L.Lekavičiaus, Ž.Janavičiaus ir A.Juškevičiaus konkurencinė kova: kas taps M.Kalniečio dubleriu Europos čempionate?
(111)
Skaičiuojant paskutines dienas iki Jono Kazlausko verdikto, kas bus pirmieji trys, apleisiantys Lietuvos vyrų rinktinės gretas šią vasarą, atkakliausia kova užvirė dėl Manto Kalniečio dublerio pozicijos.
Ketvirtosios Lietuvos rinktinės kontrolinės rungtynės su austrais tapo grumtynių dėl vietos šalia M.Kalniečio poligonu. Trys kandidatai pateikė skirtingas paraiškas: Lukas Lekavičius parodė tai, ką rodė viso pasirengimo metu, Žygimantas Janavičius metė rimtą iššūkį Kauno „Žalgirio“ atakų organizatoriui, o Adas Juškevičius šansu nepasinaudojo, nors tam turėjo mažai galimybių.
Susitikimas su austrais, kuriame rinktinės atakų organizatoriaus pareigas dalinosi šie trys įžaidėjai, parodė ir tai, kad kiekvienas jų į rinktinės žaidimą gali įnešti kažką savito.
L.Lekavičius, sau įprastai, puolime žaidė aštriai ir per 19 minučių įmetė 4 taškus, nors krepšį atakavo 5 kartus. Jis taip pat atliko 4 rezultatyvius perdavimus, atkovojo 2 kamuolius ir surinko 6 naudingumo balus.
Ž.Janavičius šį kartą išsiskyrė aikštelės matymu ir tiksliais perdavimais, kas jam per 17 minučių leido atlikti net 8 rezultatyvius perdavimus, krepšį atakavus vos 2 kartus ir netaikliai. Jis taip pat atkovojo 4 kamuolius ir surinko 10 naudingumo balų.
Tuo tarpu A.Juškevičius įžaidėjo pareigas atliko tik pirmojo kėlinio pabaigoje ir per keletą minučių šiame amplua pasirodė labai nesolidžiai – suklydo lygioje vietoje, o per viso 10 žaistų minučių neatliko rezultatyvaus perdavimo. Tiesa, didžiąją laiko dalį jis praleido atakuojančio gynėjo pozicijoje, įmetė 5 taškus ir surinko 2 naudingumo balus.
Kol J.Kazlauskas sprendžia, kuris iš šių trijų atakų organizatorių būtų naudingesnis Lietuvos rinktinės žaidimui, pamėginkime palyginti, kuo jie skiriasi.
L.Lekavičius – agresyvus puolime, bet abejotinas gynyboje
L.Lekavičiaus žaidimo braižą Lietuvos rinktinės puolime geriausiai iliustravo viena užsitęsusi rinktinės ataka trečiajame kėlinyje.
21 metų 183 cm ūgio atakų organizatorius organizavo „ragus“. Pirmuoju bandymu įžaidėjas pasinaudojo atsiradusia erdve po komandos draugo užtvaros ir atakavo iš toli – metimas skriejo pro šalį. Lietuviai atkovojo kamuolį puolime ir L.Lekavičius dar kartą žaidė „ragus“. Šį kartą jis vėl elgėsi agresyviai: prisitraukė po užtvaros susikeitusį varžovų aukštaūgį ir atliko puikų perdavimą į baudos aikštelę įkirtusiam Jonui Valančiūnui.
Būtent žaidimas „du prieš du“ L.Lekavičių išskiria iš kitų dviejų jo konkurentų. Pikenrolo situacijose „Žalgirio“ įžaidėjas žaidžia labai agresyviai: pamatęs tik menkiausią progą veržtis link krepšio, jis tą ir daro. Lygiai taip pat, L.Lekavičius neabejoja, kai varžovai jam neskiria pakankamai dėmesio – jis atakuoja krepšį ir tą pasirengimo cikle daro labai sėkmingai (dvitaškius meta 70 proc. taiklumu, tritaškius – 50 proc.).
Kitas išsiskiriantis L.Lekavičiaus žaidimo elementas – situacijos, kai jis imituoja žaidimą į užtvaros pusę ir staigiai keičia judėjimo kryptį, taip suklaidindamas savo tiesioginį oponentą ir dažnai be didesnio pasipriešinimo prasiverždamas į baudos aikštelę. Nieko panašaus nei Ž.Janavičius, nei A.Juškevičius nedaro.
Rinktinės žaidimas su L.Lekavičiumi yra sklandus, tačiau greitas. Greičiu ir vikrumu išsiskiriantis atakų organizatorius mėgsta užaštrinti kontraatakas, o poziciniame žaidime sprendimus priima nedvejodamas: ar tai būtų perdavimas, ar metimas į krepšį.
Lygiai taip pat krepšininkas nesusiduria su dvejonėmis organizuodamas žaidimą. Jis staigiai priima sprendimą, kokį atlikti derinį, o deriniui netikėtai nutrūkus, žaidžia „du prieš du“ ir tai daro labai agresyviai.
L.Lekavičiaus sprendimai poziciniame žaidime dažniausiai pasibaigia metimu į krepšį. Tai nėra įžaidėjas, kuris bet kokioje situacijoje stengtųsi iškišti sudėtingą, tačiau tikslų perdavimą komandos draugui. L.Lekavičius nėra tas atakų organizatorius, kuris visada ieškotų laisvų komandos draugų. Pamatęs tik menkiausią progą atakuoti krepšį, jis tą ir daro.
Jeigu puolime L.Lekavičius atrodo kaip savimi pasitikintis, priimantis greitus sprendimus ir sėkmingai valdantis komandą įžaidėjas, tai gynyboje ūgio stoka jam neleidžia būti tokiam efektyviam kaip Ž.Janavičiui.
Pikenrolo situacijose L.Lekavičius negali susikeisti ginamaisiais. Kai jis yra aikštelėje, Lietuvos rinktinė prieš „du prieš du“ ginasi be susikeitimo: kol L.Lekavičius vaduojasi iš varžovų aukštaūgio užtvaros, Lietuvos rinktinės aukštaūgis prižiūri žaidėją su kamuoliu ir į baudos aikštelę kertantį aukštaūgį. Išsivadavęs iš užtvaros L.Lekavičius stengiasi kuo greičiau sugrįžti prie savo tiesioginio oponento su kamuoliu.
Ūgis L.Lekavičiui pakiša koją ir tada, kai susikeitimo ginamaisiais situacijose be kamuolio, jis atsiduria prieš varžovų aukštaūgį. Rungtynėse su austrais tokių situacijų buvo nedaug. Vieno epizodo metu jis sėkmingai gynėsi prieš kur kas aukštesnį varžovą, tačiau pastarasis pataikė sunkų metimą. Problema ta, kad varžovas, matydamas, jog prieš jį ginasi gerokai ūgiu nusileidžiantis L.Lekavičius, visiškai nebijo žaisti „vienas prieš vieną“.
Tačiau savo sudėjimo minusus L.Lekavičius mėgina kompensuoti intensyvumu. Jis niekada nesitaupo gynyboje, nuolatos yra labai aktyvus. Jis gali sėkmingai presinguoti varžovų atakų organizatorius šiek tiek toliau nuo tritaškio linijos, yra kibus „spąstų“ situacijose, kai varžovas su kamuoliu yra „uždaromas“ dviejų rinktinės žaidėjų.
L.Lekavičiaus indėlį į rinktinės žaidimą būtų galima apibūdinti vienu žodžiu – energija. Tai žaidėjas, kuris pakilęs nuo atsarginių suolelio ir perėmęs komandos žaidimo vadeles į savo rankas, gali pagyvinti puolimą, įnešti į jį aštrumo ir greičio.
Janavičius
Ž.Janavičius – vėluojantis puolime, tačiau vadovaujantis gynybai
Ž.Janavičius atakų organizatoriaus pozicijoje – visiška priešingybė L.Lekavičiui. Jeigu pastarasis puolime priima greitus sprendimus ir žaidžia labai agresyviai, tai Ž.Janavičius dažnai dvejoja, kokį sprendimą priimti, taip vėluodamas ir neužaštrindamas atakos tada, kada reikia.
Tuo tarpu gynyboje L.Lekavičiui stengiantis išvengti situacijų, kai atsiduriama prieš aukštesnį varžovą, Ž.Janavičius pats inicijuoja susikeitimus net ir nepavojingose situacijose, toliau nuo kamuolio.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ įžaidėjas gynyboje pastebimas kaip žmogus, kuris daug kalba ir linkęs vadovauti. Jis nedvejoja keistis ginamaisiais, o prieš jį atsidūrę aukštesni varžovai, nėra linkę jaustis taip drąsiai, kaip prieš L.Lekavičių.
Iki rungtynių su Austrija Ž.Janavičius atrodė nuviliančiai. Organizuodamas atakas jis dažnai priimdavo ne pačius geriausius sprendimus, „ragų“ situacijose žaidė neagresyviai, kartais aikštelėje atrodydavo neužtikrintai.
Susitikime su austrais 26 metų 193 cm ūgio atakų organizatorius pateikė rimtą paraišką. Jis atliko net 8 rezultatyvius perdavimus, taip parodydamas, kad gali priimti teisingus sprendimus ir surasti patogiose pozicijose atsidūrusius komandos draugus.
Vis dėlto ne viską parodo statistika. Nors Ž.Janavičius atliko keletą tikrai puikių perdavimų, žaidė aštriai kontraatakose ir sugebėdavo pastebėti atsidengusius komandos draugus, neužtikrintumas ir agresyvumo stoka poziciniame žaidime niekur nedingo. Jis nežaidė taip agresyviai „raguose“, kartais rinktinės puolime jausdavosi sklandumo stoka.
Rungtynėse su austrais J.Kazlauskas dar kartą pamatė tai, ko veikiausiai matyti iš rinktinės įžaidėjų nenori.
Kai antrajame kėlinyje aikštelėje Ž.Janavičius buvo kartu su Mariumi Runkausku, keletą kartų Ž.Janavičius leido M.Runkauskui persivaryti kamuolį po varžovų atakos ir organizuoti pozicinį žaidimą. Abu kartus tai nepasiteisino. M.Runkauskas neorganizavo derinio, žaidė primityviai ir rinktinės atakos virto bevaisėmis.
Nėra aišku, ar toks ir buvo trenerio sumanymas, tačiau tai, ką J.Kazlauskas kalbėjo po antrojo susitikimo su australais, leidžia daryti prielaidą, kad jam nepatinka, kai įžaidėjas leidžia ataką organizuoti atakuojančiam gynėjui.
„Šiek tiek pabariau Žygimantą Janavičių, nes jis paliko Rokui Giedraičiui persivaryti kamuolį prieš spaudimą. Tai yra įžaidėjo vaidmuo ir jis turi valdyti kamuolį, o ne kitas žaidėjas“, – po rungtynių su australais atskleidė J.Kazlauskas.
Jeigu J.Kazlauskas M.Kalniečio dublerio vietoje norėtų matyti įžaidėją, kurio svarbiausios užduotys būtų gynybinės, Ž.Janavičius turėtų pranašumą prieš L.Lekavičių. Tačiau pastarasis puolime vis dar atrodo kur kas patikimesnis pasirinkimas.
Juškevičius
A.Juškevičius – universalus gynėjas
Adas Juškevičius šią vasarą Lietuvos rinktinėje neatrodo taip gerai, kaip praėjusiais metais. Atakų organizatoriaus vaidmenyje jis nusileidžia abiems konkurentams dėl M.Kalniečio dublerio pozicijos.
26 metų 194 cm ūgio gynėjo statistiniai vidurkiai pasirengimo cikle yra prasčiausi šioje trijulėje. Vos po 1 rezultatyvų perdavimą vidutiniškai atliekantis A.Juškevičius renka 5,3 taško ir 5,7 naudingumo balo.
Iš savo pagrindinių konkurentų įžaidėjo pozicijoje A.Juškevičius išsiskiria tik universalumu puolime. Gynėjas gali rungtyniauti tiek atakų organizatoriaus, tiek atakuojančio gynėjo pozicijose. Rungtynės su austrais parodė, kad būtent žaisdamas „antruoju“ numeriu A.Juškevičius aikštelėje atrodo patikimiau.
Pasirengimo cikle gynėjas puikiai atakuoja krepšį (50 proc. dvit., 60 proc. trit), tad jis yra patikimas žmogus tiek prie tritaškio linijos, tiek arčiau krepšio. Žaisdamas atakuojančiu gynėju A.Juškevičius gali sėkmingai užbaigti atakas, priėmęs kamuolį būdamas laisvas.
Kai „Lietuvos ryto“ gynėjas organizuoja rinktinės puolimą, sklandumo jame yra kur kas mažiau nei prie L.Lekavičiaus. A.Juškevičius nepasižymi drąsiais sprendimais ir agresyviu žaidimu, dvejoja „du prieš du“ situacijose, jaučiasi neužtikrintai vadovaudamas krizinėse situacijose, kai laiko iki atakos pabaigos lieka nedaug.
Blankokai atrodantis A.Juškevičius į rinktinės dvyliktuką veikiausiai patektų tik tuo atveju, jei J.Kazlauskas į Europos čempionatą norėtų vykti su penkiais gynėjais. A.Juškevičius gali tapti dvyliktu žmogumi sudėtyje, kuris būtų atsarginis variantas, jei L.Lekavičius arba Ž.Janavičius nepateisintų lūkesčių įžaidėjo pozicijoje, o Renaldas Seibutis arba Artūras Milaknis žaistų neužtikrintai „antruoju“ numeriu.
A.Juškevičiaus akcijas kelia tai, kad jis sėkmingai pasirodė 2014 metų Pasaulio taurės turnyre, į kurį išvyko tik paskutinę akimirką, kai traumą patyrė M.Kalnietis. Kol Šarūnas Vasiliauskas sprendė savo psichologines problemas, A.Juškevičius perėmė iš jo žaidimo organizatoriaus vadeles ir tą darė solidžiai.
J.Kazlausko sprendimas
Lietuvos rinktinės strategas M.Kalniečio dublerį turėtų rinktis pagal tai, ko jis tikisi iš atsarginio įžaidėjo pozicijos. Dėl M.Kalniečio dublerio vietos kovoja trys skirtingi atakų organizatoriai, kurie į rinktinės žaidimą gali įnešti kažką savito.
L.Lekavičius – geriausias pasirinkimas, jei atsarginio įžaidėjo pozicijoje reikia žmogaus, kuris įžengęs į aikštelę nuo atsarginių suolelio, galėtų įnešti energijos, agresyvumo ir greičio.
Ž.Janavičius – geriausias pasirinkimas, jei atsarginio įžaidėjo pozicijoje reikia žmogaus, kuris galėtų sustiprinti gynybą.
A.Juškevičius – geriausias pasirinkimas, jei atsarginio įžaidėjo pozicijoje reikia žmogaus, kuris galėtų tuo pačiu, esant reikalui, padėti komandai ir „antruoju“ numeriu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.