu žaisti Turkijoje. Mano sezonai nėra įspūdingi, bet su mano minutėmis statistika yra nebloga. Tai nėra sezonas, po kurio viskas pasikeistų. Aš toks žaidėjas, kuris kažkam patinka, kažkam ne. Tikiu, kad tobulėjau. Vasarą dar papildomai padirbėsiu ties kojų darbu, kas mano stiprioji pusė, noriu stabiliau jaustis ir su kaire ranka, nes pastebėjau, jog mane išskautinę žaidėjai man uždaro tą ranką. Manau, reikia tuo pasinaudoti, bus ir pačiam lengviau ir varžovams sunkiau.
– Kokio tipo treneriams jaučiatės patinkantis ir tinkantis labiausiai?
– Priklauso, kas mėgsta tradicinius centrus, nes yra kam patinka amerikiečiai atletiški žaidėjai. Nebūsiu greičiausias bėgikas ir atletiškiausias komandos žmogus. Palyginus, nesu labai aukštas, kai pažiūri, kokie žaidėjai bėgioja Eurolygoje.
Sajus
– Komandoje žaidėte su Sauliumi Kulviečiu. Kokių bendrų pramogų turėjote už aikštės ribų?
– Kaip lietuviai tai dažnai sueidavome. Gyvenome tame pačiame komplekse, ten gyveno pusė komandos. Važiuodavome pakeliauti po Stambulą, kuris man nelabai prie širdies, aš ramesnis žmogus iš kaimuko (Juokiasi). Prieš miegą reikėdavo dėtis kištukus, nes pilna automobilių, kurie pypsi, namie viskas girdisi. Nebuvo smagu, bet pripratau. Saulius irgi tai išgyveno, bet jis labiau miesto žmogus, jam patiko labiau.
– Ar sulaukėte pasiūlymo tęsti karjerą „Buyukčekmeče“ komandoje?
– Sulaukiau, jie man ir algą siūlė pakelti, bet norisi palaukti. Pašnekėjau su agentu, jog protingiau būtų dar palaukti. Norėtųsi tarptautinio turnyro, bet matysime, pasiūlymų kol kas nėra labai daug. Nesu nusistatęs, kad man būtina komanda Čempionų lygoje ar Europos taurėje, galbūt kai mačų daugiau, man net sunkiau. Vokietijoje buvo situacija, kai antras centras susitraumavo, visą krūvį perėmiau vienas, tad tapo sunku. Suprantu Eurolygos komandas, kodėl vietinėse pirmenybėse žaidžia jaunimas – sunku atlaikyti tą krūvį.
– Lietuvoje nežaidėte nuo 2020 metų, kai palikote Panevėžį. Dėmesio iš savo šalies nesulaukėte?
– Ne, niekas nebandė kontaktuoti. Esu laukime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.