K.Lavrinovičius: baigęs karjerą galėsiu įsukinėti lemputes, plytas paduoti į antrą aukštą – bent kopėčių nereikės
(7)
Kiekvieną darbo dieną su klausytojais besisveikinantis „Žalgirio radijas“ antradieniais jau įpratino laidos gerbėjus laukti „Užribio“ rubrikos. Praėjusią savaitę kelias paslaptis atskleidus Darjušui Lavrinovičiui, vakar brolio pėdomis pasekė Kšištofas Lavrinovičius, kurio balsą buvo galima išgirsti „Žalgirio radijo“ eteryje.
VTB Vieningosios lygos spalio mėnesio naudingiausiu krepšininku išrinktas K.Lavrinovičius papasakojo apie savo šeimą ir apie tai, ką galbūt ketina veikti, pabaigęs krepšininko karjerą.
–Augini du mažus vaikus, tai sakyk, kaip gi sekasi būti ne tik krepšininku, bet ir tėvu? – K.Lavrinovičiaus paklausė „Žalgirio radijas“.
– Jie – tikri velniukai (juokiasi – Red.). Truputį padykę tokie. Kol dar po vieną būna, tai galima susitvarkyti, bet, jei jau dviese, tai tada jau „slėpkis po lova“. Kai dar neturėjau vaikų, visada galvojau, kad būsiu griežtas tėvas, bet dabar, ypatingai kai grįžtu po išvykos, kelias dienas nematęs jų, tai gaila būna barti juos... Bet, iš tiesų, tai jei reikia, tai reikia.
– O jus su broliu ar dažnai tėvas bardavo? Ar buvo griežtas?
– Labai... Tėvas buvo labai griežtas. Bet tikrai buvo teisingas. Jei vieną kartą kažko nepadarydavome, tai dar suprasdavo ir atleisdavo, bet jei jau ir antrą kartą pasikartodavo, tada bardavo labai ar net diržų gaudavome. Kai vieną tėvas bausdavo, kitas verkdavo. Geriau būdavo, kai pirmam duodavo diržo, nes jei antram, tai ir gaila, kad broliui kliūna ir dar liūdna, kai žinai, kad ir tavo eilė dar ateis (juokiasi – Red.).
– O ką jūsų vaikai veikia? Ar užsiėmimus kokius nors lanko?
– Iki pietų mano vaikai būna darželyje, tokiam internešional (tarptautinis – Red.). Jame viskas vyksta anglų ir lietuvių kalba. O jau po darželio eina į baseiną, į tenisą ir į šokius. Tenise ir šokiuose kol kas aktyvus tik vyresnysis, nes kitas dar gal per jaunas. Mano akimis žiūrint, baseinas ir tenisas sekasi geriausiai... Šokiai gal kiek prasčiau, nes vyresnysis gal toks, sakyčiau, „medinis“. Tad vyresnysis galbūt bus geras kokios nors individualios sporto šakos atstovas. Italijoje gal du metus lankė krepšinį, o čia, Lietuvoje, gal nuo kito sezono ką nors galvosime. Jaunesnysis, savo ruožtu, kai paaugs taip pat kažką lankys, bet stengsiuosi išaiškinti, kad, visų pirma, svarbiausia mokslai, universiteto baigimas... O paskui jau kiti dalykai, tokie kaip šeima ir meilė. Bet jau bus čia matyt, kada įsimylės, gyvenimas parodys. Svarbiausia, kad gerai mokytųsi ir būtų gerai išauklėtas.
– O ką pats planuoji pabaigęs krepšinio karjerą veikti?
– Kad net nežinau, treneriu lyg nesinorėtų būti, ir taip su šeima mažai laiko praleidžiu. Aišku, bus matyt, gal po karjeros norėsiu ir su krepšiniu susieto darbo. O gal va, į statybas eisiu. Lemputes įsukinėjant kopėčių bent nereiks, vis nauda. „Ceglą“ kokį paduoti į antrą aukštą ar ką... (juokiasi – Red.). Bet, iš tiesų, tai dar negalvojau apie tai. Gal ir tikrai bus su krepšiniu susietas koks darbas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.