Kaip rinktinės Tėvas darbais nutildė kritikus

Kai prieš dvejus metus Jonas Kazlauskas stojo prie rinktinės vairo ir pakeitė šiame poste Kęstutį Kemzūrą, įvyko daugybė dalykų, kurie net buvo nesusiję su pačiu žaidimu.

Jeigu K.Kemzūros laikais žurnalistai galėjo rinktinės žaidėjus kalbinti bene kas antrą dieną ir daugybę išskirtinių teisių turėdavo vieni ar kiti portalai, tai atėjus J.Kazlauskui viskas pasikeitė – įsivyravo griežta tvarka.

Kas vyko 2013 metų rudenį, turbūt pasakoti ir plėstis nevertėtų – po didelių skandalų Mindaugas Balčiūnas paliko federacijos generalinio sekretoriaus postą, o jį pakeitė Mindaugas Špokas. Niekam ne paslaptis, kad tarp J.Kazlausko ir M.Balčiūno buvo nesantaikos liepsna dar prieš jam ateinant dirbti rinktinėje, bet treneris vis tiek sutiko, kadangi to labai prašė Arvydas Sabonis.

Dar prieš 2013 metų Europos čempionato finalą J.Kazlauskas spaudos konferencijoje prikalbėjo daug, ko nereikėtų sakyti, bet buvo akivaizdu, kad treneriui „ant dūšios“ gulėjo ir jam reikėjo pradėti tą visą šurmulį, kuris pasibaigė valdžios pasikeitimu federacijoje. Tačiau dabar ne apie tai.

2013 metais Slovėnijoje buvo situacija, kurią filmuose vadina „tarp meilės ir neapykantos – vienas žingsnis.“ Perfrazavus galima pasakyti, kad tarp triumfo ir kracho buvo keli Lino Kleizos tritaškiai ketvirtajame kėlinyje su Bosnija ir Hercegovina.

„Jeigu jūs prieš čempionatą būtumėte manęs paklausę apie antrą vietą, būčiau atsakęs, jog būtume patenkinti tokia pozicija“, – po finalo Liublianoje sakė strategas.

Nors Lietuva ir pralaimėjo finalą, visa Europa garsiai išgirdo – Londono olimpiadoje tik afrikiečius sugebėjusi nugalėti rinktinė – sugrįžo.

J.Kazlauskas jau tada kalbėjo, kad rinktinei reikia perimetro žaidėjų ir pabrėždavo, jog jo auklėtiniams negalima prikišti, jog jie nesikauna. Pastaroji frazė kalbama ir šiandien. Bet ji yra teisinga visu 100 procentų.

2014 metais Linas Kleiza atsisakė žaisti rinktinėje ir visi ėmė kalbėti, jog puolėjas yra susipykęs su J.Kazlausku. Tiesa tai ar ne – žino tik pats treneris ir žaidėjas, bet komanda buvo nusiteikusi pozityviai, juolab, kad burtai buvo palankūs.

Pirmenybių išvakarėse traumą patyrė pagrindinis ir vienintelis tinkamas įžaidėjas Mantas Kalnietis. Jonas Kazlauskas ir visas trenerių štabas turėjo vos kelias dienas pergrupuoti pajėgas. Nors grupės etape australams buvo nusileista, aštuntfinalyje sunkiai nugalėta Naujoji Zelandija, ketvirtfinalyje – pranokta Turkija.

Kai rinktinė Pasaulio taurėje užėmė ketvirtąją vietą, daugelis krepšinio sirgalių kalbėjo, kad „mums pasisekė su burtais“ arba „per čempionatą nenugalėjome nė vienos rimtos komandos“. Galima ginčytis, galima sutikti, bet yra sena kaip pasaulis frazė – nugalėtojai neteisiami.

Ištraukus 2015 metų Europos čempionato burtus visi vėl ėmė kalbėti, jog patekome į lengvą grupę, jog mūsų pusėje nėra grandų ispanų, serbų ar graikų ir kad lengvai pasieksime pusfinalį. Pusfinalį pasiekėme, bet ar mums pasisekė?

Nors po ketvirtfinalio dvikovos J.Kazlauskas pasakė, kad negalvoja, jog stabilūs rezultatai priklauso nuo trenerio, aš drįstu su tuo nesutikti. Ir paaiškinsiu kodėl.

Šiose pirmenybėse Lietuvos rinktinė rodo „didelius kiaušinius“. Pirmajame etape mūsiškiai laimėjo kovas būdami sunkiose situacijose, ne kartą ir ne du naikino dviženklį pranašumą. Užtikrintumas ir jokios panikos – šių metų komandos vienas gražiausių bruožų.

Kai pirmajame etape interneto troliai kurdavo demotyvacijas su tuo, kaip prastai rinktinė puola ir kokį negražų demonstruoją žaidimą, J.Kazlauskas spręsdavo vieną galvosūkį po kito.

Antausis nuo Belgijos ir vos išsigelbėta nuo gėdos dvikovoje su Estija – to J.Kazlauskui pakako ir jis suprato – laikas keisti rinktinės puolimą. Viskas prasidėjo dvikovoje su Čekija ir apie tai jau kalbėjo mano kolega Algimantas Bružas savo straipsnyje, kur detaliai papasakojo, kaip pasikeitė komandos žaidimas, lyginant su pirmosiomis ketveriomis rungtynėmis.

Galima girdėti, kad J.Kazlauskas yra senas ir jo žaidimo filosofija pasenusi, bet faktai kalba patys už save – 60-metis strategas sugebėjo lanksčiai prisitaikyti prie esamos situacijos.

Lyg vyturio čiulbėjimas ankstyvą vasaros rytą skambėjo trenerio žodžiai, jog rungtynėms su Italija buvo pradėta ruoštis nuo puolimo, o ne nuo gynybos, kaip kad būdavo iki šiol. J.Kazlauskas puikiai suprato, kad statiškas puolimas ir „gimdymas“ neatneš triumfo ir nenudžiugins Lietuvos trečiadienio vakarą.

Po pralaimėjimų arba vos laimėtų mačų interneto komentatoriai skuba kalti prie kryžiaus J.Kazlauską, bet rinktinės vedlys nusipelno didžiulės pagarbos ir visi jo niekintojai turėtų patylėti. Tiesiai šviesiai šnekant, su tokia komanda pasiekti ketvertą – įspūdingas rezultatas. Ir čia diskutuoti nėra apie ką.

Galbūt J.Kazlauskas yra gimęs po laiminga žvaigžde, galbūt jam sekasi, galbūt jis turi gerą intuiciją, kaip kad pratęsime mesti į aikštę ilgai ant suolo sėdėjusį Paulių Jankūną, kuris pataikė žudikišką tritaškį, bet rinktinės Tėvo pasiekimai kalba patys už save.

J.Kazlauskas myli Lietuvos rinktinę ir myli tą vėliavą, apie kurią tiek daug kalba. Strategas atsisakė Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ siūlytų milijonų, jis atsisakė dar kelių pasiūlymų tam, jog galėtų eilinį antradienį įsitaisyti „Lietuvos ryto“ arenoje ir stebėti Europos taurės mačus ar savaitgalį nuvykti į Uteną, kur „Juventus“ kovoja su „Neptūnu“. Lietuva Kazlauskui – daugiau nei tėvynė.

„Čia yra ta šalis, kuri mus išmokė, padarė žmonėmis ir turime jai atiduoti duoklę. Jeigu norite, tada dirbam. Nenorite – galite keliauti sau“, – vienoje pirmųjų savo kaip vyr. trenerio treniruočių sakė specialistas.

Veikiausiai nutiks taip, kad po 2016 metų olimpiados, kurioje neabejoju, jog Lietuva žais, J.Kazlauskas pasitrauks ir užleis vietą kitam strategui, tačiau rinktinės Tėvą prisiminsime su nostalgija, kadangi jis tapo nervingų, bet pergalingų vakarų simboliu.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.