Karjerą Gonzagoje pradėjęs lietuvis seka D.Sabonio žvaigždės pėdsakais: būna, klausia, ar būsiu toks žvėriukas kaip Domas?
(15)
Gonzagos universitetas išugdė ne vieną žinomą krepšininką, tačiau vienas didžiausių pavyzdžių naujokams studentams yra lietuvis. Domantas Sabonis yra žmogus, į kurį beda pirštu treneriai – dirbkite kaip jis ir rezultatai ateis.
Po poros metų pertraukos Gonzagos universiteto krepšinio komandoje – ir vėl lietuviškas prieskonis. Prieš daugiau nei metus šią mokslo įstaigą nusižiūrėjęs Martynas Arlauskas vasarą atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ir kol kas įspūdžius semiasi gausiai: „Jaučiuosi labai laimingas!“, – sako jis.
19-metis Lietuvoje dėjo nemažus žingsnius vyrų krepšinyje ir jau 17-os gavo šansą debiutuoti su Kauno „Žalgirio“ apranga Eurolygoje. Čiurnos ir pėdos traumos buvo pristabdžiusios jaunuolį, kuris praeitą sezoną baigė Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), bet visa tai jau praeityje.
„Viskas labai patinka, labai gerai. Džiaugiuosi, kad atvažiavau čia. Pradžioje buvo sunku, nes reikėjo viską susiderinti: spėti į paskaitas, treniruotes, bet dabar jau gerai.
Atvykau dar vasarą – iškart po rinktinės. Mėnesiuką čia pasitreniravome, buvo geras pripratimas, o vėliau su visam jau atvykau rugpjūčio pabaigoje, kai prasidėjo ir paskaitos, ir treniruotės“, – apie savo pradžią JAV pasakojo M.Arlauskas.
Priėmęs pasiūlymą atvykti mokytis į šį universitetą, lietuvis visą laiką palaikė kontaktą su jo atstovais, kurie domėjosi ne tik formalumais, bet ir jo sveikatos būkle.
„Jau daugiau nei metus nuolat kontaktavome, jie stebėjo mano progresą, kaip man sekėsi. Reikėjo ir dokumentus tvarkytis mokslams, vizai gauti. Tie pokalbiai, kaip viskas bus, kai atvyksiu, vyko visada.
Net ir kai atvykau mane iškart nuvedė pas gydytojus, viską peršvietė, pasižiūrėjo iš naujo, kaip laikosi mano koja, kaip pečiai, rankos“, – rūpesčiu džiaugėsi jis.
Gonzagos universiteto ekipoje – gausus europiečių būrys. Lietuvis, du prancūzai, serbas ir rusas. Vyresni kolegos iškart mūsiški perspėjo, kad pirmieji metai bus pilni iššūkių, bet jie gynėjo nebaugino.
„Viskas čia aukščiausiame lygyje, sąlygos turbūt geriausios, kokiose esu buvęs, kartu su „Žalgiriu“. Medicina, treniruočių lygis, galimybės treniruotis bet kada, 24 valandas per parą – viskas žiauriai fainai.
Kol kas pirmą pusmetį lengva nebuvo – viskas kita kalba. Aišku, anglų moku, bet mokytis šia kalba yra sunku. Pirmą semestrą baigiau būdamas vienu geriausių kurse. Dabar reikės susiimti ir antrame semestre pasistengti dar labiau“, – juokėsi M.Arlauskas, pasirinkęs politikos mokslų studijas.
Krepšininkų dienos Gonzagoje – gana įtemptos, bet skiriasi nuo europietiško grafiko, kur įprastai vyksta dvi treniruotės per dieną – ryte ir vakare.
„Atsikeliu, iškart papusryčiauju ir keliauju į paskaitas. Mums, sportininkams, būna apie dvi per dieną. Arba tarpe tarp paskaitų, arba po jų būna treniruotė štanginėje, o po kokios valandos – krepšinio treniruotė.
Viskas kaip ir yra pirmoje dienos pusėje, o jau kokią 18 valandą vakaro būni namie. Tada jau keliaujame arba vakarieniauti, arba dar ką veikti – žiūrime NBA arba žaidžiame „Xbox“, – dienos rutiną nupasakojo jis.
Gonzagos komanda kol kas skina pergales Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA), nors lietuvis savo didesnių šansų dar laukia. Kol kas naujokui skiriama po kiek daugiau nei 6 minutes aikštėje, kurias jis išnaudoja pelnydamas 1,7 taško ir atkovodamas 0,9 atšokusio kamuolio.
„Reikėjo priprasti prie kitokio krepšinio, vargau kokius du mėnesius. Buvo sunku ir treniruotėse. Tačiau kalbėjau su europiečiais, kurie čia buvo kaip ir senbuviai, jie irgi man sakė ne kartą, kad pradžioje tikrai bus sunku, o vėliau priprasiu. Dabar jau pastaraisiais mėnesiais gerai atrodau ir treniruotėse, ir suprantu, ką darau aikštelėje (Šypsosi).
Mūsų treneris yra tokių pažiūrų, kad minutes reikia išsikovoti. Pirmakursiams gauti laiko yra sunku. Tiesiog dirbu treniruotėse, dirbu papildomai ir laukiu šanso. Pas mus rotacija maža ir esu tas žmogus, kuris tada, kai kažkas susitraumuoja ar negali žaisti, eina į aikštę.
Žaidžiu nuo „antros“ iki „ketvirtos pozicijos“. Net sunku, nes turiu žinoti visus derinius. Taip mane ir naudoja minutei ar dviem, reikiamais momentais, kai reikia pagalbos ar kažkas prisirenka pražangų. Tokia dabar mano pozicija“, – situaciją nupasakojo kojas tik apšylantis lietuvis.
M.Arlauskas stengiasi kuo daugiau laiko skirti ir papildomam darbui: metimas, driblingas, prasiveržimas – dalykus, į kuriuos labiausiai kreipia dėmesį, vardina jis.
„Žinojau, kad čia taip bus: ir kad reikės priprasti, ir pasikeisti. Papildomai dirbame daug, individualiose treniruotėse yra labai daug trenerių, kurie visada su manimi kontaktuoja, bando iš manęs padaryti tokį žaidėją, kokio nori. Jau dabar tas progresas ėmė matytis.
Pagrindinis dalykas – metimas, niekada Lietuvoje geru metimu nepasižymėjau. Reikėjo iš pagrindų pakeisti daugumą dalykų, ką dariau prieš tai. Ypač ir po traumų mano metimas buvo pakitęs.
Driblingas, prasiveržimas – čia taisyklės kitokios. Visi žingsniai... Čia galima naudoti kitokius – reikia priprasti prie to. O ir šiaip žemiau žaisti, kad išnaudočiau save labiau“, – kalba lietuvis.
Frazes apie D.Sabonį Martynas taip pat girdi dažnai – tiek ir treneriai nuolat pateikia Indianos „Pacers“ lietuvį kaip autoritetą, tiek ir Gonzagos universiteto gerbėjai juokais užklausia lietuvio, ar jis bus toks, kaip legendos sūnus.
„Domantas yra turbūt vienas didžiausių pavyzdžių. Kaip jis dirbo, visi apie jį atsiliepia tik pačiais geriausiais žodžiais. Kaskart kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, man sako: o, Domo draugelis (Juokiasi).
Jei yra mūsų dideli žmonės, kalbant apie darbą, atsidavimą krepšiniui ir energiją, visą laiką yra sakoma, jog Domas yra vienas labiausiai atsidavusių žmonių, rodydavusių energiją, kovojant dėl kiekvieno kamuolio.
Mūsų sirgalių bazė labai didelė. Nesvarbu, kur žaidžiame, visada mus palaiko gausiai ir paklausia: ar toks kietas kaip Domas esi? Ar būsi toks žvėriukas? Pasijuokiu, pasišypsau ir viskas“, – juokiasi M.Arlauskas.
Rungtyniaudamas Kaune lietuvis žino, kas yra didelis palaikymas, bet Gonzagos universitete tuo skųstis taip pat negalima. Šešis tūkstančius sirgalių talpinanti arena – nuolat pilna, o palaikyti „Bulldogs“ ekipos susirenka tiek vietiniai gyventojai, tiek studentai.
Pirmo ir antro kurso studentams suteikiamos sąlygos nemokamai lankytis rungtynėse, jiems išskiriamas ir specialus sektorius, kur pasipuošę komandos atributika jaunuoliai ir dainuoja, ir aktyviai palaiko savo universiteto krepšininkus.
„Kol kas galiu atsiliepti tik geriausiai, nes su tokiu palaikymu yra labai faina žaisti. Ir dar kai žinai, kad tie ateinantys studentai – tavo draugai, atmosfera yra labai gera. Tada ir nori gerai pasirodyti dėl jų.
Niekas neatsimena, kada būna ne pilna salė. Per kalėdines atostogas studentų nėra, bet tada bilietus išperka suaugę, senesni žmonės, tie, kurie čia yra mokęsi – visi nori pamatyti, kaip žaidžia mūsų komanda.
Dabar, kai Sietlas neturi NBA komandos, tai mūsų ekipa yra vienintelė, kurią galima palaikyti“, – sako M.Arlauskas.
Pirmieji jo metai Gonzagoje po truputį įpusėja ir norų lietuvis daug neturi.
„Svarbiausia įgauti patirties. Aišku, žaidžiu ne tiek daug, bet noriu patobulėti individualiai, mokslus tvarkytis, kad viskas būtų normaliai, ir būti laimingas – kaip dabar esu“, – šypsosi jis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.