"Lietuvos ryto" pralaimėjimas: kai pastangos vertos pagarbos

Po nesėkmingo „Lietuvos ryto“ pusfinalio Europos taurės pusfinalyje vargu, ar galima priekaištauti, kad vilniečiai nekovojo. Tačiau objektyvios ir subjektyvios priežastys neleido Lietuvos komandai užsikabinti ir išlaikyti intrigą iki paskutinių minučių. Įspūdžiai prieš rungtynes ir dvikovos metu – Romano Buršteino blog'e.

 „Pakviesk man Sergejų Liščiuką“, - iki rungtynių likus mažiau nei dviems valandoms rėkė pagyvenęs vyriškis savo bendraamžiui su „Valencia Basket“ šaliku. Rėkė rusiškai ir vis garsiau, tikėdamasis, kad ispanas supras, tik gerokai neprigirdi. „Man reikia perduoti jam dokumentus, o jis man turi paduoti bilietus į rungtynes“, - tęsė žilagalvis, o ispanas tik nusišypsojo, skėstelėjo rankomis ir nuėjo įėjimo link. 

Man, įpratusiam prie beveik nuolatinio mūsų aistruolių dominavimo visuose krepšinio renginiuose, rėžia akį keli šimtai ispanų, kurie prie arenos atvyko penkiais autobusais. „Lietuvos ryto“ sirgalių skaičius kuklesnis: į Maskvą atvyko vienas autobusas, kuriame su būgnais tilpo visa triukšminga Sėklos kompanija.

Vis dėlto, kaip sakoma, sirgaliai rungtynių nelaimi, jie gali tik nežymiai padėti. Dvikovą geriau pradeda ispanai – jie agresyvūs, pataiko iš toli ir atrodo, kad jie geriau žino, ką daryti aikštelėje. „Lietuvos rytas“ bando gintis kietai, tačiau iškart užsidirba nemažai pražangų. Vėliau gynyba susitvarko, tačiau puolimas ir toliau stringa.

Nors Nando de Colo ir nebuvo pats naudingiausias savo komandos žaidėjas, prancūzas per labai trumpą atkarpą savotiškai susitvarkė su abiem vilniečių vidurio puolėjais. Iš pradžių privertė Joną Valančiūną užsidirbti trečią pražangą, o kiek vėliau, stabdydamas būtent N. de Colo, Predragas Samardžiskis skaudžiai kryptelėjo čiurną. Tiesa, tai nesutrukdė jam po neilgo poilsio grįžti į žaidimą. „You saw it, right?!“, - Krepsinis.net korespondentui šūktelėjo makedonas, kuriam, skirtingai nei rungtynių teisėjui, pasirodė, kad kamuolys aikštę paliko nuo jo oponento.  

Antroje pusėje reikalai ima taisytis – atsigauną iki pertraukos aklinai uždarytas Renaldas Seibutis, komandą paskui save ima tempti kapitonas Steponas Babrauskas. Čia pat Tyrece'as Rice'as trenkia ant žemės galvos raištį – iki tol akivaizdžiai šlubčiojęs amerikietis nebegali tęsti rungtynių ir tai yra netektis, kurios šiame „Lietuvos ryte“ kompensuoti nelabai yra kuo. O tai reiškia, kad į Eurolygą šiemet vilniečiai gali prasibrauti tik nugalėję LKL finalo serijoje.

Būtų įdomu paklausti, ką apie šias rungtynes mano J.Valančiūnas, kuris su ar be teisėjų pagalbos žaidė mažiau nei devynias minutes, tačiau organizatoriai pasistengė, kad tai nebūtų įmanoma. Trumpai kalbant – iš konferencijų salės tiesiogiai nepateksi į mišriąją zoną, iš kurios savo ruožtu tiesiogiai nepateksi į areną. O leidimai, suteikiantys teisę žaidėjus kalbinti rūbinėse, pasirodo, apskritai neturi jokios vertės ir niekam jokio įspūdžio nedaro :).

Apskritai „Chimki“ klubo arena nelabai pritaikyta aukšto lygio renginiams. Pati arena primena kiek padidintą Druskininkų sporto centrą – tribūnos tik šoninės, už krepšių tik keletas eilių. Tačiau Rusijai, kur krepšinis nėra labai populiarus, ir tokia arena yra per akis. Be to, arenos dydis turi savo ir privalumų. Nedažnai tenka sėdėti per du metrus nuo galinės linijos ir beveik savo kailiu pajusti dvikovos įkarštį – ypač įspūdingus Lawrence'o Robertso blokus bei atkaklias Mindaugo Katelyno grumtynes iškart su keliais varžovais.  

Pabaigai tik norėčiau pasakyti, kad, nepaisant kai kurių nuomonių, Vilniuje ir Kaune gyvenantys žmonės ne taip jau smarkiai skiriasi vieni nuo kitų. Kai rungtynių pabaigoje teisėjas sušvilpė abejotiną pražangą vienam iš „Lietuvos ryto“ žaidėjų, sirgaliai pasinaudojo labiau Kauno halėje ir „Žalgirio“ arenoje pamėgta skanduote apie dvikovos arbitrus :). 

Kad ir kaip būtų nemalonu dėl pralaimėjimo pusfinalyje, rungtynių dėl trečios vietos dar niekas neatšaukė. O tai reiškia, kad sekmadienį namo galima grįžti geresnės nuotaikos.