„Istorinis įvykis“: prieš 15 metų įvykęs nepamirštamas „Žalgirio“ triumfas Eurolygoje

Didžiausias krepšinio naujienų portalas Baltijos šalyse Krepsinis.net tęsia rubriką „Istorinis įvykis“. Kiekvieną antradienį Jums primename svarbiausius Lietuvos ir pasaulio krepšinio įvykius.

1999 metų balandžio 22-oji diena didelėmis raidėmis įrašyta Kauno „Žalgirio“ komandos istorijoje. Būtent tuomet daugkartiniai šalies čempionai pasiekė bene didžiausią pergalę per savo gyvavimo laikotarpį – triumfavo Miunchene vykusiame Eurolygos finalo ketverto turnyre. Bet apie viską nuo pradžių.

1998–1999 m. sezono pradžioje žalgiriečiai rengėsi debiutui Eurolygoje – stipriausiame klubiniame Senojo žemyno turnyre. Kauno komandos vadovai prie jaunosios Lietuvos talentų gvardijos (Sauliaus Štombergo, Mindaugo Žukausko, Eurelijaus Žukausko, Tomo Masiulio, Dainiaus Adomaičio bei Dariaus Maskoliūno) pakvietė NBA patirties turinčius legionierius – Tyusą Edney, Jiri Zideką bei Anthony Bowie.

Vadovaujami perspektyvaus stratego Jono Kazlausko, „Žalgirio“ krepšininkai debiutavo rungtynėse prieš Stambulo „Fenerbahce“ ekipą. Tačiau „pirmas blynas“ prisvilo – Lietuvos ekipa nesulaikė 33 taškus pelniusio varžovų lyderio Ibrahimo Kutluay ir nusileido komandai iš Turkijos rezultatu 84:99.

Pirmosios pergalės komandos sirgaliams laukti ilgai nereikėjo – Kauno sporto halėje žalgiriečiai sudorojo Varezės „Roosters“ ekipą (97:81). Vis dėlto, ilgai džiūgauti pirmuoju tašku grupėje kauniečiams neteko – jau po savaitės jų laukė pralaimėjimas prieš kitą Eurolygos debiutantą, Saratovo „Avtodor“ klubą (82:87), kurį vedė net 28 taškus surinkęs Gintaras Einikis, o ant suolo sėdėjo būsimas „Žalgirio“ legionierius Grigorijus Chižniakas.

Prispausti prie sienos, Lietuvos čempionai atsispyrė abejomis kojomis – palaužtos Vitorijos „Tau Ceramica“, Po Ortezo „Elan Bearnais“, Varezės, Stambulo bei Saratavo komandas. Grupės varžybas laikinosios sostinės krepšininkai baigė iškovoję 8 pergales per 10 susitikimų ir rikiuodamiesi pirmoje A grupės vietoje.

Antrajame Eurolygos etape „Žalgiris“ rungtyniavo ne taip užtikrintai, tačiau galutinis rezultatas buvo patenkinantis: nusileista Belgrado „Crvena Zvezda“ bei Zagrebo „Cibona“ komandoms, tačiau grupėje užimta pirmoji vieta.

Toliau laukė aštuntfinalio ir ketvirtfinalio etapai. Pirmajame iš jų „Žalgiris“ susidūrė su Stambulo „Ulker“ krepšininkais, tačiau šis barjeras J.Kazlausko kariaunai didesnių problemų nesukėlė (pergalė namuose 76:62 ir svečiuose 93:82). Ketvirtfinalyje laukė dar vienas Turkijos klubas Stambulo „Efes Pilsen“, kurio sudėtyje rungtyniavo garsūs Senojo žemyno veikėjai: Predragas Drobnjakas, Mirsadas Turkčanas, Petaras Naumoski bei Huseyinas Besokas.

Namuose „Žalgiriui“ teko gerokai pavargti dėl pergalės. Kauniečiai, vedami tiksliai kamuolį skirsčiusio T.Edney (9 tšk., 10 rez. perd.), minimaliu skirtumu pranoko varžovus iš Stambulo (69:68), tačiau į varžovų aikštelę keliavo neramiomis nuotaikomis. Turkijoje žalgiriečiai žaidė prieš priešiškai nusiteikusią daugiau kaip 10 tūkst. sirgalių minią. Individualų šou tuomet surengė „Efes Pilsen“ legionierius P.Naumoski (28 tšk.), tačiau jo tiesioginis varžovas T.Edney dar kartą terorizavo priešininkų gynybą (20 tšk., 10 rez. perd.) ir išvedė savo klubą į finalinio ketverto varžybas (84:70).

Finalinio ketverto turnyras asocijavosi su neįtikimai gražios pasakos pabaiga. Pusfinalyje „Žalgiris“ dar iki ilgosios pertraukos išsprendė rungtynių baigti su Pirėjo „Olympiacos“ krepšininkais (87:71), o J.Kazlauskas turėjo retą galimybę pailsinti savo lyderius – nei vienas žalgirietis tame mače nerungtyniavo ilgiau nei 29 minutes.

Komandos, kuri tarytum viesulas įsiveržė tarp stipriausių Senojo žemyno komandų, sėkme tikėjo tik nedaugelis. Prisimindamas 1999 m. finalinį ketvertą, tuometis „Žalgirio“ gynėjas D.Maskoliūnas išskyrė, kad komandos nariai nejautė spaudimo.

„Žalgirio“ vyrų neslėgė spaudimas, nes tokių aukštumų iš mūsų niekas nesitikėjo. Tiesiog laiptelis po laiptelio judėjome pirmyn ir pasiekėme savo. Slydome tarsi sviestu patepti“, – pergalingą sezoną prisiminė D.Maskoliūnas.

Įtampa kauniečių neturėjo slėgti ir prieš lemiamas sezono rungtynes. Kitoje aikštės pusėje išsirikiavo Bolonijos „Kinder“ – tuomet vieną didžiausių biudžetų Europoje turėjusi komanda, kurios sudėtis priminė tikrą žvaigždžių rinktinę: Predragas Danilovičius, Radoslavas Nesterovičius, Alessandro Abbio, Hugo Sconochini bei Antoine‘as Rigaudeau. Tačiau pajėgus Eurolygos čempionų starto penketas slėpė didžiausią ekipos minusą – trumpą atsarginių suolą. „Kinder“ strategas Ettore Messina visą mačą buvo priverstas verstis pagrindinių 6 krepšininkų sugebėjimais, tačiau šie jau pirmajame kėlinyje susidūrė su aukštą žaidimo tempą palaikančiais varžovais, kurių energija liejos per kraštus.

Dar pirmoje rungtynių pusėje J.Kazlauskas panaudojo beveik visus mačui registruotus krepšininkus (nežaidė vienintelis Kęstutis Šeštokas) ir gniuždančios gynybos dėka sugebėjo pasiųsti Italijos čempionus į nokdauną (45:30). Antroji susitikimo pusė prasidėjo „Kinder“ komandos spurtu, kurį įtakojo prancūzas A.Rigaudeau (27 taškai, 5/7 trit.). Nors Bolonijos klubas priartėjo, tačiau jų žaidimas rėmėsi individualiais žaidėjų veiksmais, kurie buvo bejėgiai prieš 9 lygiaverčius krepšininkus turintį „Žalgirį“.

Paskutinis 1998–1999 m. sezono Eurolygos mačas baigėsi „žaliųjų“ pergale (82:74) – „Žalgiris“ išdidžiai galėjo vadinti save stipriausiu Senojo žemyno klubu.

Kauniečius, kaip jau buvo įprasta, į priekį vedė pagrindinis atakų organizatorius T.Edney. „Miniatiūrinis“ amerikietis per 35 minutes surinko 14 taškų, atkovojo 6 kamuolius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus. Jam puikiai talkino 17 taškų pelnęs A.Bowie bei po 12 įmetę S.Štombergas, J.Zidekas ir 11 pridėjęs M.Žukauskas.

Finalą pralaimėjusios komandos gretose be A.Rigaudeau išsiskyrė H.Sconochini (15 tšk., 3/9 dvit.), R.Nesterovičius (12 tšk., 13 atk. kam.) bei A.Abbio (8 tšk., 0/5 dvit.). Tuo tarpu didžiausios „Kinder“ žvaigždės P.Danilovičiaus žaidimas priminė jo paties šešėlį – gynėjas surinko 7 taškus (2/6 dvit., 1/5 trit.), tačiau suklydo 4 kartus.

„Kiekviena komanda gali pavydėti to mikroklimato, kuris tuomet buvo „Žalgiryje“. Algos nevėluodavo, už kiekvieną pergalę būdavo mokamos premijos. Visi jautėsi lygūs. Kiekvienas galėjo pasakyti savo nuomonę ar patraukti kitą per dantį. Visi buvom vienoje valtyje ir irklavome kartu“, – prisiminė tuometis „Žalgirio“ gydytojas Robertas Narkus.

Kas tuomet „Žalgirio“ ekipą padarė nenugalima? Tuometis Kauno komandos puolėjas D.Adomaitis užtikrintas – vyriausiasis treneris J.Kazlauskas.

„Treneriui privalu skirti didžiausius nuopelnus. Tai jis iš niekam nežinomų žaidėjų sugebėjo sulipdyti laiminčią komandą. Prie mūsų sėkmės labai daug prisidėjo ir puiki komandos viduje tvyrojusi atmosfera, krepšininkai pasitikėjo vienas kitu“, – į prisiminimus leidosi D.Adomaitis.

Buvusiam komandos draugui buvo linkęs pritarti ir S.Štombergas: „Treneris Jonas Kazlauskas visada reikalaudavo ne individualių šou, o komandinio darbo ir drausmės. Buvome laimingi savo komandoje turėdami Tyusą Edney. Jis sugebėdavo įveikti kiekvieną varžovą ir taip sukurdavo laisvės visiems kitiems. Tyusas nusipelnė finalo ketverto naudingiausiojo žaidėjo titulo, bet svarbiausia, kad jis niekada nesiekė užgožti komandos draugų“,

Naujai iškepti Eurolygos čempionai Lietuvoje buvo pasitikti daugiatūkstantinės minios, kuri lenkėsi stipriausiai Europos komandai. „Visą kelią nuo Karmėlavos stovėjo žmonės su ašaromis akyse. Neįsivaizduojamas reginys. Man atrodo, kad tai buvo vienintelis toks krepšininkų sutikimas“, – kalbėjo J.Kazlauskas.

Grupė „Žas“ tuomet sukūrė legendine tapusią dainą, skirtą „Žalgirio“ triumfui Eurolygoje. Vyresni komandos sirgaliai prisimins, kaip tuomet visi kartu daugiatūkstantinėje minioje traukė: „Eurolyga-ga-ga!“.

Viso šio stebuklo nebūtų be tuometinio „Žalgirio“ savininko, amžina atilsio Šabtajaus Kalmanovičiaus.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.