Įvertino J.Valančiūno laikotarpį Denveryje: stiprios komandos parodė centro trūkumus
(57)
Denverio „Nuggets“ atsisveikinimas su Jonu Valančiūnu sukėlė nemažai diskusijų, tačiau JAV sporto apžvalgininkai šį sprendimą vertina ne kaip klubo bandymą taupyti bet kokia kaina, o kaip racionalų žingsnį, atsižvelgiant į komandos ateities planus, rašo „The Denver Post“.
Praėjus vos metams po to, kai lietuvis prisijungė prie Denverio ekipos, „Nuggets“ nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su 33 metų vidurio puolėju. Sprendimas buvo priimtas trečiadienį ir iš karto sukėlė klausimų – ar klubas tiesiog mažina išlaidas, ar iš tiesų ieško tinkamesnio modelio kovai dėl NBA čempionų titulo?
Pasak JAV žurnalisto, šis žingsnis labiau primena protingą organizacijos valdymą nei paprastą taupymą. Denverio klubas atlaisvino apie 10 mln. JAV dolerių garantuoto atlyginimo. Vis dėlto „Nuggets“ finansinė situacija yra sudėtinga – komanda siekia išvengti antrojo NBA algų kepurės apribojimų lygio, kuris ateityje gerokai sumažintų klubo lankstumą.
Viršijus vadinamąjį antrąjį „apron“ limitą, komandoms taikomi griežti apribojimai: sunkiau atlikti mainus, prarandamos kai kurios galimybės stiprinti sudėtį, o ateities pasirinkimai tampa labiau riboti. Be to, Denverio organizacijai gali tekti mokėti milžiniškus prabangos mokesčius – daugiau nei 200 mln. JAV dolerių, jei žaidėjų atlyginimai siektų prognozuojamą 210–240 mln. dolerių ribą, tačiau Valančiūno atleidimas buvo laikomas gana logišku sprendimu.
Valančiūno sezonas įvertintas C su minusu
JAV žurnalistas lietuvio sezoną „Nuggets“ gretose įvertino pažymiu C su minusu. Nors J.Valančiūnas turėjo nemažai teigiamų momentų, jo žaidimo profilis ne visada tiko prie to, ką Denveris bando sukurti aplink savo pagrindinę žvaigždę Nikolą Jokičių.
J.Valančiūnas buvo vienas labiausiai patyrusių ir techniškai stipriausių atsarginių vidurio puolėjų, kuriuos „Nuggets“ turėjo po Masono Plumlees išvykimo į Detroitą. Lietuvis suteikė komandai fizinės jėgos, kovos dėl kamuolių, patikimo žaidimo nugara į krepšį ir patirties.
Ypač svarbus jo vaidmuo buvo sezono viduryje, kai dėl sveikatos problemų ar poilsio aikštėje ne visada galėjo pasirodyti N.Jokičius. Tuo laikotarpiu J.Valančiūnas padėjo komandai išvengti didesnių problemų ir išlaikyti stabilumą, tačiau susidūrus su stipriausiomis Vakarų konferencijos komandomis, lietuvio trūkumai tapo akivaizdesni.
Nors J.Valančiūnas yra aukšto krepšinio IQ žaidėjas ir vienas geriausių kovotojų dėl kamuolių NBA, jo judėjimo greitis gynyboje tapo problema prieš mažesnes, greitesnes ir daugiau metimų iš toli naudojančias komandas.
Statistika parodė problemas prieš stipriausias komandas
Vienas pagrindinių argumentų, kodėl J.Valančiūno vaidmuo sezono pabaigoje mažėjo, buvo jo komandos rodikliai aikštėje.
NBA analitikai dažnai naudoja „Net Rating“ statistiką – skirtumą tarp pelnytų ir praleistų taškų per 100 atakų, kai konkretus žaidėjas yra aikštėje.
Trejose rungtynėse prieš Oklahomos „Thunder“ vasario–kovo mėnesiais, kai ši komanda žaidė maksimaliu pajėgumu, Valančiūno „Net Rating“ rodikliai buvo itin prasti: -31,0, -120,2 ir -62,1.
Tai reiškė, kad su lietuviu aikštėje Denverio situacija prieš vieną geriausių Vakarų komandų buvo labai sudėtinga.
Ne ką geresni buvo ir kai kurie mačai prieš San Antonijaus „Spurs“. Trejose rungtynėse iki balandžio 10 dienos Valančiūno rodikliai buvo: plius 13,0, -71,8 ir -20,9.
Prieš Minesotos „Timberwolves“ lietuvio statistika taip pat svyravo: per keturis reguliariojo sezono susitikimus jo „Net Rating“ buvo atitinkamai -4,7, +13,1, -34,4 ir -71,4.
Šie skaičiai neparodo visos žaidėjo vertės, tačiau jie paaiškina, kodėl trenerių štabas sezono pabaigoje vis dažniau rinkosi kitus sprendimus.
J.Valančiūno vaidmuo komandoje ryškiai mažėjo artėjant atkrintamosioms.
Vasario mėnesį jis aikštėje praleisdavo vidutiniškai 13,3 minutės per rungtynes. Kovo mėnesį šis skaičius nukrito iki vos 8,6 minutės.
Tai buvo aiškus signalas, kad trenerių štabas nebesijaučia patogiai naudodamas lietuvį svarbiausiose sezono kovose.
Sezono pradžioje daug kas tikėjosi, kad J.Valančiūno ir N.Jokičiaus tandemas gali tapti unikaliu ginklu. Abu žaidėjai yra aukšti, techniški, puikiai mato aikštę ir gali dalintis kamuoliu. Teoriškai toks duetas galėjo sukelti milžiniškų problemų varžovams, tačiau praktika buvo kitokia.
Kai kurie varžovai suprato, kad žaisdami greitesniu penketu gali spausti „Nuggets“ aukštaūgius gynyboje. Mažesni ir mobilesni žaidėjai galėjo atakuoti tiek N.Jokičių, tiek J.Valančiūną, bandydami išnaudoti jų judėjimo apribojimus.
J.Valančiūno išvykimas taip pat atspindi bendrą Denverio kryptį. Klubas nori tapti jaunesnis, atletiškesnis ir lankstesnis.
Nors šie žodžiai kartais NBA pasaulyje gali reikšti ir norą sumažinti išlaidas, šiuo atveju sprendimas turėjo ir krepšinio priežasčių.
J.Valančiūnas kitą pavasarį pasitiks jau būdamas 35-erių, todėl ilgalaikėje komandos vizijoje jis natūraliai tapo mažiau tinkamu pasirinkimu.
Tai nereiškia, kad lietuvio karjera baigėsi ar kad jis nebegali būti naudingas NBA. Priešingai – jo patirtis, fizinė jėga ir gebėjimas žaisti baudos aikštelėje vis dar gali būti vertingi daugeliui komandų, bet Denverio situacijoje, kur kiekvienas sprendimas turi būti priimamas galvojant apie N.Jokičiaus erą ir kovą dėl čempionų titulo, J.Valančiūno profilis tapo mažiau tinkamas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.