Lietuviams apie Graikijos krepšinį iš vidaus: nuo „lietuvių prakeiksmo“ ir J.Kazlausko iki neįdomios rinktinės bei pavergtos žiniasklaidos
(6)
Šią savaitę portalo Krepsinis.net rubrikoje krepšinio analitikas Erildas Budraitis kalbasi su didžiausios Pirėjo „Olympiacos“ ekipos gerbėjų bendruomenės internete „RedHoops“ bendrakūrėju Sebastianu Komianu apie Graikijos krepšinį, kuris dauguma aspektų kaip diena ir naktis skiriasi nuo Lietuvos.
Kiekviena šalis Europoje turi savo krepšinio istoriją, kultūrą ir nerašytas taisykles. Svetimšalis gali skaityti, domėtis, rinkti informaciją, tačiau niekada nesupras visų peripetijų taip gerai, kaip toje aplinkoje augęs ir kiekvieną smulkmeną gyvai stebėjęs krepšinio gerbėjas. Dėl šios priežasties stengiuosi kuo dažniau bendrauti su kitų šalių žiniasklaidos atstovais bei tais, kurie išmano krepšinio šalių virtuvę iš vidaus. Būtent toks yra S.Komianos – „Olympiacos“ sirgalius, gyvai matęs svarbiausius raudonosios komandos laimėjimus, stebėjęs lietuvių darbą Pirėjuje ir gerai išmanantis Graikijos čempionato niuansus.
Šią savaitę norėčiau pasidalinti įdomiausių mūsų pokalbių dalimis, kurios Lietuvos krepšinio gerbėjams turėtų padėti geriau pažinti Graikijos krepšinį ir suprasti, kodėl Lietuvoje nebus kaip Graikijoje ir atvirkščiai. S.Komianos papasakojo apie Graikijos lygą ir federaciją, atsainų graikų požiūrį į nacionalinę rinktinę, klubų struktūrą, „Olympiacos“ ir Atėnų „Panathinaikos“ kovą, žiniasklaidą, požiūrį į žaidėjus iš Lietuvos ir dar daug įdomių dalykų.
Apie graikų požiūrį į Graikijos rinktinę:
Graikijoje situacija yra visiškai priešinga nei Lietuvoje. Nacionalinė rinktinė nesuvienija žmonių ir rinktinė toli gražu nėra prioritetas. Ir taip yra ne tik krepšinyje – ta pati situacija yra ir futbole, klubų sirgaliai per daug nesijaudina dėl rinktinės rezultatų. Taip yra dėl to, kad Graikijoje fanai nėra atskiro sporto fanai, jie tiesiog myli komandą ir nori, kad ta komanda laimėtų. Pavyzdžiui, „Olympiacos“ yra didžiausias sporto klubas Graikijoje, turintis vandensvydžio komandą, taip pat tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, futbolo, krepšinio, net stalo teniso ir dar daugybės kitų sporto šakų atstovus. Visi jie – atstovauja „Olympiacos“. Išimtis yra rankinis, tačiau pats rankinis Graikijoje nėra populiarus. Taip pat turime ir moterų komandas – pavyzdžiui, mūsų vandensvydžio moterų komanda yra labai aukšto lygio, fanai gausiai renkasi į tribūnas ir aistringai palaiko. Tai – milžiniška organizacija. Žmonės, kurie, pavyzdžiui, gyvena Pirėjuje, seka viso klubo veiklą, o ne tik vienos sporto šakos. Be to, jie identifikuoja save „Olympiacos“ fanais pirmoje, antroje ir trečioje vietoje. Netgi mažo gimtojo miesto komandos palaikymas yra aukščiau nacionalinės rinktinės. Graikijoje vienos sporto šakos fanai yra tikra retenybė – dažniausiai palaikoma visa organizacija, pavyzdžiui, „Panathinaikos“, „Olympiacos“, Atėnų AEK, Salonikų PAOK ar Salonikų „Aris“.
Žiūrint iš „Olympiacos“ pozicijų, viena iš priežasčių, kodėl raudonieji dažniausiai nėra rinktinės gerbėjai – prieš ateinant naujiems „Olympiacos“ savininkams, Pirėjaus klubas neinvestavo į krepšinį, todėl tuomet visi geriausi žaidėjai atstovavo „Panathinaikos“ klubui. Tad beveik visi nacionalinės rinktinės žaidėjai, su labai labai retomis išimtimis – iš „Panathinaikos“, todėl „Olympiacos“ fanai negalėjo identifikuoti savęs kaip rinktinės fanų ir palaikyti tik iš „Panathinaikos“ žaidėjų sudarytos komandos.
Kazlauskas
Apie J.Kazlausko darbą „Olympiacos“ ir Graikijos rinktinėje:
Su milijardierių brolių Panagiočio Angelopoulo and Giorgo Angelopoulo atėjimų prasidėjo „Olympiacos“ krepšinio programos atsigavimas ir Jonas Kazlauskas buvo pirmasis treneris. Prieš tai – apie šešerius metus „Panathinaikos“ tiesiog susipirkdavo visus geriausius žaidėjus ir tvirtai dominavo Graikijoje. Pamenu, tada (2005–2006 m. sez.) J.Kazlauskas atsigabeno Eurelijų Žukauską ir Renaldą Seibutį. Sezonas buvo labai geras, komanda žaidė gerai ir kalbu ne vien apie rezultatus, tačiau apie patį žaidimą – jį buvo malonu stebėti. Būtent tada „Olympiacos“ fanai pradėjo vėl domėtis krepšiniu. Tais metais Tyusas Edney irgi ten buvo, žaidė puikiai. Tai taip pat buvo pirmasis Sofoklio Schortsanidžio sezonas Pirėjuje. R.Seibutis atrodė solidžiai ir „Olympiacos“ fanai daug tikėjosi ir manė, kad gynėjas ateityje taps tikru komandos lyderiu. Jis į mūsų komandą atvyko kaip talentas, kurio niekas nežinojo, tačiau fanai pasitikėjo J.Kazlausku ir jis nenuvylė. Po sezono visi norėjo, kad J.Kazlauskas liktų ir jei ne Kinijos rinktinė, manau, J.Kazlauskas būtų likęs. Taip, mes nieko nelaimėjome, tačiau tai buvo vis vien solidūs metai ir atrodė, kad „Olympiacos“ sugrįžta.
Graikijos rinktinėje J.Kazlauskas dirbo trumpai ir vertinimai buvo neigiami. Visi prisimena specialiai pralaimėtas rungtynes Rusijai tam, kad gauti lengvesnį varžovą ateityje. Po visko Graikijos rinktinės gerbėjai nebuvo palankūs J.Kazlauskui, iš dalies ir dėl žurnalistų, apie kuriuos daugiau papasakosiu vėliau. Federacijos vadovai visada nori trofėjų iš visų įmanomų rinktinių – įskaitant jaunių ir jaunimo komandų, todėl po prastų rezultatų, kaltė atiteko J.Kazlauskui. Vėliau tas pats nutiko Andrea Trinchieri. Kelias toks – pasirašai kontraktą, vienas turnyras, kritikos banga ir atleidimas.
Apie lietuvius, žaidusius „Olympiacos“:
Arvydas Macijauskas… Labai liūdna istorija. Nerealūs lūkesčiai – būtumėt matę, kaip graikai pasitiko jį oro uoste (kurį laiką Sebastianas nutyla ir negali rasti žodžių). Visi kraustėsi iš proto. Ir vėliau sekusi trauma. Labai labai liūdna istorija. Per tą trumpą laiką, kurį jį matėme, jis žaidė beprotiškai gerai. A.Macijauskas galėjo daryti viską ir net atrodė, kad iš NBA grįžęs jis žaidė dar geriau. Žinoma, po traumos viskas buvo nebe taip. Bendrai, E.Žukauskas – trauma, A.Macijauskas – trauma. Linas Kleiza spėjo pabėgti, bet tada Toronte – trauma. R.Seibutis – trauma. Artūras Karnišovas – trauma. Mes tai vadiname „lietuvišku prakeiksmu“. „Olympiacos“ žaidė daugybė gerų žaidėjų, ir nors lietuviai praktiškai nieko nelaimėjo, Liną Kleizą ir A.Macijauską dėčiau tarp visų laikų geriausių žaidėjų reitingo lyderių.
Martynas Gecevičius. Pirmą sezoną jis buvo labai naudingas, nes gaudavo progų pasireikšti. Tuomet jis turėjo vaidmenį, Duško Ivkovičius žinojo, ką jis gali ir tai panaudojo. Graikijos finale jis pataikė kelis svarbius tritaškius ir išprovokavo svarbias pražangas. Prieš antrąjį sezoną jis atrodė įspūdingai, atrodė, kad jis taps dar svarbesniu žaidėju, bet tada Georgios Bartzokas pasodino jį ant suolo ir mes daugiau jo nebe pamatėme. Tai nebuvo gerai, nes finale mums reikėjo metiko, bet jis net negavo progos pabandyti.
Kleiza
Apie Graikijos sporto žiniasklaida:
Vienu metu turėjome 17 sporto laikraščių, kurie rašė tik apie sportą. Trys arba keturi skirti „Olympiacos“, tiek pat – „Panathinaikos“, taip pat „Aris“, PAOK. Tai – nerealus skaičius šaliai, kuri turi 10 milijonų gyventojų. 17 sporto laikraščių – galite tik įsivaizduoti, kiek turime sporto žurnalistų. Kaip jie dirba? Dažniausiai keliauja kartu su komanda ir mainais į informaciją, rašo teigiamus straipsnius. Taip ir veikia uždara Graikijos sporto žiniasklaidos ekosistema. Pavyzdžiui, per pasiruošimo periodą „Olympiacos“ vykstą į atokią vietovę ruoštis sezonui ir ten taip pat keliauja 10 žurnalistų, kurie raportuoja kiekvieną judesį. Žurnalistai, norėdami gauti informacijos, turi kažką pasiūlyti – teigiamus rašinius apie komandą, žaidėjus, personalą. Graikijos rinktinėje situacija panaši – turi teigiamai atsiliepti apie federacijos prezidentą, kitaip būsi „išskirtas“ ir neprileistas prie informacijos. Pavyzdžiui, J.Kazlauskas buvo dažnai kritikuojamas vien tam, kad apginti federaciją. Kažkas turi prisiimti atsakomybę. Vieną dieną jis čia, kitą dieną jis nebe, o federacijos žmonės nesikeičia jau kelis dešimtmečius. Graikijos žmonės nori žinoti atpirkimo ožio vardą, o juo negalėjo tapti federacija. Graikijos žurnalistai tikrai supranta krepšinį, kadangi jie stebi ir domisi krepšiniu daugybę metų. Bet net ir rašydami apie, pavyzdžiui, NCAA ir trenerį Mike'ą Krzyzewski, „Panathinaikos“ palaikantys rašytojai turi teigiamame kontekste paminėti ir Željko Obradovičių tam, kad įsiteigtų ir išliktų ekosistemoje.
Apie Graikijos čempionatą:
Tai tiesiog neveikia. Nėra aiškių taisyklių, tvarkaraščių. Visur išimtys, viskas gali pasikeisti sezono metu. Dažnai komandos net nebaigia sezono dėl finansinių problemų. Kartais po sezono į žemesnę lygą iškrenta dvi, kartais keturios komandos. Kaip minėjau, nėra aiškių taisyklių, jokio stabilumo. „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ gali daryti ką tik nori. Pavyzdžiui, taurės varžybose daugelį metų burtai būdavo surežisuoti tam, kad „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ susitiktų finale. Ir įsivaizduokite, kai tai vyksta dešimt kartų iš eilės. Šiemet visi užkulisiuose žinojo, kad pirmą kartą „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ susitiks ne finale ir taip nutiko. Beje, ar sakiau, kad Graikijos krepšinio federacija yra įsikūrusi „Panathinaikos“ arenoje (OAKA), o „Panathinaikos“ komandos daktaras yra Graikijos antidopingo organizacijos vadas?
Gerai yra tai, kad kai kurios Graikijos komandos turi gilias tradicijas ir tai išsaugoja komandas. Pavyzdžiui, „Panionios“ turi gilias tradicijas ir ten gyvenantys žmonės (jie nelaiko savęs atėniečiais) visada žais krepšinį. Taip pat visos Graikijos komandos priklauso nuo savininkų ir nieko kito, ir jie gali daryti bet ką – ateiti, išeiti ir viską sugriauti. Jie naudoja komandas saviems tikslams – pavyzdžiui, plauti pinigus (AEK pavyzdys). Jūs turėjote Vladimirą Romanovą, taip? Tai įsivaizduokite visą šalį pilną V.Romanovų. Visokių V.Romanovų – intravertų, ekstravertų ir pan. Taip atrodo Graikijos lyga.
Apie „Olympiacos“ ir „Panathinaikos“ kova:
Tai – didžiulis reiškinys, atėjęs iš futbolo. Tai dvi populiariausios ir sėkmingiausios Graikijos komandos. Graikijoje futbolas – karalius ir kas vyksta ten, tai persikelia ir į kitas sporto šakas. „Olympiacos“ ir „Panathinaikos“ kova buvo reikšmingiausias dalykas futbole ir tai persikėlė į krepšinį. Daiktų mėtymai vyksta ne tik krepšinyje, bet ir, pavyzdžiui, moterų tinklinyje, kur moterys būna apspjaunamos, apmėtomos ir t.t. Vieną kartą OAKA arenoje į aikštelę skrido šaldytuvas.
Žaidėjų perėjimai tarp didžiausių priešų įvyksta, tačiau ne visi yra pasmerkiami, priklauso kaip jie tai padaro. Lazaros Papadopoulos, Johnny Rodgersas, Andreas Glyniadakis – niekam jų perėjimai per daug netrukdė. Loukas Mavrokefalidis buvo pasmerktas, kadangi jis vienas iš kelių žaidėjų, kuris anksčiau atvirai kalbėjo apie teisėjus ir jų pagalbą „Panathinaikos“. Vieną vasarą L.Mavrokefalidis negalėjo žaisti rinktinėje dėl problemų šeimoje ir „žalioji“ žiniasklaidą jį atakavo be gailesčio. Praėjusią vasarą „Olympiacos“ ir „Panathinaikos“ bandė jį pasikviesti ir jis pasirinko žaliuosius, sakydamas, kad niekada nežaistų „Olympiacos“, nes „Panathinaikos“ – laiminti komanda. Tai sukėlė pasipiktinimo bangą. Mes jį gerbėme, bet tada jis tapo (keiksmažodis). Pavyzdžiui, Theodoros Papaloukas turi didžiulę „Olympiacos“ gerbėjų pagarbą, nes jis daugybę kartų atmetė pelningus „Panathinaikos“ pasiūlymus. Žinoma, yra žaidėjų, kurie niekada nežaistų „Olympiacos“, pavyzdžiui, Dimitris Diamantidis arba Fragiskos Alvertis, ir tai yra suprantama.
Apie V.Spanoulį ir raudonuosius:
Vassilio Spanoulio atėjimas į „Olympiacos“ buvo milžiniškas įvykis. Retai yra nutikę, kad iš dominuojančios čempionų komandos žaidėjas pereitų į antrą komandą. Įsivaizduokite, kad Los Andželo „Lakers“ su Kobe Bryantu dešimt metų iš eilės duoda į kaulus Bostono „Celtics“ ir tuomet K.Bryantas prisijungia prie žaliųjų. Niekas nežino, kodėl tai įvyko, bet, manau, kad V.Spanoulis norėjo naujo iššūkio ir norėjo įrodyti, kad yra geriausias. Ž.Obradovičius yra pripažinęs, kad jis nesikalba su V.Spanouliu ir nepaduotų jam rankos. Yra spekuliacijų, kad V.Spanoulis prižadėjo grįžti į „Panahtinaikos“, bet perėjo į „Olympiacos“. „Panathinaikos“ yra geresnė vieta žibėti, geresnės sąlygos laimėti. Su „Olympiacos“ tai padaryti yra tūkstantį kartų sunkiau. V.Spanoulis pakeitė Europos ir Graikijos krepšinio istoriją. „Panathinaikos“ jį supo labai aukšto kalibro žaidėjai, o „Olympiacos“ jis pavertė kitus žaidėjus geresniais ir tai padėjo dukart laimėti Eurolygą.
Olympiacos
Apie „Olympiacos“ Eurolygos čempionų titulus ir G.Printezio svarbą:
Pirma mintis – Dušanas Ivkovičius ir V.Spanoulis. Tada Kyle’as Hinesas, Pero Antičius ir dar daugybė kitų puikių žaidėjų. Kartu matau tai kaip didžiulį pasiekimą, bet ir praleistą progą sukurti dinastiją ir tęsti inovatyvaus žaidimo stiliaus tobulinimą. Šios dvi „Olympiacos“ komandos įvedė daugybę taktinių naujovių. Ir tada komandos vadovai leido visiems išeiti, išskyrus V.Spanoulį, G.Printezį, Kostą Slouką ir Vangelį Mantzarį.
Atskiro paminėjimo nusipelnė Georgios Printezis, kuris sujungia dabartinį „Olympiacos“ su senuoju. Jis yra vienintelis mūsų pačių užaugintas produktas, praėjęs „Olympiacos“ jaunimo mokyklą. Taip pat trenerio asistentas Milanas Tomičius, kuris anksčiau žaidė „Olympiacos“, o dabar padeda siekti pergalių kaip treneris. Prisimenant tą šešerių metų skylę mūsų istorijoje, labai svarbu turėti tokius žmones. Nauja „Olympiacos“ gerbėjų karta palaiko raudonuosius nuo tada, kai į komandą pradėjo plūsti aukščiausio lygio žaidėjai – A.Macijauskas, L.Kleiza, Joshas Childressas, Nikola Vujčičius, Radoslavas Nesterovičius ir kiti. G.Printezis ir M.Tomičius yra tie, kurie sujungią senesnės kartos „Olympiacos“ su dabartimi.
Apie graikų požiūrį į Lietuvos krepšinį:
Graikija labai gerbia lietuvius. Mes matome jus kaip didžiulę krepšinio šalį. Žinoma, Serbija taip pat yra krepšinio meka, bet Lietuva yra kitokia, ji turi kažką ypatingo. Ir tai ne dėl rezultatų, pergalių. Tiesiog visad malonu stebėti Lietuvos rinktinės žaidimą.
Krepšinio analitiką Erildą Budraitį galite sekti „Facebook“.
Norėdami komentuoti prisijunkite.