Lietuvos rinktinės šansai: aiškus taikinys, svarbiausi mačai ir būtini pokyčiai
(11)
„Bus kalbama, kad iškritome, bus rašoma, kad neturime šansų“, – po pralaimėtų Lietuvos rinktinės rungtynių Bolonijoje teigė Ąžuolas Tubelis.
Neiškritome. Šansų vis dar yra, tačiau situacija komplikuota. Nors praktiškai iškart buvo nubrėžta riba, kad antrajame etape reikės 4–5 pergalių, tačiau šiame straipsnyje pabandysime į situaciją grupėje pažvelgti kiek detaliau bei pasižvalgyti į ankstesnes atrankas.
Nors vis dar nežinome, kas treniruos rinktinę jau artimiausiame „lange“ ir kas iš svarbiausių žaidėjų atvyks, tačiau bet kokiu atveju rugpjūčio mėnesį iškovotos dvi pergalės situaciją keistų iš esmės.
Istoriniai rezultatai nubrėžia aiškią ribą
Mūsų Lietuvos rinktinė šioje „langų“ sistemoje įprastai problemų patekti į pasaulio čempionatus neturėjo. Tiek į 2019 metų, tiek į 2023 metų pirmenybes lietuviai pateko užtikrintai, tad matematikų mums nereikėjo. Šįkart situacija kita.
Pažvelgus į 2019 metų atrankos rezultatus, matome, kad į čempionatą pateko dvi rinktinės (Serbija ir Juodkalnija), kurios buvo surinkusios po 7 pergales. Vienintelė komanda, nepatekusi su 7 laimėjimais buvo mūsų kaimynė Latvija, kurią dėl geresnio tarpusavio rezultato aplenkė būtent juodkalniečiai.
Būtent šios grupės pavyzdys istoriškai yra bene įdomiausias. Latviai po pirmo etapo tuomet turėjo 4 pergales, juodkalniečiai – 3. Viską nulėmė tarpusavio mačai, iš kurių vieną latviai netgi sugebėjo laimėti. Vis tik namie latviai laimėjo 6 taškais, išvykoje pralaimėjo 9, tad į pasaulio čempionatą keliavo Juodkalnija. Šis situacija tik dar kartą parodo, kad itin dažnu atveju būtent tarpusavio pranašumas gali tapti lemtingu. Jo mes neturime prieš italus, tačiau galime įgyti prieš serbus, kurie ir turėtų būti pagrindiniais varžovais.
Lietuviai po pirmojo etapo šiuo metu turi 3 pergales, toje atrankoje po pirmojo etapo po tris pergales turėjo 9 komandos, iš kurių vos 3 sugebėjo prasibrauti į čempionatą. Juodkalnijai antrajame etape užteko laimėti 4 kartus, lenkams ir čekams prireikė dar 5 pergalių antrajame etape.
Į situaciją galima pažvelgti ir kitu kampu. Būsimoje grupėje arčiausiai mūsų yra serbai, jau dabar turintys 4 pergales. 2019 metų atrankoje vieninteliai latviai, turėję bent 4 pergales, liko už borto. Rinktinių, kurios būtų laimėjusios daugiau mačų ir likusios be čempionato, nebuvo. Tuo pačiu į čempionatą pateko ir visos pirmąsias vietas I-ajame etape užėmusios komandos.
Pažvelkime, ar šios tendencijos buvo linkusios kartotis ir po ketverių metų. Situaciją kažkiek čia iškreipia tai, kad rungtynių su teroristinėmis Rusija ir Baltarusija rezultatai buvo tiesiog anuliuoti. Mūsų atveju, visoms komandoms tiesiog prieš šias dvi rinktines priskirsime pergales.
Šioje atrankoje su 7 pergalėmis pateko 3 rinktinės (Slovenija, Juodkalnija ir Sakartvelas), o nepateko tik viena (Islandija). Islandų nepatekimą su tiek pergalių vėlgi lėmė ne kas kita, o taškų skirtumas. Tik šįkart abi komandos pasidalijo po pergalę 3 taškais ir kartvelai į čempionatą pateko dėl geresnio bendro įmestų ir praleistų taškų balanso. Bet kokiu atveju tarpusavio mačai buvo esminiai.
Tendencija rodo, kad abejose atrankose buvo vos po vieną rinktinę, kuriai neužteko 7 pergalių tam, jog patektų į pasaulio čempionatą. Abu sykius viską lėmė tarpusavio mačai su tiesioginiu konkurentu iš kitos grupės. Visos komandos, iškovojusios po 8 pergales, buvo planetos pirmenybėse.
2023 metų atrankoje trijų pergalių pirmajame atrankos etape užteko vieninteliams serbams, kurie vėliau pateko tikrai į šiek tiek silpnesnę grupę ir susirinko dar 5 laimėjimus. Belgai, po pirmojo etapo turėję net 4 pergales, galiausiai liko be kelialapio į čempionatą.
Ką rodo ši istorija? Laimėti visų rungtynių lietuviams tikrai dar nėra būtina, o 8 pergalių kol kas absoliučiai visose grupėse pakakdavo patekimui į čempionatą. Vis tik 7 pergalės yra ta pavojingiausia riba, kur nors sėkmės atvejų yra gerokai daugiau nei nesėkmės, tačiau tuomet dažniausiai viską lėmė tarpusavio pranašumas su tiesioginiu konkurentu.
Ką ir kaip galima pavyti?
Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, tačiau panašu, kad pagrindiniai mūsų varžovai vis tik bus serbai. Visa istorija rodo, kad nei viena komanda, laimėjusi bent 5 sykius pirmajame etape ar užėmusi pirmąją vietą grupėje, būtų nepatekusi į pasaulio čempionatą.
Viskas būtų kitaip, jeigu su italais turėtume tarpusavio pranašumą ir pralaimėjimus būtume sugėrę nuo britų ar islandų. Dabar italams užtenka laimėti bent jau 3 kartus ir tam, jog aplenktume juos, mums reikės laimėti absoliučiai viską.
Jeigu italų atveju dar bent teoriškai būtų galima tikėtis, kad bus sukurtas precedentas ir mus du kartus nugalėjusi komanda kažkokiu būdu nepasieks net 7 pergalių ribos, tai turkus tikrai turime pamiršti. Turkai šiuo metu yra varžovas, į kurį galima žiūrėti kaip ekstra tašką.
Šešias pergales turinčiai Turkijos rinktinei greičiausiai užtektų du kartus nugalėti islandus ir jie dėl savo likimo būtų ramūs.
Minusas yra tas, kad su turkais žaisime jau artimiausias rungtynes ir realu, kad jose turkai dar turės itin pajėgią komandą su NBA ir Eurolygos žaidėjais. Ir kad ir kaip tai žiauriai skambės dabartiniame pralaimėjimų fone, būtent tai yra rungtynės, kuriose nesėkmė dar būtų mažiausia problema. Sykį Lietuva pralaimėti tikrai gali ir logiškiausias bei mažiausiai skausmingas jis yra išvykos mače Turkijoje.
Rugpjūčio „langą“ užbaigsime rungtynėmis su Bosnija ir Hercegovina ir čia jau reikia pamiršti frazes apie tai, kaip visi moka žaisti krepšinį. Bosnius lietuviai tiesiog privalo įveikti abu sykius. Kitu atveju, visas matematikas tiesiog turime pamiršti ir pradėti dairytis į olimpinių žaidynių atrankos atranką.
Lapkričio 26 dieną spręsis Lietuvos krepšinio ateitis. Tai jau dabar drąsiai galima konstatuoti kaip faktą. Rungtynės namuose su Serbija bus tiesiog žūtbūtinės ir laimėję jas jau galėtume įkvėpti šiek tiek gryno oro. Tai yra pirmosios „lango“ rungtynės, o lapkričio 24–25 dieną dar vyksta Eurolyga.
Situacija tokia, kad abi rinktinės tikrai neturės NBA žaidėjų, o su Eurolygos krepšininkais situacija bus kebli. Pliusas tas, kad lietuviai žais namie, tad tikimybė turėti žalgiriečius tarsi ir išlieka. Tik yra vienas didelis, bet. Turbūt buvo ne pats geriausias metas Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentui Mindaugui Balčiūnui pyktis su Kauno klubu? Nesvarbu, kas vadovaus komandai tuo metu, tačiau Ąžuolas Tubelis, Arnas Butkevičius, Marekas Blaževičius, Jonas Valančiūnas, o gal ir Deividas Sirvydis ar net Marius Grigonis tame mače būtų labai reikalingi.
Kas laukia toliau? To paties „lango“ metu turėsime kelionę į Bosnija ir Hercegoviną. Pliusas yra tas, kad tai yra antrosios rungtynės ir joms bent teoriškai Eurolygos žaidėjus gauti turėtų būti lengviau. Kalbame ne tik apie žalgiriečius, bet ir apie Igną Sargiūną, Tadą Sedekerskį bei Roką Jokubaitį. Su jais bei žaidėjais iš „Žalgirio“ šį tašką pasiimti atrodo taip pat tikrai neturėtų būti per kebli užduotis. Juolab, kad bosniai jau galbūt nelabai dėl kažko ir kovos.
Jeigu iš pirmųjų ketverių rungtynių pavyktų laimėti bent tris kartus (iš jų viena pergalė prieš serbus), prieš paskutinį „langą“ viskas dar tikrai būtų mūsų rankose.
Atranka baigsis rungtynėmis vasario 26 ir kovo 1 dienomis. Šis „langas“ vyksta po taurių savaitgalio, o Eurolygos kovos tuo metu nevyks. Proga rinktinėms turėti geriausias savo sudėtis (be NBA žaidėjų).
Vasario 26 dieną namie žaisime su turkais ir čia vieną pliusą taip pat galima įžvelgti. Labai realu, kad Turkija jau iki šių rungtynių bus užsitikrinusi patekimą į pasaulio čempionatą. Čia tikrai būtų galimybė pasiimti ir papildomą tašką, kuris stipriai pagerintų situaciją.
Atranka baigsis kovo 1 dieną rungtynėmis su Serbija išvykoje. Šiai dienai atrodo, kad būtent lapkričio mėnesį galima pasikloti pamatą tam, jog tai nebūtų rungtynės dėl garbės. Visa kita detalės. Ar reikės pergalės, ar galbūt laimėti vienokiu ar kitokiu taškų skirtumu, o gal nepralaimėti daugiau negu būtų laimėta Lietuvoje.
Esminis momentas šioje vietoje yra tas, kad jau dabar reikia suvokti: arba mes, arba serbai. Palikti olimpinius prizininkus be pasaulio pirmenybių užduotis atrodo maksimaliai sudėtinga, tačiau situacija panašu, kad yra būtent tokia.
Du kartus nugalėjus Serbiją ir iš viso antrajame etape laimėjus bent 5 kartus, mes būtumė garantuoti dėl savo patekimo, kadangi serbai galėtų tik susilyginti pergalėmis su mumis, o pranašumą turėtume mes. Būtent šis scenarijus atrodo mieliausias širdžiai.
Sykį nugalėjus serbus, bet iškovojus penkias pergales, įmanomas scenarijus, kad viską spręstų būtent tarpusavio taškų skirtumas. Tiesa realu, kad taip būtų sukurtas precedentas, jog nepatenka komanda, laimėjusi net 8 sykius.
Keturių pergalių antrajame etape atveju, žūtbūt reikia, kad dvi iš jų būtų prieš serbus arba bent jau būtų susikurtas tarpusavio taškų pranašumas. Tuomet galbūt sukurtume dar vieną situaciją, kai dėl tarpusavio mačų į čempionatą patenka komanda su 7 pergalėmis.
Šiuo tekstu norima parodyti, kad niekas dar nėra prarasta, o blogiausia yra ne padėtis turnyrinėje lentelėje. Blogiausia yra tai, kad šiuo metu mes nežinome, kas vadovaus rinktinei rugpjūtį, kurie žaidėjai atvažiuos, o kurie nacionalinei komandai pasakys ne. Taip pat nežinome, ko galime sulaukti iš Eurolygos žaidėjų svarbiausiame rudens „lange“.
Atsakius į šiuos klausimus, viskas taptų gerokai paprasčiau. Iškovoti 4–5 pergales Lietuvos rinktinė tikrai gali būti pajėgi, tačiau ne tokia, kokią mes matėme Italijoje. Išvados tiesiog privalo būti padarytos. 10 dienų? Gerai, laukiame. Vis tik mažiausiai tikėjimo yra ne tuo, kad Lietuva dar gali prasibrauti į pasaulio čempionatą, o tuo, kad kažkokiu būdu kitame „lange“ turėsime vieningą rinktinę, tikinčią vyriausiuoju komandos treneriu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.