K.Bensonas: apie ilgametį ryšį su D.Kairiu, sezoną „Ryte“, progų nedavusį K.Maksvytį ir egzotinę patirtį

Keithas Bensonas yra vienas nedaugelio amerikiečių, kurie į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“) grįžo jau trečiąkart ir visus sykius jis žaidė skirtingose ekipose.

Šiuo metu 34 metų 211 cm ūgio krepšininkas vilki Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ marškinėlius. K.Bensonas neslepia – ši patirtis jam neabejotinai kitokia nei buvo Klaipėdoje ar Vilniuje. Adaptacija – lengvesnė, spaudimas – ne toks kaip „Ryte“. 

K.Bensonas nuo 2011 metų pakeitė įspūdingą skaičių klubų – net 20. Jo praeiti etapai „Neptūne“ ir „Ryte“ taip pat neužtruko, tad nė viename iš klubų jis neįsitvirtino. 

„Dabar jaučiu, kodėl man yra lengviau Utenoje, nes Lietuva man pažįstama, treneris – irgi. Kai komanda, miestas, treneris yra nauji, yra kitas reikalas“, – neslepia jis.

K.Bensonas kol kas sužaidė po du mačus LKL ir KMT turnyruose, kuriuose per 15 minučių metė po 6,5 taško, atkovojo 4,7 kamuolio ir rinko 4 naudingumo balus.

„Mano tikslas šį sezoną – pasiekti kuo daugiau pergalių, pakovoti dėl taurės, padaryti komandą kuo geresne ir gerai pasirodyti individualiai“, – sako K.Bensonas.

Pokalbis su juo apie gausią patirtį egzotiškose šalyse, D.Kairį, progų nedavusį Kazį Maksvytį ir „Rytą“ – Krepsinis.net portale. 

– Kaip reagavote, sulaukęs „Uniclub Casino – Juventus“ kvietimo?

– Nekantravau čia žaisti. Esu rungtyniavęs Lietuvoje ir anksčiau, Donaldą Kairį gerai pažinojau iš ankstesnių klubų. Susirašiau su Patricku Milleriu, kuris praeitą sezoną čia žaidė, jis man papasakojo apie klubą, jam čia patiko, tad pamaniau, jog man tai irgi gera galimybė.

– Kokia jūsų asmeninė motyvacija grįžti į Lietuvą trečiąkart? Žinant, kad ankstesnės patirtys nebuvo pačios geriausios.

– Tiesiog noriu laimėti, noriu sužaisti gerą sezoną. Praeitą sezoną praleidau Taivane, tad norėjau grįžti į Europą ir parodyti, ką galiu, padėti komandai. Mano tikslas šį sezoną – pasiekti kuo daugiau pergalių, pakovoti dėl taurės, padaryti komandą kuo geresne ir gerai pasirodyti individualiai.

– Kokį įspūdį spėjo palikti „Uniclub Casino – Juventus“ organizacija?

– Visi čia dirba sunkiai, vaikinai – puikūs, visi nori laimėti. Manau, galime turėti gerą sezoną.

– Ar ką nors pamenate apie šį klubą iš tų laikų, kuomet žaidėte Lietuvoje?

– Nesu Lietuvoje praleidęs pilno sezono, todėl, tiesą sakant, net nepamenu ar esu Utenoje žaidęs (Šypsosi).

– Lietuvoje save bandysite trečiąkart, ar dabar jaučiatės labiau užtikrintas nei 2020–2021 m. ar 2014–2015 m. sezone?

– Tikrai jaučiuosi komfortiškiau, kai atvykau į Lietuvą pirmąsyk, buvau gerokai jaunesnis, daug ko buvau nematęs. Kasdien jaučiuosi vis geriau. Esu labiau patyręs, subrendęs, stipresnis, išbandžiau skirtingus stilius, tad esu labiau fiziškesnis ir žinau, ko galima tikėtis skirtingose situacijose.

– Pas D.Kairį žaidėte ne tik „Ryte“, bet ir anksčiau Minske. Kaip manote, kokios jūsų savybės skatina trenerį jus kviestis į savo klubą vėl ir vėl?

– Jis mane žino, žino mano atsidavimą, mano privalumus. Minske turėjome gerus metus, manau, jis tikisi, kad kažką panašaus galiu komandai duoti ir dabar. Esame gerai pažįstami, tad adaptacija prie jo schemų – lengva.

– O kas jums labiau patinka šiame specialiste?

– Man patinka jo asmenybė ir laisvė žaidėjams žaisti savo norimą žaidimą, tol, kol viskas einasi gerai. Kiti treneriai nori kontroliuoti kiekvieną sekundę. Mes turime laisvę pajusti, kaip ką norime daryti.

– D.Kairys neužsibuvo „Ryte“ po to, kai pasikvietė jus. Ar tuomet buvote nustebęs klubo sprendimu?

– Aš prie komandos pasijungiau gruodį, nežinojau, kas vyko iki tol. Atrodė, kad trenerį slėgė įtampa, laikas nebuvo geriausias, todėl dėl pralaimėjimų ir sekė atleidimas. Aš pats tuo metu nežaidžiau daug, o ar tas sprendimas buvo geras „Rytui“, nežinau.

– Kažkokio pozityvo apie 2020–2021 m. sezoną sostinėje jums yra likę?

– Tai pažintys: susibendravau su Ryanu Boatrightu, jis buvo puikus vyrutis. Taip pat man patiko sirgaliai. Patirtis buvo trumpa, kadangi tai buvo pandeminiai metai, tai taip pat nieko daug negalėjau nuveikti. Net neturėdavau progų pamatyti daug miesto, kadangi iš treniruotės eidavau pavalgyti ir viskas. Stengsiuosi dabar pamatyti daugiau šio miesto.

– Nustebote, kad „Rytas“ tapo LKL čempionu?

– „Rytas“ visada buvo tarp pajėgiausių šalies ekipų, gal kažkiek nustebau, bet nestipriai.

– Tuo metu, kai žaidėte sostinėje, buvote užfiksuotas su telefonu ant suoliuko. Ar prisimenant tokius epizodus dabar suprantate, kad kažkur pats rodėte netinkamą nusiteikimą?

– Nežinau, iš kur kilo šie gandai, niekuomet ant suolo nesu sėdėjęs su telefonu rankose.

Bensonas

– O ką prisimenate iš „Neptūno“ laikų?

– (Ilgai galvoja) Tiesą sakant, nedaug ką pamenu. Nebuvau čia ilgai, stengiausi pritapti prie komandos. Pamenu, jog rungtyniavome Eurolygoje ir tai yra viskas.

– Tuo metu prie klubo vairo stovėjo K.Maksvytis, kaip manote, kodėl negavote trenerio pasitikėjimo?

– Net nežinau, gal tuo metu jis nemėgo labai remtis amerikiečiais, tuo metu mes buvome dviese su Mustafa Shakuru, mano minutės niekaip nesiekdavo 20-ties, stengiausi daryti, ką galiu, bet daugiau laiko negaudavau.

– Ar nustebote, kuomet K.Maksvytis perėmė rinktinės ir „Žalgirio“ vairą?

– Kažkiek tikrai nustebau. Pamenu, jog įsijungęs televizorių pamačiau jį ir prisiminiau, jog pas jį žaidžiau Klaipėdoje. Bet, kiek mačiau, „Žalgiriui“ ir jam kol kas sekasi neblogai.

– „Žalgiryje“ yra ir Arnas Butkevičius, buvęs jūsų komandos draugas. Kaip pamenate jį iš tų senų laikų?

– Ne tik „Neptūne“ žaidėme kartu – taip pat ir Vilniuje, vis sutikdavau Arną savo kelyje. Jis buvo atletiškas, geras žaidėjas, dar geresnis jis yra dabar.

Bensonas

– Žaidėte nemažai skirtingų ir įdomių šalių, pavyzdžiui, Filipinuose, Kinijoje, Japonijoje, Australijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir t.t. Tai pavyksta ne kiekvienam. Ar mėgavotės šia patirtimi?

– Man buvo tikrai įdomu, tik reikėdavo prisitaikyti prie skirtingų stilių. Tai reikėdavo daryti kasmet, nes niekad viename klube neužsibūdavau daug laiko. Man patiko susipažinti su skirtingomis kultūromis, miestais, maistu, turiu kitokią pasaulėžiūrą nei galbūt tie, kurie niekada nėra palikę savo šalies.

– Kuri šalis jums buvo mėgstamiausia žaisti ir gyventi?

– Man patiko Graikijoje: skanus maistas, geras oras. Australija taip pat puiki.

– Yra šalių, į kurias niekada negrįžtumėte?

– Ko gero, kad ne. Niekada nežaidžiau kažkur, kur būtų pavojinga ar panašiai, todėl negalėčiau nieko išskirti.

– Kurioje šalyje jūsų prisiminimai buvo ryškiausi?

– Kinija buvo visiškai kitokia: visada gyvenome viešbutyje, bet krepšinio lygis ten buvo geras. Gal keista buvo Bulgarija, tai – Rytų Europa, visiškai kitokia nei kitos Europos šalys, visiškai kitokia nei ta pati Lietuva.

– Per 11 metų karjerą keitėte net 20 klubų. Ar jus tai buvo sunku?

– Ne, bet laiko prisitaikyti reikia. Dabar jaučiu, kodėl man yra lengviau Utenoje, nes Lietuva man pažįstama, treneris – irgi. Kai komanda, miestas, treneris yra nauji, yra kitas reikalas.

– Kas jums labiausiai patinka Lietuvos krepšinyje?

– Šalis nėra didelė, tad patogu keliauti iš vieno miesto į kitą, nėra ilgų kelionių autobusu. Man patinka Lietuvos krepšinio sirgaliai, kai kuriose arenose atmosfera tokia, kad adrenalinas kyla. Žinau, kad krepšinis čia – labai svarbus, vertinu tai.

– Jei būtų dalykas, kurį norėtųsi pakeisti Lietuvoje, koks jis būtų?

– Tai galioja ne tik Lietuvai, bet daug šalių nenaudoja džiovyklių, kurios yra įprastos JAV. To pasigendu (Juokiasi).