„Lietuvos ryto“ sudėties dėlionėje klausimų daugiau nei atsakymų
(35)
Apsitvarkęs su kardinalių permainų klubo vadovybėje padariniais Vilniaus „Lietuvos rytas“ ėmė skelbti pirmuosius sudėties formavimo rezultatus.
Per pastarąją savaitę komandą papildė trys legionieriai: gynėjai Chrisas Krameris bei Marcas Carteris bei puolėjas Travisas Petersonas. Be to, į ekipą susigrąžintas ilgametis klubo žaidėjas Mindaugas Lukauskis, o vos pasibaigus sezonui buvo paskelbta apie Beno Madgeno įsigijimą.
Pastarasis buvo tikras galvos skausmas Rimui Kurtinaičiui Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pusfinalio serijoje, kuri, kaip daugelis puikiai atsimena, vilniečiams susiklostė nesėkmingai.
Panevėžio „Lietkabeliui“ atstovavęs australas tada per 30 minučių vidutiniškai rinko 14,3 taško, tritaškius atakuodamas 41 proc. tikslumu.
B.Madgenas „Lietuvos ryto“ treneriams ir tuometiniams vadovams padarė tokį stiprų įspūdį, kad apie jo įsigijimą buvo kalbama australui dar rungtyniaujant LKL finalo serijoje su Kauno „Žalgiriu“.
Kalboms virtus realybe ir B.Madgenui padėjus parašą po sutartimi pagal formulę „du plius vienas“, atrodė, kad „Lietuvos rytas“ tuo pačiu baigė formuoti vieną svarbiausių pozicijų R.Kurtinaičio propaguojamame žaidime.
Buvo įsigytas dar vienas panašaus braižo į Jimmy Baroną atakuojantis gynėjas, kuris turėjo ne mažiau sėkmingai perimti estafetę iš amerikiečio, šiam prisėdus ant atsarginių žaidėjų suolelio arba pasislinkus į kitą poziciją.
Ne paslaptis, kad sostinės ekipos deriniuose atakuojančio gynėjo pozicijai dažnai numatytas atakų smaigalys.
Taip „Lietuvos rytas“ gana logišku sprendimu pradėjo vasaros darbus. Tačiau tų darbų tąsa užduoda kelis svarbius klausimus, į kuriuos rasti atsakymai gali būti nelabai džiuginantys.
Marcas Carteris
Trys atakuojantys gynėjai
Praėjusią savaitę klubas vienu pranešimu paskelbė apie dviejų gynėjų įsigijimą – komandą papildė 29 metų 191 cm ūgio Ch.Krameris ir 32 metų 192 cm ūgio M.Carteris.
Įdomiausia, kad pastarasis amerikietis klubo pranešime spaudai buvo įvardintas kaip atakuojantis gynėjas.
„Atakuojantis gynėjas Lenkijoje 2016–2017 m. sezone vidutiniškai per susitikimą pelnė po 12,2 taško, atliko po 2,9 rezultatyvaus perdavimo, perėmė 2,3 kamuolio, o tolimus metimus metė 39,8 proc. taiklumu“, – rašoma „Lietuvos ryto“ klubo svetainėje. Statistika atrodo tikrai neblogai, bet norėtųsi tikėti, jog pozicija įvardinta klaidingai.
Panašu, kad tai nebuvo klaida. „Lietuvos rytas“ įsigijo trečiąjį atakuojantį gynėją. Šis amerikietis gali įžaisti kamuolį, tačiau pagrindinė jo pozicija – „antrasis numeris“.
Lenkijos pirmenybių reguliariajame sezone trečiąją vietą užėmusioje ir pusfinalio etapą pasiekusioje Ostruvo „Stal“ komandoje M.Carteris atliko „šeštojo žaidėjo“ vaidmenį.
Rungtynes jis dažniausiai pradėdavo nuo atsarginių žaidėjų suolelio. Įžengęs į aikštę amerikietis tapdavo svarbia „Stal“ puolimo dalimi. Jis išsiskiria gebėjimais atakuoti iš tolimų bei vidutinio nuotolio distancijų po driblingo bei neblogai žaidžia „pikenrolą“.
Kartais M.Carteriui tekdavo įžaisti kamuolį ir pradėti derinį. Tačiau atakų organizatoriaus vaidmuo jam tikrai nėra pats parankiausias. Ypatingai tada, kai jį prižiūri gerai besiginantis ir staigus varžovas.
Aktyvesnis presingas verčia M.Carterį klysti. Amerikietis tikrai nėra labiausiai savo kamuolio valdymo įgūdžiais pasitikintis žaidėjas. Be to, jam stinga staigumo. Gynyboje M.Carteriui sunku stabdyti vikresnius įžaidėjus, kartais amerikietis įstringa užtvarose.
Teoriškai M,Carteris gali atlikti atsarginio atakų organizatoriaus vaidmenį, tačiau tai labiau primintų eksperimentą nei patikrintą sprendimą.
Klausimas kyla, ką tada „Lietuvos ryte“ veiks šis amerikietis? Atakuojančio gynėjo poziciją dar iki M.Carteriui atvykstant dalijosi du krepšininkai, kurie verti mažiausiai 20 minučių aikštėje.
Gal tai reiškia, kad J.Baronui dažniau teks žaisti lengvuoju kraštu? Tačiau, kaip tada padalinti laiką neseniai įsigytam M.Lukauskiui ir Rokui Giedraičiui.
Ir galiausiai, jei M.Carteris įsigytas kaip atakuojantis gynėjas, ar tai reiškia, kad atsarginio įžaidėjo vaidmenį užims Margiris Normantas, kuris taip pat pirmiausia yra „antrasis numeris“?
Atrodo, kad „Lietuvos rytas“ turi keturis atakuojančius gynėjus, kurių kai kurie gali esant reikalui įžaisti kamuolį. Be to, reikėtų nepamiršti, kad ir R.Giedraitis anksčiau žaidė būtent šioje pozicijoje. Labai įdomu.
Kol kas čia matome daugiau klausimų nei atsakymų. O ir tie atsakymai gali pasirodyti nelabai malonūs, kai paaiškės, kad „Lietuvos rytas“ ir vėl turi rimtų problemų su viena svarbiausių pozicijų krepšinyje.
Chrisas Krameris
Ch.Krameris – puikus papildymas
Ch.Krameris niekada nebuvo tuo žmogumi, kurio pelnomų taškų vidurkis būtų didžiausias komandoje.
Vis tik tai nesutrukdė šiam stambaus sudėjimo gynėjui kurį laiką maišytis kažkur šalia Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA). Tris vasaras Ch.Krameris praleido Orlande, kur NBA Vasaros lygoje demonstravo savo sugebėjimus stipriausios planetos lygos skautams.
Baigęs Purdue universitetą Ch.Krameris profesionalo karjerą pradėjo Plėtojimosi lygoje, kur gynė Kantono „Charge“ komandos garbę. Jau tada ėmė ryškėti gynėjo žaidimo braižas, kuriame dar buvo pokyčių, kai jis persikėlė į Europą.
Buvo aišku, kad Ch.Krameris protingai renkasi progas atakuoti krepšį, nelabai mėgsta mesti iš toli, išprovokuoja nemažai pražangų ir gerai kovoja dėl kamuolių. 13,5 taško vidurkis, iš žaidimo atakuojant 54 proc. tikslumu, NBA klubų nesužavėjo. Tačiau sudomino Viurcburgo „S.Oliver Baskets“ klubą Vokietijoje.
Pirmasis sezonas Europoje Ch.Krameriui klostėsi pakankamai sėkmingai. Jis tapo svarbiausiu „S.Oliver Baskets“ žmogumi nuo atsarginių žaidėjų suolelio. Dažniausiai tokiame vaidmenyje rungtynes pradėdavęs gynėjas vidutiniškai rinko 11,2 taško. Tiesa, jis dar kartą patvirtino vyravusią prielaidą, kad metimas nėra stipriausia jo žaidimo pusė – tritaškius realizuodavo vos 26 proc. taiklumu.
Tikrasis amerikiečio potencialas atsiskleidė palikus Viurcburgą. 2012 m. vasarą jis persikėlė Oldenburgo „EWE Baskets“ ekipą, kuri, kaip istorija parodė vėliau, tapo svarbiausia Ch.Kramerio komanda karjeroje.
Turbūt įdomiausiai Vokietijoje progresavo ne pats Ch.Krameris, o klubų vadovų ir trenerių požiūris į jį. Į Viurcburgą jis atvyko kaip atakuojantis gynėjas, neretai žaidęs ir lengvuoju kraštu. Šiose pozicijose amerikietis praleido ir didžiąją pirmojo sezono Oldenburge dalį.
Tačiau antrojo sezono metu „EWE Baskets“ gerbėjai Ch.Kramerį vis dažniau išvysdavo įžaidėjo pozicijoje. Galiausiai, praėjusiame sezone, kuris amerikiečiui buvo jau penktasis Oldenburgo klube, komandos žaidimo vadžias jis jau laikė kaip tvirtas pagrindinis atakų organizatorius.
Sezonas po sezono krepšininkas atsiskleidė kaip puikiai aikštę matanti ir komandos žaidimui vadovaujanti figūra. Gebėjimai skirstyti kamuolį ir veržtis link krepšio, taip ardant varžovų gynybos išsidėstymą bei inicijuojant pagalbos veiksmus, puikiai atsispindėjo Ch.Kramerio rezultatyvių perdavimų vidurkiuose Vokietijoje ir Čempionų lygoje – atitinkamai 6,5 ir 6,8.
„Lietuvos rytas“ įsigijo įžaidėją, kuris praėjusiame Čempionų lygos sezone rungtynėse su Evaldo Kairio ir Šarūno Vasiliausko atstovauta Ušako „Sportif“ surinko trigubą dublį – įmetė 16 taškų, atkovojo 10 kamuolių ir atliko 13 rezultatyvių perdavimų.
Tvirtas kūnas ir gebėjimai draskyti gynybą prasiveržimais, puiki aikštės vizija, perdavimo įgūdžiai, žaidimas nugara į krepšį, universalumas gynyboje ir kova dėl atšokusių kamuolių – savybės, kurias į Vilnių atsiveža Ch.Krameris. Sostinės ekipos sirgaliai turėtų būti patenkinti.
Be to, dar prieš 2010 m. NBA naujokų biržą buvo pabrėžiama, jog Ch.Krameris yra tokio charakterio žaidėjas, kokį savo komandoje norėtų turėti kiekvienas treneris: labai kovingas, nepailstantis, nesavanaudiškas ir profesionalus. Šios savybės kartais užgoždavo amerikiečio trūkumus, tačiau reikėtų pakalbėti ir apie juos.
Turbūt labiausiai akivaizdus – metimas. Statistika rodo, kad kažkokio žymesnio progreso šiame žaidimo elemente Ch.Krameris per savo karjerą nepadarė. Universitete per rungtynes išmesdavęs po 1 tritaškį ir tai darydavęs 29 proc. tikslumu gynėjas liko sau ištikimas ir praėjusiame sezone, kai per susitikimą iš toli atakuodavo po 2,7 karto (33 proc. visų metimų iš žaidimo) ir fiksavo 27 proc. taiklumą.
Be to, kad iš toli Ch.Krameris atakuos retai ir gali būti, kad dažnai netaikliai, jis nebus tas, kuris taikliu metimu su varžovo aukštaūgio pasipriešinimu užbaigs kiekvieną savo prasiveržimą. Užbaigimas taip pat nėra stiprioji šio gynėjo žaidimo pusė. Be to, jis gana sunkokas kaip gynėjas gynyboje, tad kartais susiduria su problemomis, kai turi vaikytis vikresnius oponentus arba puikiai užtvaromis besinaudojančius metikus.
Tiesa, kalbant apie gynybą, būtina pabrėžti, kad Ch.Krameris turi labai rimtų privalumų. Jis gerai skaito situacijas, nuspėja būsimus varžovų veiksmus bei turi labai greitas rankas, kas jam leidžia visą karjerą išsiskirti perimtų kamuolių skaičiumi – praėjusiame sezone Vokietijoje Ch.Krameris vidutiniškai pavogdavo po 2,2 kamuolio per mačą. Dar rungtyniaudamas universitete jis dukart buvo pripažintas geriausiai besiginančiu vienos iš pajėgiausių Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA) „Big Ten“ konferencijos krepšininku.
Ch.Krameris galbūt netaps „Lietuvos ryto“ vedliu, tačiau komandą tikrai labai sustiprino. Tai puikus pasirinkimas į pagrindinio atakų organizatoriaus poziciją.
Petersonas
T.Petersonas suteiks galimybių
Tomas Pačėsas buvo vadinamas senamadišku, praeities treneriu dėl polinkio remtis dviem gremėzdiškais aukštaūgiais vienu metu. Šiam specialistui vadovaujant „Lietuvos ryto“ žaidimui, sunkiojo krašto puolėjo pozicija buvo patikėta Drew Gordonui. Jo ir Artūro Gudaičio tandemas buvo griaunanti jėga Europos taurėje bei LKL, tačiau apčiuopiamų rezultatų neatnešė.
„Lietuvos ryto“ vairą perėmęs R.Kurtinaitis kalbėjo, kad mėgsta greitą, atvirą krepšinį, tad lėtapėdžio D.Gordono „ketvirtoje“ pozicijoje matyti nenori. Amerikietis tapo vidurio puolėju, o sunkiojo krašto vaidmenį pasidalino įsigytas Tayloras Brownas bei tada dar net kojų sostinėje apšilti nespėjęs Laimonas Kisielius.
Jie išplėtė aikštelę, „Lietuvos rytas“ galėjo žaisti greičiau, gintis mobiliau, o į baudos aikštelę kamuolį dažniau įvesti prasiveržimais nei ieškant poziciją arti krepšio užsiėmusių bokštų.
T.Petersono įsigijimas tam tikra prasme sugrąžins tuos laikus, kai sunkusis kraštas labiau priminė „centrą“. 32 metų 208 cm ūgio amerikietis gerai pataiko iš toli ir gali inicijuoti greitas atakas po atkovoto kamuolio. Tačiau jis labiau primena išplėsti aikštę galintį vidurio puolėją nei šių dienų „ketvirtąjį numerį“.
Praėjęs sezonas Jeruzalės „Hapoel“ komandoje T.Petersonui nebuvo itin sėkmingas. Nors Europos taurėje amerikietis starto penkete pradėjo 13 iš 19 susitikimų bei žaidė po 22 su puse minutės, jo statistiniai rodikliai neblizgėjo: 6,9 taško (36 proc. trit.), 3,7 atkovoto kamuolio, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 8,4 naudingumo balo.
Tiesa ta, kad „Hapoel“ puolime T.Petersonas atliko tik pagalbinio vaidmenį. Iš esmės tam, kad atliktų pagrindinę savo užduotį, amerikiečiui nereikėjo daryti nieko. Tik stovėti prie tritaškio linijos. Dėl savo taiklios rankos jis reikalavo nuolatinės jį dengusio aukštaūgio priežiūros, kas atlaisvindavo erdvę Amar‘e Stoudemire'o kirtimams bei žaidimui nugara į krepšį, Jerome'o Dysono, Curtiso Jerrellso bei Tarence‘o Kinsey prasiveržimams.
Tada, kai T.Petersono gynėjas pasislinkdavo padėti stabdyti minėtų „Hapoel“ lyderių, o „Lietuvos ryto“ naujokas gaudavo kamuolį, jis dažniausiai atakuodavo iš toli. Europos taurėje T.Petersonas išmetė beveik dvigubai daugiau tritaškių nei dvitaškių: atitinkamai 64 ir 38.
Vis tik gynyboje amerikietis nėra itin paslankus. Jam sunku gintis prieš vikresnius „ketvirtuosius numerius“ toliau nuo krepšio arba susikeitus ginamaisiais. Dėl šios priežasties „Hapoel“ neretai labiau remdavosi Lioru Eliyahu, kuris yra mobilesnis už T.Petersoną.
Jeruzalės komandoje amerikietis labai daug laiko aikštėje praleisdavo „centro“ pozicijoje. Ir reikia pripažinti, taip jis aukšto meistriškumo „Hapoel“ gynėjams sukurdavo labai daug erdvės išnaudoti savo privalumus. Izraelio čempionai kartais remdavosi penketuku, kuriame su T.Petersonu priekinės linijos tandemą sudarydavo J.Dysonas. Tai būdavo penketukas, galintis žaisti labai greitai ir labai agresyviai.
Kamuolį atkovojęs „Lietuvos ryto“ naujokas gali inicijuoti greitą ataką, pats įžaisdamas žaidimo įrankį. Kai šalia bėga dar keturi atletiški perimetro žaidėjai, nesunku įsivaizduoti, koks komandos greičio potencialas atsiskleidžia.
„Lietuvos rytas“ irgi galėtų turėti tokį penketuką, jei įsigytų mobilesnį sunkųjį kraštą. Tiesa, ne tik dėl to. Kaip ir „Hapoel“, taip ir vilniečiams šalia T.Petersono reikėtų „ketvirtojo numerio“, kuris galėtų padoriai gintis toliau nuo krepšio. Dabar daugėja komandų, mėgstančių žemus penketukus su staigiais ir perimetre rungtyniaujančiais „ketvirtaisiais numeriais“.
„Hapoel“ neišnaudojo visų T.Petersono privalumų. Amerikietis retai žaisdavo „ant ūselio“, kur gali būti pakankamai pavojingas. R.Kurtinaitis, kuriam su T.Petersonu artimai susidurti tekdavo dirbant Rusijoje (amerikietis tada rungtyniavo Sankt Peterburgo „Zenit“), veikiausiai žino šį puolėjo privalumą.
Bus įdomu stebėti, kokį vaidmenį T.Petersonas atliks ir kaip jis bus išnaudojamas. „Lietuvos rytas“ įsigijo žaidėją, kuris tikrai turi ką pasiūlyti komandos puolimui.
Gudaitis
Svarbiausias klausimas
„Lietuvos rytui“, panašu, teks spręsti, ką daryti su, Antano Guogos žodžiais, geriausiu Lietuvos krepšininku Artūru Gudaičiu. „Centras“ sostinėje žaisti nebenori, tad protinga būtų jį parduoti.
Ta tema plačiau samprotavo kolega Edgaras Pulkovskis. Belieka tik konstatuoti, kad jei A.Gudaitis paliks Vilnių, „Lietuvos rytui“ reikės dviejų vidurio puolėjų.
Šalia tokio sunkaus krašto kaip T.Petersonas logiška būtų matyti mobilesnius „centrus“, kurie kiek kompensuotų amerikiečio trūkumus gynyboje.
Paieškos bus nelengvos ne tik dėl to, kad mobilūs vidurio puolėjai yra labai paklausi prekė rinkoje, bet ir dėl fakto, kad „Lietuvos rytas“ jau dabar turi šešis legionierius.
Žinia, kad LKL rungtynėms negalima registruoti daugiau šešių, nenuteikia optimistiškai. Veikiausiai bus atsisakoma Adamo Lapetos paslaugų, perkamas užsienietis „centras“, o kito vidurio puolėjo vietą užims lietuvis.
Klausimas, kas. Pakankamai pajėgių lietuvių vidurio puolėjų rinkoje beveik nėra.
O gal ši rotacijos dilema bus sprendžiama į „centro“ poziciją pastūmus T.Petersoną? Tada reikėtų dviejų sunkiųjų kraštų, kurie abu veikiausiai būtų lietuviai.
Klausimų daugiau nei atsakymų. Artimiausios kelios savaitės „Lietuvos ryto“ stovykloje bus labai įdomios.
Norėdami komentuoti prisijunkite.