Išsamus N.Spahija: apie pagarbą Vainauskams, Šaro galimybes NBA, „Paris“ magiją ir užaugusį T.Sedekerskį
interviu (1)
„Tikiuosi, turėsite gardaus alaus ir cepelinų pietums“, – šypsodamasis pokalbio pradžioje sakė Nevenas Spahija.
62-ejų kroatas Lietuvoje dirbo jau beveik prieš du dešimtmečius, tačiau iki šiol su didele pagarba ir šiluma kalba apie šią šalį. Į ją treneris turės progą sugrįžti jau netrukus, kadangi jo treniruojama Venecijos „Umana Reyer“ komanda ketvirtadienį Panevėžyje susitiks su „7bet-Lietkabeliu“.
Į Veneciją N.Spahija atvyko 2023 m. žiemą – beveik prieš dvejus metus, kuomet teko gelbėti komandą. Galiausiai jis užsitikrino ilgą bendradarbiavimą su Italijos ekipa ir šiuo metu negalvoja apie nieką kitą, kaip tik geriau padėti auklėtiniams, kuriuos kamuoja traumos.
Nuo 1986 m. treneriu dirbantis kroatas per šį laiką kaupė patirtį tiek Eurolygoje, tiek Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), tiek Kinijoje. N.Spahija pripažįsta – pamatytas skirtingas krepšinis padėjo jam suformuoti visiškai kitokį požiūrį į šį sportą nei jis turėjo karjeros pradžioje.
„Aš į tai žiūrėjau kaip į sugrįžimą į mokyklą, kuomet viską, ką turėjau sukaupęs Europoje, turėjau padėti ant stalo ir imti kaupti naujus dalykus“, – šypsojosi 2014 m. kelionę į NBA prisiminęs specialistas.
Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su N.Spahija apie buvusius auklėtinius lietuvius, italų krepšinio spragą, nuostabią Paryžiaus ekipą, Tuomo Iisalos ateitį NBA, Šarūno Jasikevičiaus šansus dirbti už Atlanto ir, žinoma, 2005–2006 m. „Ryte“.
„Galiu pasakyti, kad pagal sudėtį tai buvo viena geriausių mano treniruotų ekipų. Buvau labai sužavėtas lygiu, kultūra, krepšinio žiniomis, žaidėjų atsidavimu, ego nebuvimu“, – šiuos metus apibūdino jis.
Spahija
– Kuomet kalbamės, vis dar vyksta FIBA „langas“. Kaip jį leidžia jūsų komanda ir kokia apskritai yra jūsų nuomonė apie dabartinį „langų“ formatą?
– Apie tai jau esu sakęs prieš keletą metų, tai galiu pakartoti ir dabar – man tai neturi jokios logikos. Turime daug krepšinio organizacijų ir jos nejuda viena kryptimi, o tai žeidžia patį sportą. Nenoriu gilintis, kas kaltas ar nekaltas, tai nėra mano sritis, aš – tik treneris, turiu galvoti apie kitus dalykus. Tiesiog viso šito rezultatas bendrai žeidžia visą krepšinį.
Nesuprantama, kaip stoja čempionatai, vieni žaidėjai atstovauja rinktinėms, kiti – ne. Kai sustoja futbolas – visi turi atstovauti rinktinei, negali to išvengti, bet kai stoja krepšinis, vis tiek vyksta Eurolyga, NBA, NCAA... Kuri šalis yra pajėgi taip užpildyti rinktinę galinčiais žaisti krepšininkais, kad būtų konkurencinga? Kaip sudėtis gali užpildyti mažos šalys, turinčios NBA, Eurolygos, NCAA žaidėjų? Manau, kad kai žaidžia rinktinė, visi žaidėjai turi galėti jai atstovauti. Visi.
– Jau kelintus metus Europoje turbūt vienintelis Tornike Shengelia demonstruoja, kad gali atstovauti rinktinei, nepaisant nieko – kur ir kada žaidžia sezono metu ir kokį vaidmenį ten turi. Aišku, tokių situacijų mažuma.
– Tai išskirtinis atvejis. O kaip dėl NBA? Man toks formatas visiškai nepatinka. Kitas dalykas: vakar treniruotėje turėjau 7 žaidėjus, šiandien – ir vėl. Ką turėčiau daryti?
– Nelabai ką...
– Taip. Toks ir mano atsakymas.
– Prieš keletą metų – 2016 m. – turėjote galimybę grįžti į Kroatijos rinktinę, bet pasiūlymo nepriėmėte. Ar kada dėl to gailėjotės?
– Esu pasakęs, kad šiuo etapu esu klubinio krepšinio vyr. treneris ir dėl to negaliu apsiimti rinktinės. Dabar rungtynių kiekiai yra išaugę. Jei dirbi 9,5 mėnesio klube, per šį laiką pasitaiko ir nemažai frustracijos, viskas vyksta greitai, rungtynių – daug, yra sudėtinga šokti į kitą traukinį ir tęsti darbus rinktinėje. Turiu būti atviras su savo šalies krepšinio federacija ir tai pasakyti. Tiesa, ne tik su savo – per šį laiką turėjau pasiūlymų ir iš kitų valstybių krepšinio federacijų. Kai darai darbą, turi jį atlikti su 100 proc. koncentracija, o su tokiomis apimtimis tai daryti itin sudėtinga, ypač, kai žaidi Europos taurėje ar Eurolygoje.
– Gebančių derinti darbą rinktinėje ir Eurolygoje – labai nedaug, o Lietuvoje viskas baigėsi tuo, kad Kazys Maksvytis liko ir be rinktinės, ir be Kauno „Žalgirio“.
– Taip, žinau, tai treneriui tikrai sunku.
– Per savo karjerą dirbote ne tik įvairiose valstybėse, bet ir žemynuose. Ar yra kažkas specifinio, ką dabar matote Italijos krepšinyje?
– Italai myli krepšinį! Jie daug investuoja į šį sportą, bet manau, kad problema yra ta, kad trūksta aukščiausiame lygyje žaidžiančių krepšininkų. Turime Bolonijos, Milano klubus, mes žaidžiame Europos taurėje – visiems jiems reikia daugiau svarbius vaidmenis galinčių atlikti italų. Kodėl yra taip? Nežinau, turėtų atsakyti su tuo dirbantys žmonės.
Kuomet vyksta kažkokios diskusijos ta tema, problema pripažįstama, sakoma, kad žaidėjų trūksta, tačiau aš atsakau: žaidėjai neauga ant medžių (Šypsosi). Jie turi būti išugdyti. O kad taip nutiktų, galbūt reikia dirbti daugiau, o galbūt – kitaip. Dirbu čia porą metų, nepakankamai, kad identifikuočiau problemos šaknis. Bet šalis tikrai investuoja daug, turi gerus vietinius trenerius, turi know-how, tiesiog italams reikia daugiau kokybiško vietinių žaidėjų produkto.
– Kaip manote, kuri šalis Europoje turi geriausią talentų ugdymo mokyklą?
– Šiuo metu numeris vienas yra Prancūzija, labai šalia jos yra Ispanija, Lietuva, Graikija, Vokietija taip pat daro gerą darbą. Įprastai šalys, kurios daugiau į ta investavo pastaraisiais 20–30 metų, turi geresnį produktą.
Spahija
– Jūsų patirties stažas – įspūdingas, nes treneriu dirbate beveik 40 metų. Ar dar yra naujų dalykų ir situacijų, su kuriomis susiduriate iki šiol?
– Nepaisant to, kiek metų esi krepšinyje, kiekvienas sezonas yra kitoks ir duoda naujos patirties. Pavyzdžiui, šį sezoną mano komanda nuolat žaidžia be 3–4 žaidėjų perimetre, kas mus labai pažeidžia. Tai labai veikia mūsų rezultatą, bet yra, kaip yra. Apskritai krepšinis su metais kinta, turiu nuolat atnaujinti požiūrį ir išlaikyti energiją darbui.
– Jūs perėmėte Venecijos komandos vairą praeitų metų vasarį. Tai – ne pirmas kartas, kai perimate klubą kritinėje situacijoje. Kaip manote, kas lemia, ar treneris su komanda išgyvens problemas, ar pokyčiai nepasiteisins?
– Tuo metu, kai sulaukiau klubo skambučio, buvau namuose. Man papasakojo, kad komanda turi problemų, chemija sušlubavo – taip nutinka visiems. Atvykau, nes žinojau keletą žaidėjų ir mačiau potencialą šiame klube. Tuo metu pakreipėme situaciją visiškai savo naudai ir taip „Umana Reyer“ man įteikė kontraktą ateičiai.
Kalbant apie tai, kaip išgyventi kritinę situaciją, nėra vieno rakto, situacijos gali labai skirtis. Kaip ir sakau: patirtis duoda daug, bet tai nėra viskas. Kartais, kai treneris dirba klube 3–5 mėnesius, o rezultato pasiekti nepavyksta, visi tampa pavargę vieni nuo kitų. Naujo žmogaus atvykimas gali tiesiog pakeisti aplinką ir atmosferą, bet gali pakeisti ir žaidėjų svarbą bei vaidmenis, žaidimo stilių puolime ar gynyboje.
– Ar per šiuos ilgus metus sporte jūsų krepšinio vizija stipriai pakito, o gal kaip ir anksčiau, taip ir dabar norite to paties žaidėjų mentaliteto ir panašaus žaidimo?
– O Dieve, aš net neatpažįstu savo treniruočių, kurias dariau prieš 5–6 metus, ypač, jei lyginčiau jas su savo karjeros pradžia (Juokiasi). Darbas skirtingose šalyse ir aplinkose man labai padėjo suformuoti savo požiūrį. Pavyzdžiui, kai atvykau į Lietuvą, buvau tik grįžęs po nuviliančio Europos čempionato, kur ketvirtfinalyje nusileidome ispanams. Atvykau į Lietuvą be poilsio, bet tada mano komanda buvo labai gera, o buvęs treneris Mahoričius ir Jonas Vainauskas padarė nuostabų darbą, paruošiant ekipą mano atvykimui.
Pamenu pirmąją treniruotę. Stovėjau prie šoninės linijos ir komanda buvo tokia gera, kad neturėjau ką per daug keisti, išlaikiau beveik visas puolimo ir gynybos schemas bei žaidėjų asmenybes. Galiu pasakyti, kad pagal sudėtį tai buvo viena geriausių mano treniruotų ekipų. Buvau labai sužavėtas lygiu, kultūra, krepšinio žiniomis, žaidėjų atsidavimu, ego nebuvimu. Nuo to laiko užpildžiau savo žinias apie lietuvišką krepšinio kultūrą ir tai jums vienas iš pavyzdžių, kaip darbas vienoje ar kitoje aplinkoje gali padaryti įtaką savo požiūriu.
– Dažnai žaidėjai ir treneriai užsimena, kad dirbti Lietuvoje nėra lengva, ypač – elitiniuose klubuose, nes nuolat esi dėmesio centre, nuolat esi aptarinėjamas. Ar taip buvo ir jums?
– Ne, nebuvo. „Maccabi“ dirbti buvo gerokai sunkiau. O jei nenori būti dėmesio centre, negali dirbti šio darbo, yra labai daug darbo, kurį gali dirbti kabinete prie kompiuterio, o ne treniruojant vieną didžiųjų šalies klubų. Krepšinis yra religija Lietuvoje ir kultūros dalis. Dėl to atiduodu pagarbą lietuviams už viso to kūrimą. Į „Rytą“ tada atvykau šį tą nuveikti, bet tada man komanda padėjo labiau nei aš jai.
– O ar buvo sudėtinga dirbti su tokia asmenybe kaip Jonas Vainauskas?
– Ne, ne, ne. Prisimenu pirmą mūsų susitikimą su komanda. Jonas sakė: turiu pasakyti keletą žodžių komandai lietuviškai, vėliau tau išversiu. Atsakiau: jokių problemų. Tada jis pradėjo kalbėti ir komanda ėmė juoktis. Po susitikimo paklausiau Roberto Javtoko, kodėl visi juokėsi, kai Jonas kalbėjo? Jonas tuo metu sakė komandai: atsivežėme gerą trenerį ir jis čia dirbs ilgą laiką (Juokiasi). Visi ėmė juoktis, nes tuo metu treneriai keitėsi labai dažnai.
Atvirai galiu pasakyti, kad mano santykiai su Vainauskų šeima buvo aukščiausiame lygyje. Turėjau nulį miskomunikacijos ar problemų su Jonu. Nulį. Visą gyvenimą gerbsiu Vainauskus ir net negalite nutuokti, kaip man pasisekė, kad galėjau dirbti su šia šeima.
– Kai kurie dalykai „Ryte“ išliko, kai kurie – pakito. Pavyzdžiui, treneriai dabai keičiasi nebe taip dažnai – Giedrius Žibėnas dirba jau nuo 2021-ųjų, tačiau kaip jūs tuomet pasiekėte LKL titulą, taip ir dabar „Rytas“ triumfavo lygoje dukart per trejus metus. Ar esate nustebęs, kad pastarųjų metų rezultatai yra tokie?
– Ne, kodėl? Ne. Jie myli krepšinį, jį išmano, dirba sunkiai, man tai jokia staigmena.
– Tik titulai šiais laikais nebeatveria durų į Eurolygą. Koks jūsų požiūris, ar į naudą, kad lyga tapo tokia uždara?
– Europai yra reikalinga vieninga Eurolyga, kuri yra antras stipriausias turnyras pasaulyje. Tai rodo ir krepšinio lygis, ir sirgalių susidomėjimas. Aš esu visomis rankomis už tokį profesionalią Eurolygą, kokią dabar turime.
– Ar kada nors karjeroje turėjote galimybę grįžti dirbti į Lietuvą?
– Ne, nepasitaikė, neturėjau jokio pasiūlymo. Esu laimingas, kad buvau gražios „Lietuvos ryto“ istorijos dalis.
Spahija
– Esate praleidęs keletą metų Atlantos „Hawks“ (2014–2017 m.) ir Memfio „Grizzlies“ (2019–2020 m.) trenerių štabuose. Visi žino, kad NBA – kitas pasaulis, bet kaip ši patirtis pakeitė jūsų krepšinio matymą?
– Taip, NBA yra kitas krepšinis, tai man labai padėjo pamatyti šį sportą iš kitos pusės ir būti šalia didžiausių talentų pasaulyje, stebėjau kiekvieną mažą organizacijos detalę ir tai padėjo man tolesnėje karjeroje Europoje.
– Buvote įpratęs prie vyr. trenerio pareigų. Ar nebuvo sudėtinga prisitaikyti prie visiškai kitokio vaidmens?
– Visiškai ne, aš į tai žiūrėjau kaip į sugrįžimą į mokyklą, kuomet viską, ką turėjau sukaupęs Europoje, turėjau padėti ant stalo ir imti kaupti naujus dalykus (Juokiasi). Galiu duoti pavyzdį. Atvykau į Atlantą vietoje Quino Snyderio, kuris perėmė Jutos „Jazz“ vairą. Atvykau į biurą ir radau daug aplankų. Atidariau vieną iš jų, ten buvo varžovų skautingas. Ėmiau jį skaityti ir nesupratau. Esmė nebuvo anglų kalboje, esmė buvo frazėse ir jų reikšmėse. Tarp žodžių buvo įterpta kažkas raudono, kažkas geltono, kažkas mėlyno, Paytonas, Navarro... Aš paklausiau: kas tai? Man atsakė: kiekviena puolimo ar gynybos atakos dalis turi savo pavadinimą. Man užtruko laiko, kol visą tai išmokau – reikėjo daugiau nei mėnesio, kad perprasčiau tas reikšmes. Taip pat tuo metu susidūriau ir su gausybe statistinių dalykų, kurių tuo metu taip plačiai netaikė Europa.
Į biurą žengė klube dirbęs Rickas Sundas – ilgametis NBA generalinis vadybininkas – paklausiau jo: kas visa tai atlieka? Kas ruošia šias krūvas lapų rungtynėms? Jis atsakė: tu. Pasakiau: aš? Gerai, vykstu namo, nieko čia nesuprantu (Juokiasi). Tai išgirdęs vaizdo medžiagą ruošęs vyrukas nuramino mane ir pasakė: nesijaudink, viskas gerai, padėsiu. Jūs net neįsivaizduojate – keletą pirmų mėnesių viską studijavau lyg pirmokas, tai buvo neįtikėtina patirtis. Kai vėliau atvykau dirbti į Memfį, kur naują štabą subūręs buvo Tayloras Jenkinsas, buvau laimingas, kad visa tai jau galėjau paaiškinti kitiems treneriams.
– Kaip pabuvęs NBA pasaulyje, kaip manote, ar europiečiams treneriams, kurie ant stalo turi pasiūlymą iš NBA ir Eurolygos, yra verta atmesti pastarąjį variantą? Turiu omenyje tokią situaciją, kaip, pvz., Tuomo Iisalo.
– Manau, kad taip. Pirmiausiai, kad jau prakalbome apie Paryžių, pamenu, kaip pamačiau jų žaidimą praeitą sezoną. Pasakiau kolegoms: to nemačiau per savo karjerą. Šis treneris turi labai didelę mano pagarbą, nes jis kuria labai aukšto lygio krepšinį, kuris yra kitoks. Kaip matote, amerikiečiai atlieka mūsų skautingą, jie mato, kas yra kas. Memfis pasiėmė Iisalo ir suteikė jam pagrindinio asistento vietą. Ir jau buvo situacija, kai šį sezoną jam teko pakeisti vyr. trenerį. Galite užrašyti: aš esu tikras, kad vieną dieną jis bus NBA vyr. treneriu.
Kai kažkada išgirdau, kad europietis niekada nebus NBA vyr. treneriu, pasakiau, kad tai netiesa. Taip, galbūt Europos strategai, kurie dirba tik čia, iškart ir negaus tokios pozicijos, tačiau tie žmonės, kurie jau yra NBA, kurie perpranta tą pasaulį ir yra NBA dalis keletą metų, tą šansą gaus. Ir tada turėjome tokį pavyzdį – Igoris Kokoškovas perėmė „Suns“ vairą. Gal tai nėra geriausias pavyzdys, nes jis daug metų praleido Amerikoje. Tai ir nėra toks pats pavyzdys kaip Messinos ar Scariolos, kurie didžiąją karjeros dalį praleido Europoje, aukščiausio lygios komandose ar rinktinėse. Savo šanso sulaukė ir Darko Rajakovičius. Ir aš garantuoju, jog vieną dieną Tuomas dirbs NBA vyr. treneriu.
Jasikevičius
– Šarūnas Jasikevičius yra turėjęs pasiūlymų dirbti NBA klubų štabuose. Tuo metu Lietuvoje vyko diskusija, ar lietuvio specifika ir charakteris yra tinkamiausi NBA. Kaip žmogus, gerai pažįstantis Šarą, ką manote?
– Nemanau, kad jis turėtų kažkokių problemų. Visų pirma, sakote apie jo charakterį ir nežinau, ką tai reiškia. Kai kažkur atvyksti, priimi tos aplinkos taisykles, nesvarbu, koks tavo charakteris. Šaras yra pakankamai talentingas ir protingas, kad tai padarytų.
– Galbūt labiausiai turiu omenyje tai, kad NBA – vis tiek labiau žaidėjų lyga, o Š.Jasikevičius yra žmogus, kuris nežinia, ar norėtų, kad žaidėjai komandoje jį užgožtų.
– Pirmiausiai, yra dalis tiesos tame, kad NBA žaidėjai – svarbiausi. Tačiau vis tiek yra svarbu, kas yra treneris. Treneriui NBA reikia asmenybės, žinių, darbo... Galbūt marketingine prasme treneriai ten nėra tokie svarbūs, taip. Kitas dalykas, manau, Šaras geba turėti puikius santykius su žaidėjais. Per savo karjerą jis žaidė pas labai gerus trenerius, jis pasisėmė daug pamokų ir tikrai galima nesijaudinti dėl to gebėjimo turėti ryšį su žaidėjais.
– Kokį santykį su Š.Jasikevičiumi pats turi dabar? 2017 m. turėjote viešą apsižodžiavimą, kuomet lietuvis apkaltino jus stebimomis treniruotėmis, kuomet dirbote Tel Avive.
– Pasikalbėjome po to, žinoma, viskas yra gerai. Toje situacijoje Šaras per ilgąją pertrauką pasakė apie tai ir aš pamaniau, jog jis juokauja. Nesupratau to. Bet ta situacija niekada nepakeitė mano požiūrio į Šarą ar mūsų santykių. Tikiuosi, jis galvoja taip pat. Paaiškinau ir jam, ir visiems: nuo karjeros pradžios niekada to nedariau ir nedarysiu. Niekada nežiūrėjau ir nežiūrėsiu varžovų treniruočių. Kodėl jis taip pagalvojo ar kas jam tai pasakė? Nežinau, bet niekada taip nesielgiau.
Juk pats esu treniravęs Šarą, paklausiau jo: kada tau rodžiau varžovų treniruotes? Tada „Žalgirio“ sporto direktoriumi buvo Robertas Javtokas, jo taip pat paklausiau: ar kada tau rodžiau tokius dalykus? (Juokiasi) Europoje gerai žinome, kas stebi treniruotes. Ir čia buvau įtrauktas į neteisingą sąrašą (Juokiasi).
– Ar tokių trenerių yra daug?
– Nenoriu detalizuoti, bet žinau kiekvieną trenerį, kuris taip elgiasi.
– 2019–2020 m. Memfyje sutikote Joną Valančiūną. Kokį įspūdį, stebimas iš arti, tada paliko centras iš Lietuvos?
– Puikus vyras! Turėjome daug pokalbių ir man jis labai patiko. Vėliau su juo neteko kalbėtis, tačiau po to treniravau kitus lietuvius, Roką Giedraitį, Tadą Sedekerskį. Negaliu atsiskirti nuo Lietuvos (Juokiasi).
– Kad jau paminėjote, Vitorijoje dirbote 2021–2022 m. Kaip nuo šio laiko jūsų akimis užaugo T.Sedekerskis, tapęs baskų kapitonu ir ilgam susiejęs ateitį su klubu?
– Kai aš ten dirbau, atvykau į sudėtingą situaciją sezono eigoje. Tuo metu Vitorijoje žaidė Alecas Petersas, o Tadas absoliučiai nebuvo toks, koks yra dabar. Jam reikėjo laiko, tai buvo proceso dalis ir jis užaugo. Dabar jis svarbus „Baskonia“ žaidėjas, labai geras krepšininkas ir svarbi Lietuvos rinktinės ateities dalis.
Giedraitis, Spahija
– R.Giedraitis tuo metu turėjo solidžius metus Ispanijoje, o dabar yra 4 taškų žaidėjas Eurolygoje. Ar manote, kad tai – tiesiog nepalankios aplinkybės Belgrade ir jis – vis dar Eurolygos lygio žaidėjas?
– Absoliučiai taip, jis Eurolygos žaidėjas, o „Crvena Zvezda“ šiuo metu tiesiog turi daug žaidėjų. Kuomet jis žaidė pas mane „Baskonia“ klube, kartu su Fontecchio jie buvo nuostabūs. Nuostabūs! Negali kiekvieną sezoną atrodyti taip pat, bet Rokas tikrai yra Eurolygos lygio žaidėjas.
– „Baskonia“ ir liko kol kas paskutine jūsų stotele Eurolygoje. Ar radote atsakymų, kodėl tuomet klubas sutarties nepratęsė?
– Neieškojau, tai komandos sprendimas ir apie tai negalvoju. Esu treneris ir esu laimingas, kad niekada karjeroje neturėjau problemos rasti naują vietą. Negalvoju, kas nutiko vakar, tad tuo labiau negalvoju, kas nutiko prieš porą metų.
– Ar dar turite noro grįžti į Eurolygą, ar gyvenate šia diena ir į ateitį irgi nesižvalgote?
– Man svarbiausia yra dabartinė mano komanda. Šiuo metu kenčiame nuo traumų ir vienintelis dalykas mano galvoje dabar yra kaip geriau išspręsti šias problemas. Visiškai negalvoju apie nieką kitą. Jei kada būsiu be darbo, raskite mano numerį ir tada jums atsakysiu (Šypsosi).
Shortsas
– Jūsų buvęs auklėtinis iš Atlantos ir Vitorijos laikų Tiago Splitteris kuria nuostabią Eurolygos pasaką su Paryžiaus klubu – per 11 turų pasiektos 8 pergalės. Kame yra „Paris“ magija, jūsų akimis?
– Tai labai gerai paruošta komanda, o Tiago atvyko į Paryžių sukaupęs didelę patirtį Europoje, NBA ir pats žaidęs pas gerus trenerius. Taip pat jis dirbo asistentu NBA šalia labai gerų specialistų. Jis perėjo visiškai pilną krepšinio mokyklą, retai kada gali rasti geresnę. Jis atvyko pasiruošęs. Prieš jam perimant „Paris“ vairą esame kalbėję, jis manęs prašė patarimų, nes esame geruose santykiuose, esu labai laimingas, kad jis priėmė šį pasiūlymą. Tiago tęsia tą nuostabų darbą, kurį čia pradėjo Tuomas, apie kurį jau kalbėjome. Aišku, Hifi ir Shortsas yra šios komandos variklis ir be šių dviejų žmonių jiems būtų labai sunku.
– Eurolyga yra gana uždara lyga ne vien komandoms, bet ir treneriams. Kiek sudėtinga treneriui yra įžengti į šią rinką ir joje išlikti ilgesniam laikui?
– Susideda daug dalykų: vardas, agentų santykiai su klubais, komandų atliktas skautingas ir įsivaizdavimas apie tą trenerį. Tokie žmonės kaip Tiago ir Šaras yra daug matę, turėję ilgas karjeras, tik kol žaidi krepšinį, nėra laiko treniruoti – tu tiesiog kaupti patirtį. Jei tokie žmonės su tokia patirtimi susidomi trenerio darbu, jie atsiras rinkoje.
– Šią savaitę svečiuositės Panevėžyje, kur susitiksite su „7bet-Lietkabeliu“. Nežinau, kiek šį sezoną spėjote stebėti panevėžiečių, bet kokį Nenado Čanako su metais sukurtą identitetą čia matote?
– Panevėžiečiai turi gerą trenerį, solidų biudžetą ir su juo Čanakas tvarkosi gerai. Žinau, kad jie kankinami panašiai kaip ir mano komanda – traumų. Kol kas nebuvome pradėję pasiruošimo, nes laukiame iš rinktinių grįžtančių žaidėjų – Moretti, Tessitori, Wheatle‘o, Kabengeles, taip pat – traumuotų narių. Žinau, kad kova bus sunki, prieš man atvykstant į Veneciją, „Umana Reyer“ žaidė Panevėžyje ir ten pralaimėjo. Nesvarbu, kas yra jų sudėtyje, kasmet tai yra sunkūs varžovai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.