LKL finalo serijos analizė

Kauno „Žalgiris“, LKL finalo serijoje 4:1 pelnytai sudorojęs Vilniaus „Lietuvos rytą“, sugriovė didelės daugumos krepšinio specialistų prognozes. Daugelis jų buvo įsitikinę, kad stipriausių šalies komandų karas baigsis 4:3 vienos ar kitos ekipos naudai. Panašiai maniau ir aš, tačiau kauniečiai, nors įtikinamai laimėjo tik vieną serijos mačą, buvo gerokai pranašesni už varžovus žaidimo kokybe. Paminėsiu, mano nuomone, kelias „Žalgirio“ triumfo priežastis.

Žalgiriečių žaidimas buvo nepalyginamai geriau organizuotas, o jų treneriai „Lietuvos ryto“ strategams „įstatė ragus“. Vilniečiai rėmėsi senu bagažu - beveik visais senais deriniais. Juos kauniečiai buvo puikiai išgliaudę ir „Lietuvos ryto“ kombinacijas griaudavo dar jų užuomazgoje. Puolant nepavykus po užtvarų išsivaduoti iš priešininkų globos, vilniečiai imdavo blaškytis ir žaisti po vieną. Trenerio R.Grigo paklausiau, ar varžovai finale nustebino jį kokiomis nors naujovėmis. Šis, ironiškai šyptelėjęs, pripažino, kad priešininkai nepateikė naujų kozirių.

„Lietuvos ryto“ „arkliukai“ Eurolygoje buvo žvėriškas tempas pirmoje rungtynių pusėje – dažnas spaudimas visoje aikštėje, žaibiškas greitasis puolimas. Šį puolimą kauniečiai meistriškai pristabdė. O jei ir nebūtų pristabdę, kažin, ar šis žaidimo elementas būtų efektyvus. Jau nekalbu apie spaudimą. Paprasčiausiai „Lietuvos ryto“ žaidėjams po Eurolygos kovų, kuriose didžiąją laiko dalį rungtyniavo tik 6-7 krepšininkai, visiškai išseko elementai. Dauguma jų atrodė taip nualinti, lyg būtų prieš kiekvienas finalo rungtynes nubėgę maratoną. Tarkim, Ch.Eidsonas ir M.Nielsenas paskutinėje dvikovoje jau atrodė kaip lavonai.

Vilniečiai net nebandė „smaugti“ varžovų nuo galinės linijos, nors „Žalgiryje“ be priekaištų kamuolį varo turbūt tik D.Collinsas. Nemėgino panaudoti ir zoninio presingo, kuris nors trumpam išmuštų oponentus iš vėžių bei žaidimo ritmo. Kas keisčiausia, „Lietuvos ryto“ ekipa nepasitelkė net aikštės gynybos. Tiesa, ji paprastai nebūna efektyvi, jei priešininkai taikliai šaudo iš toli, o žalgiriečiai tą ir demonstravo. Tačiau aikštės gynyba 3x2, kai prie tritaškio linijos išsirikiuoja trys besiginančios krepšininkai, tikrai galėjo duoti vaisių. Žalgiriečiai individualiais prasiveržimais varžovų gynybą raikydavo kaip sviestą. Kauniečių gynyba buvo organizuota turbūt 10 kartų geriau.

Tenka pripažinti, jog R.Grigas, ne kartą blaškęsis Eurolygos varžybose, su savo padėjėju D.Maskoliūnu sezono pabaigoje gerokai pasitempė. Mano galva, šis duetas turi potencinių galimybių dar labiau tobulėti. Tuo tarpu „Lietuvos ryto“ strategai A.Trifunovičius ir I.Jeremičius (nepabijosiu šių žodžių) nusirito į dugną. Jiems pristigo žinių ir lankstumo. Kartą vienas Lietuvos treneris (ne A.Gronskis), trumpai dirbęs su A.Trifunovičiumi, man pasakė: „Ką jam bepatarčiau, jis vis atsako, jog viską žino“.

Šis įsitikinimas visažinyste virto fiasko.

Dar vienas itin svarbus „Žalgirio“ sėkmės receptas tas, jog komandos strategai sugebėjo įvesti žaidimo drausmę. Prisiminkime, kaip Eurolygoje M.Brownas, M.Popovičius neretai avantiūriškai švaistydavo tritaškius. LKL finale – nieko panašaus. Šie gynėjai nepuldavo karštligiškai atakuoti, jei neturėdavo normalios progos. Be to, M.Brownui buvo parengta keletas naujų derinių, kurių vilniečiai neiššifravo.

Neslėpsiu: puikus šio amerikiečio veterano pasirodymas finale man buvo šiokia tokia staigmena. Galvojau, kad M.Brownas po sunkaus sezono, anksčiau jį kankinusių traumų bus priblėsęs. O jis lemiamuose LKL mūšiuose griovė kalnus. Pirmame savo blog’e teigiau, kad „Žalgiriui“ turbūt neverta jį pasilikti kitą sezoną. Dabar jau suabejojau tuo savo teiginiu.

„Lietuvos ryto“ lyderis H.Price‘as ne tik neišgelbėjo komandos, bet klysdamas ją neretai ir skandino. Dauguma kitų Vilniaus ekipos žaidėjų nuolat dairėsi į šį amerikietį patys vengdami imtis iniciatyvos. Nors H.Price‘as yra kiek greitesnis už D.Collinsą, bet šis puldamas turi gerokai didesnį apgaulingų judesių arsenalą, geriau „mato aikštę“, žaidžia šaltakraujiškiau.

Finalo atradimu vadinamas D.Markota. Pirmame blog’e rašiau, kad jis nelabai vykęs „Žalgirio“ pirkinys. Turbūt kiek paskubėjau, bet D.Markotos vis tiek dar nelaikau labai aukšto lygio žaidėju. Jį buvau matęs tik „Žalgiryje“ ir per keletą Kroatijos rinktinės varžybų. LKL finale D.Markota žibėjo. Tačiau „Lietuvos ryto“ žaidėjai jam suteikdavo labai jau daug laisvės. Kroato nuolat neatitverdavo nuo krepšio, ir šis sėkmingai kartodavo atšokusius kamuolius. D.Markota neretai sėkmingai baigdavo greitąjį puolimą, taip pat taikliai atakuodavo iš trijų taškų zonos. Paprastai laisvas. Tai dažniausiai atsitikdavo tada, kai D.Collinsas ar M.Brownas besiverždami prie krepšio pritraukdavo prie savęs du vilniečius ir numesdavo kamuolį jau neprižiūrimam D.Markotai. Individualiomis pastangomis šis kroatas retai pralauždavo priešininkų gynybą.

Jei „Žalgiris“ LKL finale būtų susidūręs su tokiu „Lietuvos rytu“, koks jis buvo Eurolygoje, kažin, ar D.Markota būtų taip blizgėjęs. Tačiau svarbiausiuose lygos susirėmimuose vilniečiai nebuvo pasirengę įveikti „Žalgirį“. Nemanau, kad kauniečiai individualiai labai jau stipresni už vilniečius, tačiau „Žalgirio“ pergalę pirmiausia lėmė sumanesni šio klubo trenerių veiksmai.