Lietuvos rinktinės puolimo skerspjūvis: „Flex“ žaidimo modelis, kurį dar labai reikia gludinti
VIDEO analizė (32)
Lietuvos vyrų rinktinė baigė pasirengimo 2015 metų Europos čempionatui ciklą. Jono Kazlausko auklėtiniai iškovojo 7 pergales ir patyrė 3 pralaimėjimus. Dešimt rungtynių leido susidaryti vaizdą, koks rinktinės puolimas bus Senojo žemyno pirmenybėse.
J.Kazlauskas Lietuvos rinktinės puolimą įstatė į „Flex“ sistemos rėmus. Suprasdamas, kad šios komandos stiprybė yra priekinė linija treneris adaptavo šią puolimo sistemą žaidimą orientuodamas per baudos aikštelę ir derinį „du prieš du“.
Kas yra „Flex“ puolimas?
„Flex“ sistemos pirmtaku laikomas Santa Klaros universiteto treneris Carrollas Williamsas, kurio vadovaujama komanda 1970 m. pirmoji ėmė taikyti šio modelio principus.
Iki šių dienų „Flex“ sistema tapo itin plačiai naudojama tiek Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA), tiek Europos krepšinyje, o Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) šia sistema žaidė legendinio Jerry Sloano vadovaujama Jutos „Jazz“ komanda.
Įdomu tai, kad praėjusiame sezone adaptuota „Flex“ versija rėmėsi Domanto Sabonio atstovaujamo Gonzagos universiteto komanda (viena pagrindinių priežasčių, kodėl Domantui neprireikė laiko prisitaikyti prie Lietuvos rinktinės žaidimo).
Apibūdinti „Flex“ sistemą galima keliais kertiniais raktiniais žodžiais: lėtas ir kantrus puolimas, nuolatinis judėjimas, daug užtvarų situacijose be kamuolio, kirtimai į baudos aikštelę, daug perdavimų ir panašios užduotys puolime visiems penkiems aikštelėje esantiems žaidėjams.
„Flex“ sistema remiasi komandos, kurios neturi kelių itin išreikštų lyderių puolime arba išskirtinių kūrėjų. Norint sėkmingai žaisti šia sistema, perimetro krepšininkams nebūtini išskirtiniai gebėjimai žaisti vienas prieš vieną, puolimas pernelyg nepriklauso nuo nė vieno krepšininko.
„Flex“ puolime visi penki žaidėjai (ypatingai 1–4 numeriai) yra atsakingi už panašias užduotis aikštelėje: kamuolio perdavimą, judėjimą siekiant palaikyti tinkamą išsidėstymą, užtvarų statymą ir krepšio atakavimą iš įvairių distancijų.
Sėkmingai „Flex“ sistema rungtyniauti gali komandos, kurių žaidėjai pasižymi aukštu krepšinio intelektu (gebėjimais jausti erdvę aikštelėje, skaityti varžovų gynybą, priimti greitus ir teisingus sprendimus).
Tuo pačiu norint nugludinti žaidimą šia sistema reikia nemažai laiko. Laikas, susižaidimo su Jonu Valančiūnu stoka, prasta Manto Kalniečio forma yra vienos pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvos rinktinė pasirengimo cikle taip dažnai klydo: vidutiniškai 15,9 karto.
Lietuvos rinktinės „Flex“ – padidinta vidurio puolėjo ir „du prieš du“ svarba
„Flex“ puolimo sistema turi daug variacijų. Šią sistemą taikydamos vienos komandos labiau akcentuoja perimetro žaidėjų kirtimus į baudos aikštelę palei galinę liniją, snaiperių išvedimą metimui ant tritaškio linijos, kitos, kaip Lietuvos rinktinė, stengiasi išvesti ant „ūso“ vidurio puolėją, sukurti situacijas, kai gynėjai užsiveda savo tiesioginį oponentą eigoje ir žaidžia „du prieš du“ su aukštaūgiais.
Lietuvos rinktinės „Flex“ puolime vidurio puolėjas yra svarbiausia figūra. Jis yra pagrindinis „pikenrolo“ vykdytojas (sunkusis kraštas dažniausiai žaidžia „pikenpopą“), jam stengiamasi sukurti situacijas žaisti nugara į krepšį, po susikeitimo ginamaisiais atsidūrus prieš žemesnį tiesioginį oponentą.
Šiame derinyje matome, kaip Mindaugas Kuzminskas naudojasi Pauliaus Jankūno užtvara imituodamas kirtimą į viršų, tačiau staiga pakeisdamas kryptį ir suklaidindamas tiesioginį savo oponentą. Kol vyko M.Kuzminsko judėjimas, Renaldas Seibutis apačioje užtvara mėgina išleisti „ant ūso“ J.Valančiūną, siekiant, kad prieš pastarąjį atsidurtų susikeitęs R.Seibučio tiesioginis oponentas. Kamuolį priėmęs M.Kuzminskas uždelsė jį perduoti J.Valančiūnui ir per keletą milisekundžių Ioannis Bourousis spėjo sugrįžti prie Jono.
Pamatęs, kad nespėjo, M.Kuzminskas nusprendė neperduoti kamuolio prieš I.Bourousį atsidūrusiam J.Valančiūnui, tad atidavė jį atgal po užtvaros aukštai išlindusiam R.Seibučiui, o M.Kalnietis tuo tarpu skubėjo daryti to paties, ką prieš tai darė R.Seibutis. Visas šis veiksmas vėl kiek užsidelsė ir graikai spėjo susikeisti taip, kad prieš J.Valančiūną ir vėl atsidurtų aukštaūgis, o ne gerokai ūgiu nusileidžiantis Nikos Zisis. Atakos laikui einant į pabaigą, Jonas buvo priverstas žaisti vienas prieš vieną ir viską padarė teisingai. Trūko tik užbaigimo.
Šiame pavyzdyje matome tipinę Lietuvos rinktinės atakos pradžią, kai abu aukštaūgiai laukia kamuolio aukštai (arba su įžaidėju žaidžia „ragus“). Kamuolį J.Valančiūnui perdavęs M.Kalnietis skuba statyti užtvaros apačioje J.Mačiuliui, tačiau pastarojo kirtimas buvo neužtikrintas ir graikai staigiai sugrįžo prie savo tiesioginių oponentų.
P.Jankūno užtvara pasinaudojęs M.Kalnietis priima kamuolį iš J.Valančiūno ir sulig šiuo momentu prasideda antroji derinio fazė. Dabar J.Mačiulis stato užtvarą apačioje R.Seibučiui, kuris tuo pačiu gauna ir P.Jankūno užtvarą. Tinkamai susikeisti pastarojoje situacijoje graikai nesugebėjo ir P.Jankūnas atsidūrė prieš gerokai žemesnį oponentą. Staigiai užsiėmęs poziciją jis priima kamuolį, sutraukia varžovų gynybą (pritraukia prie savęs J.Valančiūno tiesioginį oponentą), atlieka tikslų perdavimą be priežiūros po krepšiu atsidūrusiam J.Valančiūnui, kuriam belieka drebinti graikų krepšį.
Galiausiai, trečiasis pavyzdys, kai Artūras Milaknis naudojasi puikia Antano Kavaliausko užtvara aukštai (taip, kaip tai pirmajame pavyzdyje iš kitos pusės darė M.Kuzminskas). Kostas Koufosas nepasaugojo į baudos aikštelę įkirtusio A.Milaknio, o situaciją perskaitęs Lukas Lekavičius atliko tikslų perdavimą, pasibaigusį lengvais taškais.
Ko reikia sėkmingam „Flex“ puolimui?
Kadangi „Flex“ puolimas yra pakankamai nuspėjama sistema (varžovai gali lengvai numatyti, kur bus statomos užtvaros ir kur vyks žaidėjų kirtimai), norint sėkmingai pildyti šį žaidimo modelį, reikalingos tvirtos ir tikslios (varžovą „pagaunančios“) užtvaros bei techniškas judėjimas iš už jų (perimetro žaidėjas turi judėti petis į petį su užtvarą statančiuoju).
Be to žaidėjai, judantys į užtvarą, turi gerai skaityti varžovų gynybą ir esant reikalui staigiai keisti judėjimo kryptį, taip išmušant oponentus iš vėžių. Lygiai taip pat ir aukštaūgiai, po susikeitimo ginamaisiais situacijų atsidūrę prieš žemesnius oponentus, privalo staigiai reaguoti, užsiimti poziciją ir prašyti kamuolio.
Trečia, reikalingas disciplinuotas judėjimas, kai kiekvienas aikštelėje esantis žmogus puikiai žino, kas po ko seka. Kadangi „Flex“ puolime vyksta labai daug judėjimo, Lietuvos rinktinės krepšininkai privalo gerai jausti, kada ir kurio eilė atlikti vieną iš derinio fazių.
Galiausiai, bene didžiausia problema šiuo metu – vėlavimas priimti sprendimus perduodant kamuolį. Žaidėjas su kamuoliu dažniausiai mato vienu metu vykstančias kelias situacijas, tad jis privalo gebėti staigiai jas įvertinti ir perduoti kamuolį ten, kur geriausioje padėtyje atsidūrė komandos draugas.
Problemos Lietuvos rinktinės puolime
Per paskutines trejas pasirengimo rungtynes su rimtais varžovais (kroatais, turkais ir graikais) Lietuvos rinktinė vidutiniškai pelnė vos po 58 taškus. Šis tragiškas statistinis rodiklis signalizuoja apie rimtas problemas puolime. Nors prie itin prasto puolimo prisidėjo nemažai įvairių faktorių, kurie kiekviename susitikime buvo skirtingi, galima išskirti keletą pagrindinių kol kas prastai funkcionuojančių elementų.
Pirmiausia, sprendimų priėmimo greitis ir vėluojantys perdavimai. Kai Lietuvos rinktinės žaidėjai puolime perdavimus atlieka ne ten, kur komandos draugas įgyja didžiausią pranašumą, arba vėluoja atlikti perdavimą, varžovų gynyba spėja susitvarkyti su problemomis po išsikeitimų ginamaisiais ir pagalbos situacijų, taip nutraukdama Lietuvos rinktinės atakas.
Šioje situacijoje matome, kaip M.Kalnietis priėmė kamuolį ir milisekundės dalimi uždelsė jį perduoti patogesnėje situacijoje nei J.Valančiūnas atsidūrusiam M.Kuzminskui. To pasekmė – graikų žaidėjas spėjo sugrįžti prie Mindaugo, kuris negalėjo pasinaudoti gera proga metimui.
Antra, užtvarų kokybė ir naudojimasis užtvaromis. Tai dar viena problema, kuri neleidžia Lietuvos rinktinės „Flex“ puolimui funkcionuoti efektyviai. Kai statomos netvirtos užtvaros, „nepagaunant“ varžovų žaidėjo, užtvara besinaudojantis Lietuvos rinktinės krepšininkas negali įgyti pranašumo. Lygiai taip pat, kai užtvara naudojamasi neteisingai (pasirenkamas netinkamas kirtimo kampas arba nesiliečiama su užtvara statančiuoju petis į petį), varžovų gynėjas gali lengvai užtvarą įveikti, taip neleisdamas užtvara besinaudojančiam įgyti pranašumo.
Šis pavyzdys rodo, kokias neefektyvias užtvaras kartais stato rinktinės aukštaūgiai. J.Valančiūnas „nepagavo“ M.Kalniečio gynėjo ir šis neįgijo pranašumo. Kitoje situacijoje P.Jankūnas „nepagavo“ R.Seibučio gynėjo, o pats Renaldas užtvara naudojosi neteisingai (prasilenkė per toli nuo P.Jankūno). Atakos pabaiga – ir laiminga, ir ne. Graikų gynyba suklydo gindamasi prieš M.Kalnietį ir šis priėmė kamuolį puikioje padėtyje, tačiau viską išsprendė Giannio Antetokounmpo atletiškumas.
Trečioji problema – gerokai akivaizdesnė. Pagrindinis Lietuvos rinktinės įžaidėjas M.Kalnietis, kuris šioje komandoje yra bene vienintelis kurti gebantis krepšininkas, vis dar nėra įgijęs optimalios sportinės formos. M.Kalnietis aikštelėje jaučiasi netvirtai, priima neteisingus sprendimus, dažnai vėluoja perduodamas kamuolį ir žaidžia neagresyviai. Visa tai lemia, kad antras pagal svarbą Lietuvos rinktinės žaidėjas pasirengimo cikle vidutiniškai pelnė vos 5,6 taško ir klydo 2,6 karto (prieš stipresnius varžovus – gerokai daugiau).
Matome, kaip „pikenrolą“ su Robertu Javtoku žaidęs M.Kalnietis atliko nelabai suprantamą verpstę, vos nesužingsniavo, o galiausiai suklydo neapsisprendęs, kam perduoti kamuolį: ar R.Javtokui, ar į baudos aikštelę įkertančiam M.Kuzminskui.
Apibendrinimas
Lietuvos rinktinės pasirengimo Europos čempionatui ciklą galima būtų perskirti į dvi dalis: iki J.Valančiūno prisijungimo ir susidūrimo su rimtais varžovais ir prieš. Tai buvo du skirtingi laikotarpiai, kurie leido įsitikinti, jog rinktinė sėkmingai užpulti gali, tačiau kad ir kaip neįdomiai tai skambėtų, dabar labiausiai reikia laiko ir praktikos.
Reikia laiko, kad rinktinė išmoktų žaisti kartu su savo lyderiu J.Valančiūnu, reikia laiko, kad M.Kalnietis pagaliau įgytų padorią sportinę formą, reikia laiko, kad ganėtinai sudėtinga ir griežta puolimo sistema imtų veikti kaip gerai suteptas variklis.
Nereikia tikėtis, kad ši rinktinė žais įdomiau ir įvairiau nei ankstesniais metais. „Flex“ puolimo sistema, kuri Lietuvos rinktinėje yra orientuota į žaidimą per vidurio puolėją, leidžia kontroliuoti tempą, varginti varžovų gynybą, tačiau įpareigoja žaisti kantriai, apskaičiuotai ir ieškant geriausių progų atakuoti krepšiui.
Lietuvos rinktinėje nėra individualiai išskirtinai pajėgių perimetro krepšininkų, tačiau jos stiprybė – aukštas žaidėjų krepšinio intelektas ir polinkis žaisti komandinį krepšinį. Dėl šių priežasčių pasirinkta puolimo sistema turi potencialo veikti. Tuo galėjome įsitikinti praėjusių metų planetos pirmenybėse, tuo galėjome įsitikinti ir 2013 m. Europos čempionate.
Norėdami komentuoti prisijunkite.