Geriausios rungtynės - su skaudančiu riešu

Pirmasis treneris – D.Dikčius

Kadangi tai įvadinio pobūdžio blog‘as, tai ir pradėsiu nuo pradžių. Krepšinį pradėjau sportuoti 1996 metais Kauno krepšinio mokykloje pas trenerį Mečislovą Dedelį. Tiesa, metus sportavau su metais jaunesniais vaikais, todėl kitąmet perėjau į savo amžiaus grupę, kurią treniravo Saulius Marčiukaitis. Maždaug iki 15 metų, kol dar buvo rengiami vaikų „Karūnos“ čempionatai, buvau niekuo neišsiskiriantis vaikas.

Perėjus į jaunučių amžių pasikeitė mūsų komandos treneris - krepšinio paslapčių toliau mus mokė dabartinis Kauno „Aisčių-Atleto“ vyriausiasis treneris Darius Dikčius. Su šiuo treneriu aš pradėjau bręsti kaip krepšininkas. Per tris metus, kai mus treniravo šis specialistas, aš nuo vos patenkančio į komandos dvyliktuką paauglio, tapau vienu perspektyviausių savo amžiaus vaikinu Lietuvoje. Mane pradėjo kviesti į jaunučių, jaunių, o dar vėliau ir į jaunimo rinktinių stovyklas.

Paskutiniais sporto mokyklos metais D.Dikčius stojo prie tuomet LKAL (dabar NKL) rungtyniavusios Kauno „Buratinos“ komandos vairo, ir pasiėmė kelis savo auklėtinius į komandą. Todėl, kai kas paklausia, kas yra pirmasis tavo treneris, be dvejonių atsakau – D.Dikčius.

Vilniaus „Sakalai“

Kitas mano kaip krepšininko gyvenimo etapas, kuris tęsiasi iki šiol – Vilniaus „Sakalai“. Į šią sostinės komandą patekau labai netikėtai. 2005 metų vasarą su Lietuvos jaunių rinktinę dalyvavau Europos čempionate. Komandoje nebuvau pagrindinis žaidėjas, bet tikrai ir ne paskutinis. Rinktinės vadovu dirbo dabartinis stipriausios Lietuvos moterų krepšinio komandos „Teo“ vyriausiojo trenerio asistentas Valdas Gecevičius, kurio sūnus Martynas Gecevičius žaidė tuomet Lino Šalkaus vadovaujamoje „Sakalų“ komandoje. Po čempionato V.Gecevičius užtarė keletą žodelių treneriui, kuris pakvietė atvykti į peržiūrą.

Viskas vyko labai greitai ir netikėtai. Aš lyg turėjau pradėti ruoštis antrajam sezonui su Kauno „Buratinos“ komanda, o staiga reikia keltis į Vilnių. Labai jaudinausi pirmą savaitę, nežinojau kaip mane sutiks, bet komandos veteranai R.Matulis, E.Kučiauskas, R.Skaisgirys mane tik drąsino, todėl ir sekėsi pasirodyti visai neblogai. Taip prasidėjo tikroji mano profesionalo karjera.

Ir štai aš jau treti metai Vilniuje, „Sakaluose“. Pirmame sezone nesitikėjau nieko, buvau laimingas vien treniruodamasis su stipriausios Lietuvos lygos komanda, bet treneris L.Šalkus rodė pasitikėjimą manimi ir aš džiaugiausi galėdamas tobulėti. Kaip kiekvienam jaunam žaidėjui buvo ir gerų rungtynių, ir juodų dienų. Bet iki šiol esu dėkingas treneriui L.Šalkui už visą pasitikėjimą ir pamokas per tuos 1,5 metų kol jis treniravo „Sakalus“.

Šalkų pakeitė Rimas Kurtinaitis, bet mano reikšmė komandoje nepasikeitė. Toliau buvau 5-7 žaidėjas komandoje, kurio svarbiausias uždavinys buvo gynyba, kova dėl kamuolių, o puolime, sulaukęs progos, visada galėdavau atakuoti krepšį.

Padėtis pasikeitė prieš pora mėnesių, kai prie komandos vairo stojo Romualdas Petronis. Tapau vienas pagrindinių komandos žaidėjų, jaučiu didelį trenerio pasitikėjimą, todėl ir rezultatai ženkliai pagerėjo. Šią savaitę sužaidžiau geriausias rungtynes karjeroje. Pelniau 27 taškus ir atkovojau 9 kamuolius. Džiaugsmą temdė tik faktas, kad rungtynių pabaigoje rezultatu 63:66 nusileidome svečiams iš Liepojos. Įdomus faktas, kad tas varžybas turėjau praleisti dėl riešo skausmų, bet susirgus Matui Niparavičiui komandoje trūko aukštų žmonių.

Sezono prakeikimas - traumos

Šiemet daugelis tikėjosi, kad būsiu vienas komandos lyderių, bet kaip prakeikimas šį sezoną mane lydi traumos. Apie dvi savaites teko gydytis čiurnos traumą, patirtą treniruotės metu. Vos išgijus, per vakarinę treniruotę, bandydamas blokuoti komandos draugo metimą, nesėkmingai kritau ir lūžo trys šonkauliai. Jiems sugyti prireikė dar pusantro mėnesio. Taip nesportavau ir komandai padėti negalėjau apie du mėnesius.

Be to, po traumos jauti žaidimo praktikos stygių ir reikia dar maždaug mėnesio įgauti formą, ir, kas svarbiausią, pasitikėjimą savimi. Maža to, kai dabar (šeštadienį) turėčiau su komanda važiuoti Rygos link ir ruoštis paskutiniam SEB BBL Iššūkio taurės mačui prieš VEF komandą, esu priverstas gydytis tą patį sužeistą riešą, o mano organizmui tenka kovoti su gripo virusu. Belieka tikėtis, kad liga neužsitęs ir galėsiu komandai padėti ketvirtadienio LKL rungtynėse su Šiaulių „Šiauliais“.