Lietuvos rinktinė nuosprendį su belgais pasirašė dar prieš rungtynes

Jonas Valančiūnas buvo teisus, kai sakė, kad dėl pralaimėjimo belgams Mantui Kalniečiui visos kaltės suversti negalima.

Taip, Lietuvos rinktinės pagrindinis atakų organizatorius priėmė kvailą sprendimą atakuoti krepšį likus 7 sekundėms iki ketvirtojo kėlinio pabaigos ir suteikti progą belgams išplėšti pergalę, tačiau fiasko Europos čempionato trečiosiose rungtynėse buvo patirtas dėl neteisingos gynybos visas 40 žaidimo minučių.

Pasirinkto plano gynyboje didžiausia spraga buvo pats J.Valančiūnas. Žmogus, kuris belgų aikštelės pusėje darė ką norėjo, tačiau savojoje leido varžovams išmesti net 7 tritaškius laisviems.

Rungtynių su Lietuvos rinktine išvakarėse Belgijos rinktinės lyderis Matthew Lojeski portalui Krepsinis.net atskleidė, kaip jo komanda rengiasi žaisti su D grupės favoritais laikomais lietuviais.

„Mūsų privalumas – aukštaūgiai, galintys pataikyti iš toli. Savo vidurio puolėjais, kurie gali pataikyti tritaškius, mėginsime ištraukti jų aukštaūgius iš baudos aikštelės“, – tada kalbėjo M.Lojeski.

Kaip kalbėjo – taip ir padarė. Belgijos rinktinė susitikime su lietuviais metė 26 tritaškius, iš kurių pataikė 11. Pataikymo procentas buvo pagirtinas – 42,3 proc.

Pasakysite: belgams tiesiog sekėsi? Tuomet jūs klystate. Lietuvos rinktinė Belgijos krepšininkams leido išmesti net 17 tritaškių visiškai be priežiūros. Jei pirmajame kėlinyje belgai nepasinaudojo keturiomis tokiomis progomis, tai nuo antrojo kėlinio jų snaiperiai ėmė džiaugtis lietuvių dovanėlėmis, o jų metimai pleškino Lietuvos rinktinės krepšio tinklelį.

17 tritaškių be priežiūros. Parodykite komandą, kuri nepasinaudotų tokiomis galimybėmis. Anksčiau ar vėliau tie tritaškiai turėjo pasiekti tikslą. Susitikime su Lietuvos rinktine lemiamomis mačo atkarpomis belgai sėkmingai naudojosi pagrindine Lietuvos rinktinės gynybos problema.

Rezultatas – iššvaistyta 13 taškų persvara, tampymasis iki paskutinių rungtynių akimirkų ir apgailėtina susitikimo pabaiga, lėmusi pirmąjį pralaimėjimą čempionate.

Nuosprendis – dar prieš rungtynių startą

Sunku pasakyti, ar Lietuvos rinktinė neskyrė pakankamai dėmesio analizuojant belgų žaidimą, ar tikėjosi, kad Belgijos rinktinės snaiperiams bus juoda diena. Kitaip pasirinktos taktikos gintis prieš vieną esminių Belgijos rinktinės puolimo elementų, derinį „du prieš du“, nepaaiškinsi.

Nuo pat pirmųjų susitikimo akimirkų Lietuvos rinktinė prieš derinį „du prieš du“ (o jei tiksliau, jo variantą „pikenpopą“, kai užtvarą statantis aukštaūgis atsitraukia ties perimetru) gynėsi taikydama pasaugojimo metodą.

Tai situacija, kai Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas (dažniausiai J.Valančiūnas) „du prieš du“ eigoje pasaugo su kamuoliu į užtvaros pusę judantį įžaidėją, kol jo tiesioginis oponentas (M.Kalnietis arba Lukas Lekavičius) jį pasiveja. Susidaro situacija, kai prie belgų įžaidėjo su kamuoliu vienu metu atsiduria du Lietuvos rinktinės žaidėjai, o užtvarą statęs aukštaūgis atsitraukia ties tritaškio linija, priima kamuolį nedengiamas ir tada daro vieną iš dviejų veiksmų.

Jei į pagalbą neateina trečiasis lietuvių žaidėjas – smeigia tritaškį laisvas, jei trečiasis lietuvių žaidėjas atskuba į pagalbą – perduoda kamuolį į šoną ties tritaškio linija be priežiūros paliktam perimetro žaidėjui.

Taip visas 40 žaidimo minučių belgai tampė Lietuvos rinktinės gynybą ir nuolatos susikurdavo patogias progas metimams iš toli. Lietuvos rinktinė pralaimėjo, nes belgai tomis progomis dažniausiai pasinaudodavo.

Kaip belgai tuo pasinaudojo?

Rungtynes Belgijos rinktinė pradėjo vidurio puolėjo pozicijoje žaisdama su bene vieninteliu iš toli atakuoti negalinčiu aukštaūgiu Kevinu Tumba.

Pastarasis nesugebėdavo pasinaudoti lietuvių dovanėlėmis. Prireikė kėlinio, kol belgų strategas Eddy Casteelsas suprato, kokiais metodais ginasi Lietuvos rinktinė.

Nuo antrojo ketvirčio „centro“ pozicijoje belgai išstatė Jeaną-Marcą Mwema ir Pierre'ą-Antoine'ą Gillet. Aukštaūgius, kurie gynyboje nesugebėdavo rimčiau pasipriešinti J.Valančiūnui, tačiau dėl savo gebėjimų atakuoti iš toli pridarydavo rimtų problemų prie lietuvių krepšio.

Antrojo kėlinio pabaigoje Lietuvos rinktinė buvo atitrūkusi 13 taškų skirtumu. Likusios keturios pirmosios mačo dalies minutės virto geriausia Lietuvos rinktinės netinkamos gynybos ir problemų su J.Valančiūnu aikštelėje iliustracija.

Rezultatas – 34:21. Matome, kaip J.Valančiūnas ginasi arčiau baudos aikštelės, kad galėtų suspėti į pagalbą prie link krepšio po „du prieš du“ situacijų kertančius belgų aukštaūgius. Tačiau jis visiškai be priežiūros paliko savo tiesioginį oponentą J.Mwema. Pirmasis tritaškis per J.Valančiūną.

Rezultatas – 34:28. Šioje situacijoje J.Valančiūnas pasaugojo užtvara pasinaudojusio M.Lojeski kirtimą į baudos aikštelę ir laukė, kol Mindaugas Kuzminskas įveiks Axelio Hervelle užtvarą. Tačiau pamatęs, kad M.Lojeski pradėjo žaidimą vienas prieš vieną, M.Kuzminskas liko prie A.Hervelle, o J.Valančiūnas liko gintis prieš belgų lyderį. Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas paliko per daug erdvės M.Lojeski, o šis smeigė tritaškį.

Rezultatas – 34:31. Jau kitoje belgų atakoje galėjome pamatyti, kaip buvo dar kartą pasinaudota J.Valančiūno mobilumo problemomis. Šį kartą taip pat labai aiškiai išvydome, kaip belgai baudė lietuvius už neteisingą gynybą prieš „du prieš du“. M.Lojeski žaidžia „du prieš du“ su A.Hervelle. J.Valančiūnas pasaugo M.Lojeski kirtimą į baudos aikštelę, kol M.Kalnietis sugrįš prie savojo žmogaus. Tuo metu A.Hervelle atsiduria be priežiūros ir smeigia metimą iš vidutinio nuotolio visiškai laisvas.

Originalūs J.Kazlausko sprendimai po didžiosios pertraukos

Tam tikros išvados didžiosios pertraukos metu buvo padarytos. Lietuvos rinktinės trenerių štabas suprato, kad lietuviams pernelyg daug problemų pridarė belgų „du prieš du“.

Dėl šios priežasties buvo pamėginta išmušti varžovus gynyboje sustojus zona. Tai davė puikių rezultatų – buvo išprovokuotos trys Belgijos rinktinės klaidos.

Tačiau po kelių sėkmingų epizodų sekė situacija, kurią paaiškinti yra sudėtinga.

Aikštės gynyboje M.Kalnietis staiga nusprendė prieš savo tiesioginį oponentą gintis asmeniškai ir nusekė jį, palikdamas didžiulę erdvę ties perimetru. Tai turėjo būti arba apgaulingas perėjimas prie asmeninės gynybos, apie kurį nežinojo Mindaugas Kuzminskas, arba M.Kalnietis nesuprato, kokiu metodu ginasi jo komanda. Rezultatas – Jonathano Tabu tritaškis be priežiūros.

Netrukus J.Kazlauskas vėl išvydo tai, ko veikiausiai nenorėjo pamatyti.

Belgai ilgokai rengė ataką, kol viską nusprendė išspręsti patikrintu metodu – žaisti „pikenpopą“, kai aikštelėje yra J.Valančiūnas. Pastarasis taikė pasaugojimo taktiką ir be priežiūros paliko ant tritaškio linijos atsitraukusį J.Mwema. Ir vėl dežavu.

Likus apie 5 minutes iki kėlinio pabaigos, J.Kazlauskas pagaliau ryžosi eksperimentui – pasodino J.Valančiūną ir į vidurio puolėjo poziciją išleido Domantą Sabonį.

Belgai iškart reagavo sugrąžindami vienintelį „centrą“, negalintį atakuoti iš toli – K.Tumba. Pastarasis turėjo kelti problemų D.Saboniui po krepšiu, tačiau Lietuvos rinktinės debiutantas gynyboje atrodė solidžiai. Puolime – tuo labiau.

Nors D.Sabonio „centro“ pozicijoje eksperimentą galima laikyti pasiteisinusiu, ketvirtajame kėlinyje J.Kazlauskas nusprendė remtis J.Valančiūnu. Jis tempė komandą puolime, tačiau išliko didžiausia skyle gynyboje.

Kaip matome, J.Valančiūnas prieš belgų derinį „du prieš du“ vėl taiko pasaugojimo taktiką. Prie J.Tabu su kamuoliu atsiduria du lietuviai, o į baudos aikštelę kertantį K.Tumba priverstas pasaugoti Jonas Mačiulis. Rezultatas – J.Mwema lieka be priežiūros ties tritaškio linija ir naudojasi puikia proga bausti lietuvius.

Apie šią situaciją reikėtų kalbėti plačiau. Pirmiausia, matome nelabai suprantamą P.Jankūno gynybą prieš J.Tabu ir J.Mwema „du prieš du“. J.Valančiūnas priverstas imtis pagalbos veiksmų prieš į baudos aikštelę kertantį J.Mwema. Dėl to be priežiūros ties tritaškio linija atsiduria A.Hervelle. M.Kalnietis per vėlai reaguoja pagalbos veiksmais. Tuo tarpu J.Valančiūnas pasirenka ne tą žmogų, prie kurio reikia skubėti. Samas Van Rossomas gauna progą atakuoti laisvas ir ja nepasinaudoja.

Dėl to, jog J.Valančiūnas vėliau skubėjo blokuoti S.Van Rossomo metimą, po netaiklaus belgo šūvio, nebėra kam sėkmingai kovoti dėl kamuolio gynyboje. A.Hervelle sugriebia kamuolį puolime ir belgai gauna dar vieną šansą užpulti. Šį kartą J.Valančiūnas ir vėl pasirenka per didelį atstumą nuo S.Van Rossomo (kaip ir prieš tai nuo M.Lojeski) ir viskas baigiasi taikliu belgų įžaidėjo tritaškiu.

Galiausiai, bene skaudžiausias rungtynių momentas. Pirmiausia, J.Valančiūnas neturėjo išmetinėti kamuolio, kai varžovai taiko spaudimą. Antra, po klaidos sekusioje belgų atakoje jam nederėjo eiti į pagalbą prieš M.Lojeski atsidūrusiam M.Kalniečiui, taip paliekant be priežiūros A.Hervelle. Šioje situacijoje pagalba turėjo ateiti iš silpnosios pusės, be priežiūros paliekant kitoje pusėje atsidūrusį J.Tabu. Iki pastarojo kamuolys būtų judėjęs kur kas ilgiau nei iki A.Hervelle, kas leistų lietuviams persigrupuoti gynyboje.

Jeigu ši situacija buvo labai skausminga, tai lemiamas rungtynių momentas buvo pribaigiantis. Po M.Kalniečio liapsuso kamuolį atkovoję belgai nuskubėjo į greitą ataką. J.Valančiūnas pasivijo M.Lojeski, tačiau nesugebėjo pastarojo atitverti nuo atšokusio kamuolio. Belgų lyderis pataisė netaiklų S.Van Rossomo metimą ir išplėšė Belgijos rinktinei pergalę. Apie tai plačiu skaitykite ČIA.

Kaip Lietuvos rinktinei reikėjo gintis prieš belgus?

Lietuvos rinktinė belgams pralaimėjo dėl neteisingai pasirinktos taktikos prieš derinį „du prieš du“.

Kai varžovas aikštelėje vienu metu žaidžia penkiais iš toli atakuoti galinčiais žaidėjais, gintis prieš derinį „du prieš du“ reikia taikant elementarų susikeitimo ginamaisiais metodą.

Tokiu atveju belgams būtų buvę kur kas sunkiau susikurti progų tolimiems metimams, nes atsisakius pagalbos veiksmų, snaiperiai nebūtų paliekami be priežiūros.

Tada pagrindine problema taptų susidarančios mikrodvikovos, kai prieš Belgijos rinktinės gynėjus atsidurtų lietuvių aukštaūgiai, o prieš aukštaūgius – gynėjai.

Tokiu metodu geriausiai gintis Lietuvos rinktinėje galėtų itin mobilus penketukas: M.Kalnietis, Renaldas Seibutis (dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių ketvirtąjį kėlinį praleidęs ant suolo), M.Kuzminskas, J.Mačiulis ir D.Sabonis (P.Jankūnas).

Sunku pasakyti, ar Lietuvos krepšininkams būtų pavykę sulaikyti varžovus vienas prieš vieną, tačiau pamėginti buvo tikrai galima. Juolab, kad mobili priekinė linija su D.Saboniu vidurio puolėjo pozicijoje tikrai neblogai pasiteisino trečiajame kėlinyje.

Kitas variantas – zoninės ir asmeninės gynybos kaitaliojimas. Zoninė gynyba neleistų belgams žaisti „du prieš du“, tačiau jei visos jų atakos metu būtų taip ginamasi, Belgijos rinktinės snaiperiai anksčiau ar vėliau atsidurtų laisvi.

Trečiajame kėlinyje Lietuvos rinktinė pabandė gintis zona ir galėjome aiškiai pamatyti, kad belgai nesijaučia labai patogiai prieš tokią gynybos sistemą. Vos per keletą minučių jie suklydo tris kartus.

Jeigu Lietuvos rinktinė būtų sumaniau naudojusi šią gynybos sistemą, ji galėjo belgus išmušti iš vėžių principu: zona iki pirmųjų kelių perdavimų ir tuomet – staigus perėjimas prie asmeninės gynybos.

Pamoka ateičiai

Rungtynės su belgais aiškiai parodė, kad prieš snaiperių komandas Lietuvos rinktinės gynyboje didžiausios problemos atsiveria su J.Valančiūnu, kuriam stinga mobilumo. Taip pat tapo aišku, kad taikant pasaugojimo metodą prieš derinį „du prieš du“, yra smarkiai rizikuojama. Rungtynėse su belgais ta rizika nepasiteisino.

Lietuvos rinktinė pasirinko taktiką laimėti šį mačą puolimu. J.Valančiūnas po belgų krepšiu darė, ką norėjo. Su juo aikštelėje lietuviai puolime problemų neturėjo, tačiau buvo baudžiami savo aikštelės pusėje.

Panašu, kad Lietuvos rinktinės trenerių štabas tikėjosi, jog Belgijos rinktinės snaiperiams bus juoda diena. Deja, šį kartą buvo skaudžiai nudegta.

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi