Geriausią vietą tobulėti atradęs M.Sajus: apie „normalius“ lenkus, savikritiškumą, sugrįžimą į „Žalgirį“ ir (ne)realią NBA svajonę
interviu (3)
Kuomet praėjusį sezoną traumą patyrė Robertas Javtokas, progą apsivilkti Kauno „Žalgirio“ aprangą gavo 19-metis Martynas Sajus, prieš tai rungtyniavęs dublerių sudėtyje.
Jaunas aukštaūgis nedrąsiai debiutavo tiek Lietuvos krepšinio lygoje („Tete-a-Tete Casino“ LKL), tiek Eurolygoje, o laiką Kaune įvardina kaip puikiai padėjusį pamatyti, ko dar reikia išmokti.
Šiuo metu 20-metis vidurio puolėjas rungtyniauja Lenkijoje, Starogardo „Polpharma“ komandoje, kurią treniruoja Mindaugas Budzinauskas ir kuriai atstovauja Martynas Paliukėnas.
„Iš pradžių didelio trenerių ir komandos draugų pasitikėjimo neturėjau – juk esu jaunas“, – sako M.Sajus. Tačiau jo statistiniai rodikliai nuosekliai kyla ir šiuo metu lietuvis yra naudingiausias klubo žaidėjas. Jis per 26 minutes įmeta po 10 taškų, atkovoja po 6,4 kamuolio, blokuoja po 1,8 metimo ir surenka po 15,2 naudingumo balo.
M.Sajus papasakojo apie gyvenimą Lenkijoje, skirtumus tarp „Žalgirio“ ir „Polpharma“ komandų, autoritetą Donatą Motiejūną bei realistiškus ateities planus.
– Martynai, papasakokite, kaip jums sekasi Lenkijoje?
– Pradedant nuo gyvenimo, tai atvykęs gavau vieno kambario butą, kuriame esu apsistojęs ir labai patenkintas. Iki treniruočių salės – vos dešimt minučių pėsčiomis, tad patogu, net nereikia važiuoti automobiliu. Pats Starogardo miestas – gana nedidelis, todėl galima susikoncentruoti į sportą.
Tuo tarpu kalbant apie sportinę pusę, labai didelis pliusas, jog mane treniruoja lietuvis. Jis gali ir paaiškinti, ir padėti, ir prižiūrėti. Džiugu, ir kad Martynas rungtyniauja kartu, nes kartu kur nors nueiname, pasikalbame, pavalgome.
Kol nebuvau atvykęs į Lenkiją, maniau, kad čia žmonės kitokie. Bet pasirodo, visai normalūs tie žmonės (Juokiasi). Lietuvoje yra tas stereotipas, kad jau lenkai, tai kažkokie. Bet tai visiška nesąmonė (Juokiasi). Vienintelis sunkumas, kad kažkur einant mažai kas šneka angliškai, tačiau reikalui esant padeda treneris, kuris moka ir lietuvių, ir anglų, ir lenkų kalbas.
– Minėjote, kad treneris Mindaugas reikalui esant gali prižiūrėti. Priežiūra labai reikalinga?
– (Juokiasi). Ne. Tiesiog, jei kažką reikia išsiaiškinti, galima kreiptis į jį, o ne į klubo vadovus – taip viskas paprasčiau. Pasakai ir problema iškart išsisprendžia. Treneris yra lyg tėvas (Šypsosi).
– Kokių pramogų randate su komandos draugais?
– Kai turime pusantros laisvos dienos, ieškome, kur kartu nueiti, į kokį didesnį miestą nuvykti. Pavyzdžiui, Gdanską. Ten – labai gražu, panašus miestas į Klaipėdą. Dabar planuojame Naujiesiems metams vykti į Varšuvą. Apskritai, gražių vietų, kurias verta aplankyti, pilių Lenkijoje labai daug.
– Sakykite, ar buvo sunku adaptuotis prie Lenkijos krepšinio? Juolab, tai pirma jūsų užsienio komanda.
– Iš pradžių tiek iš trenerio, tiek iš komandos draugų neturėjau didelio pasitikėjimo. Vis tiek – jaunas žaidėjas, neturiu didelės patirties. Bet su laiku viskas tapo gerai: gaunu vis daugiau minučių, pelniau trenerio pasitikėjimą, gaunu pagyrimu. Matyt, pateisinu lūkesčius.
– Kokius skirtumus galite įžvelgti tarp „Žalgirio“ ir „Polpharma“ komandų darbo sistemos?
– Lenkijoje dabar jei nori nueiti į štanginę, nori pamėtyti, tą turi organizuotis pats. „Žalgiryje“ būdavo, jog asistentai, treneriai tą organizuoja ir darome, ką reikia. Čia iniciatyvą reikia rodyti pačiam ir galbūt ne visi nori tą daryti, reikia prisiversti.
Iš dalies taip ir atsirūšiuoja žaidėjai: kurie dirbti nori labiau, kurie – mažiau. Kita vertus, pavyzdžiui, jaunimą kartais reikia pastumti, nes vis atsiranda kitų norų, pramogų, kurios gali atitraukti nuo krepšinio. Atrodo, kam čia reikia daryti preso pratimus, nugaros balansą, jei gali nuveikti kažką kitą. Bet visa tai daryti reikia, jei nenori traumų, skausmų ir nori gerai atrodyti aikštėje.
Taip pat čia treniruočių metu daugiau atliekame tokius dalykus kaip šuoliai, sprintai. Nežinau, ar tai yra gerai, ar ne, bet toks yra trenerio reikalavimas. „Žalgiryje“ daugiau koncentruodavomės į ištvermę. Gal todėl, kad buvo daugiau veteranų, sunku pasakyti.
Dar vienas skirtumas, kurį galėčiau išskirti, yra kelionės. Čia jau kai išvažiuojame, tai keliaujame 10 valandų. O ir autobusas ne toks, kaip „Žalgirio“ (Šypsosi). Bet sėdi ir važiuoji – nėra išeities. Pripranti, ir dabar 5 valandos neatrodo tiek daug, nes žinai, kad važiuosi dar dvylika (Juokiasi).
– Progą rungtyniauti pagrindinėje „Žalgirio“ sudėtyje gavote tada, kai traumą patyrė Robertas Javtokas. Jei ne taip susiklosčiusios aplinkybės, kaip manote, ar šį sezoną vis tiek būtumėte nusprendęs išvykti tobulėti iš Lietuvos?
– Treneris Budzinauskas sakė, jog mane pastebėjo dar jaunimo rinktinėje ir sekė, kaip man sekasi. Nežinau, kiek turėjo įtakos tai, o kiek galbūt „Žalgiris“ pastūmėjo viską taip, kad atvykčiau į šį klubą. Sunku pasakyti, geriau žino agentai. Man pasiūlė – aš sutikau, taip ir atvykau čia.
Ne tik „Žalgiris“ norėjo mane paskolinti – aš taip pat. Vien treniruotis be žaidybinės praktikos nėra gerai. Tie metai „Žalgiryje“ man labai padėjo, pamačiau, kaip rungtyniauja aukšto lygio žaidėjai, dabar reikia pačiam bandyti viso to siekti. Manau, kad man „Polpharma“ komanda yra ideali vieta žaisti šiuo metu.
– Spėjote išbandyti save ir LKL, ir Eurolygoje. Kokius jūsų trūkumus labiausiai išryškino susidūrimai su itin pajėgiais oponentais?
– Visų pirma, man trūksta patirties, o ji susideda iš smulkių detalių. Jei susiduri su tam tikra situacija, turi priimti sprendimą, bet nežinai, ką daryti – viskas, išsiblaškai, nes susidūrei su kažkuo nauju. Taip kažkur nespėji, suklysti, varžovai ima tuo naudotis ir tave greitai apgauna. O kai turi patirties, reaguoji kitaip ir to jau gali išvengti.
Aišku, kai kurie, pamatę, jog aplink jį yra daug geresnių, pasiduoda po pirmos nesėkmės. Man treneriai ne kartą sakė, kad krepšininkams reikia charakterio. Be charakterio nebūsi žaidėju, nesvarbu, kokie tavo duomenys. Kaip tik neseniai skaičiau, koks užsispyręs yra Russellas Westbrookas – tai akivaizdu žiūrint į jo pasiekimus.
– Ar „Žalgirį“ vis dar įvardintumėte kaip pagrindinį savo tikslą, ar galbūt nesikoncentruojate į sugrįžimą į Kauną?
– Iš „Žalgirio“ man liko tik geriausi atsiminimai: rūbinės susitikimai, pokštai, picos. Dalykai, kurie suvienija komandą ir padaro jos dalimi. Dėl savo amžiaus niekada nebuvau laikomas „ne prie kompanijos“. Pasižiūriu, kaip klubui sekasi, gal vieną dieną ten sugrįšiu, bet dabar jaučiuosi gerai būdamas ten, kur esu. Nenorėčiau būti niekur kitur. Kažkada norėčiau sugrįžti į Kauną, bet nežinau, kada. „Žalgiris“ yra gera komanda, bet yra ir kitų gerų ekipų, reikia žiūrėti situaciją. Eisiu ten, kur trūks „centro“, nes tiesiog noriu jaustis reikalingas komandai.
– Vos atvykęs į Lenkiją minėjote, kad norite sekti Donato Motiejūno pėdomis, nes jis irgi yra rungtyniavęs šioje šalyje.
– Donatas tiesiog yra labai geras pavyzdys, nes sužibėjo Lenkijoje ir pažiūrėkime – tikrai daug ko pasiekė. Norėčiau sekti jo pavyzdžiu, stebiu jį ir stengiuosi kažko išmokti. Pavyzdžiui, neblogai būtų tritaškius mesti, bet čia jau pasvajoti reikia (Juokiasi). Treneris dabar kaip tik man sako, jog reiktų pagerinti metimą iš vidutinio nuotolio, tapti universalesniu – ko ir reikalauja dabartinis krepšinis.
– Donato pasiekimu tapo NBA. Jei jį įvardinate kaip pavyzdį, tiesa, kad ir pats norėtumėte pasiekti šią lygą?
– Dabar mano artimiausia svajonė yra Eurolyga. NBA kol kas yra nerealu. Nesu supertalentingas žaidėjas su įspūdingais duomenimis, kad galėčiau ten žaisti. Šiai dienai man Eurolyga yra aukščiausias tikslas. Esu realistiškas žmogus ir manau, jog jauniems žmonėms reiktų mažiau svajoti. Visada save reikia įvertinti realiai ir logiškai: savęs nenuvertinti ir nepervertinti.
– Tai, ką dabar kalbate, nėra dažna jaunų žmonių savybė. Kaip ją įskiepijote sau?
– Kai žaidžiau „Žalgirio“ dubleriuose, vis girdėjau, kad esu geras. Pastebėjau, jog „centrai“ visada yra geri. Kai kažkas nepasiseka, pats pasakai, jog padarei kažką blogai, bet treneris su mama ateina ir sako: viskas gerai, daug taškų įmetei (Juokiasi). Kažkas turi nusverti gerus žodžius ir pakritikuoti.
– Jums pačiam iš dublerių atsidarė durys į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį. Kaip manote, kurie žaidėjai dabar atrodo geriausi kandidatai žengti tokį žingsnį?
– Dubleriuose liko nedaug mano bičiulių, dabar atėjo nemažai jaunų žaidėjų. Komandoje yra lyderiai, kurie veda į priekį visus ir demonstruoja pavyzdį – jie palieka gerą įspūdį. Tas pats Birutis demonstruoja puikią formą. Vertų gauti šansą tikrai yra.
Norėdami komentuoti prisijunkite.