Gėdą prieš „Žalgirį“ iškuopti norintys uteniškiai: žiūrint KMT buvo nuoskaudų, atrodė, nesame prastesni už „Neptūną“

Kai kurios ekipos Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) gavo progą produktyviai išnaudoti FIBA „langą“, tačiau kai kurioms komandoms nuskilo ne taip.

Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ pakirto ligos, dėl kurių sportuoti buvo likę vos septyni žaidėjai. Tik ketvirtadienį į treniruotes grįžo visi, tuo tarpu jau sekmadienį laukia mačas su Kauno „Žalgiriu“.

Jame uteniškiai sieks parodyti kitokį savo veidą nei prieš porą mėnesių, kuomet sugėrė kone didžiausią smūgį klubo istorijoje, kai krito 67:128.

„Yra nuoskauda, kad prastai atrodėme, norime reabilituotis, lengva nebus, nes matėme, kaip solidžiai jie atrodė Belgrade“, – sako Šarūnas Beniušis.

Jis pripažįsta – žiūrėti Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertą buvo sudėtinga, kadangi šiemet uteniškiai liko be atkrintamųjų.

„Aišku, buvo nuoskaudų. Ypač, kai mačiau, kaip finalą žaidžia „Neptūnas“, likęs per metimą nuo titulo, galvojau, kad niekuo nesame prastesni už juos, o taurės – šansas tokioms komandoms. Kaip bebūtų, palaikiau „Neptūną“ – visiems patinka tokios pelenės istorijos“, – šypsojosi jis.

– Kaip asmeniškai praleidote FIBA „langą“?

– Pailsėjome su šeimyna, aplankėme tėvus, draugus ir tiek. Galvojome kažkur išvykti, bet keliavimas išvargina – norėjosi patinginiausi ir pailsėti. Pabuvome Lietuvoje – Birštone.

– Ar „Uniclub Bet-Juventus“ po pertraukos grįžo šviežesnė?

– Nepasakyčiau, nes tik ketvirtadienį turėjome pirmą pirmą treniruotę 5 prieš 5. Sirgo ir žaidėjai, ir treneris, Toro ir Beliauskas buvo rinktinėse. Pasiruošimas išsiderinęs. Gaila, nes atrodė, kad čia bus proga pasidaryti, ko trūksta, bet neišėjo. Teko išsigydyti ligas. Tiesa, aš pats šįkart likau sveikas – tarp mūsų septynių nesusirgusių. Nesiskundžiame, yra kam blogiau, yra kaip yra, prisideriname.

– Pritariate komandos narių nuomonei, kad porą pastarųjų mėnesių Utenoje buvo ramūs kaip niekad?

– Faktas, tai jaučiasi, dabar visi susikoncentravę į krepšinį. Prisideda ir turėta nebloga atkarpa – pergalės nuramina ir mus, ir sirgalius. Gerai dirbame, iš to ateina ir laimėjimai.

– Patvirtinkite ar paneikite Eimanto Skersio frazę, kad tokio ramaus anksčiau jo dar nebuvo galima matyti?

– (Juokiasi). Nelabai jį pastaruoju metu matome, nelabai pas mus ateina, jei ko reikia – parašo ar paskambina. Bet jei jis taip sako, džiaugiuosi už jį.

– Kame slypi didžiausias progresas ir pokytis klube?

– Su nauju treneriu pasikeitė ir puolimas su gynyba, ir treniruočių procesas. Akivaizdu, kad kiekvieno filosofija kita. Patirties su Kęstu daugiau, tos ramybės taip pat atsirado daugiau. Vis tiek jis treniravęs ne vieną gerą klubą, rinktinę atvedęs į trečią vietą pasaulyje, privalai gerbti tokius žmones.

– Kiek stipriai žaidėjams groja trenerio patirties faktorius? Nes jei klaustume jų tuomet, kad dirba jaunas specialistas, turbūt nė vienas nedrįstų pasakyti kitaip nei „amžius yra tik skaičius“?

– Man asmeniškai nėra taip, kad jaunesniam treneriui nejausčiau pagarbos. Gal kitiems tai ir yra faktorius. Jei klausome labiau šio trenerio, gal tai ir jaučiasi. Aš asmeniškai tikrai gerbiau Vytą ir gerbiu toliau, nėra taip, kad jam tapus asistentu gali vadinti, kaip nori.

– Ar kito tai, ko iš jūsų paties norėjo V.Buzas ir ko nori K.Kemzūra?

– Nežinau, darau tai, ką galiu geriausiai, viskas, gal įnešu kiek daugiau energijos. Bet atskiro pokalbio su treneriu, su reikalavimais man, nebuvo. Jei jis nesiskundžia, gal viskas gerai.

– Laimėjęs KMT snaiperio konkursą L.Beliauskas komandai simbolinių dovanų neatnešė?

– Dar ne, vis dar laukiame, tikiuosi picų ar ko kito skanaus (Juokiasi).

– Kaip „Uniclub Bet-Juventus“ komanda jį delegavo į konkursą ir kas buvo artimiausias jo konkurentas?

– Vyko pas mus ir pernai, ir šiemet mažas turnyrėlis. Jį Laurynas laimėjo. Antras liko Karolis – rezultatai finale buvo neblogi abiejų, sumetė daugiau nei po 20 taškų. Kai Lauris jau išvyko į KMT, tikėjau, kad jis gali laimėti. Pamačiau, kaip jis metė treniruotėse – iškart tikėjau.

– Kai kurių klubų atstovai, nepatekęs į KMT finalo ketvertą, sakė, jog žiūrėti jį bus sunku emociškai. Ar jums žiūrėjosi ramiai, ar nuoskaudų liko?

– Aišku, buvo nuoskaudų. Ypač, kai mačiau, kaip finalą žaidžia „Neptūnas“, likęs per metimą nuo titulo, galvojau, kad niekuo nesame prastesni už juos, o taurės – šansas tokioms komandoms. Kaip bebūtų, palaikiau „Neptūną“ – visiems patinka tokios pelenės istorijos.

– Ar toks finalo ketvertas jums parodo, kad „Žalgiris“ nėra nepalaužiamas? Su juo kovosite savaitgalį.

– To neakcentuojame. Bandysime daryti, ką galime geriausiai, svarbiausia, kad nebūtų prasčiau nei praeitose rungtynėse (Juokiasi). Yra nuoskauda, kad prastai atrodėme, norime reabilituotis, lengva nebus, nes matėme, kaip solidžiai jie atrodė Belgrade.

– Už pralaimėjimą 67:128 gėdos nebeliko?

– Kaip tik šiandien žiūrėjome vaizdo medžiagą, vienu metu pažiūrėjau į rezultatą, galvojau: taip iš tiesų buvo? Užmiršti tokias rungtynes. Tik dabar prisimeni, pasižiūrėjęs. Neneigsiu, nemalonu. Anksčiau „Žalgiryje“ viskas buvo ant dviejų žaidėjų, dauguma – vienas prieš vieną žaidimo, bet Belgrade jie gražiai dalijosi kamuoliu. Aišku, čia vienas mačas. Eigoje matysime, kaip jie žais ir kokie jie bus – labiau užsikūrę ar ne.

– Kalbant ne apie Uteną, kaip žmogus, kuriam iki šiol skolingas „Gargždų“ klubas, kaip reagavote, jog komanda nori grįžti į krepšinio žemėlapį ir net LKL?

– Likę likę skolų, būtų malonu, jei jie būtų suinteresuoti grąžinti pinigus. Bet kaip suprantu, atsakingas buvo Ovidijus, kuris nefigūruos, tai aš jau esu palaidojęs tą skolą. Nuoskaudos praėjo, nesigailiu, tai buvo pamoka ir tiek. Nesinori veltis į blogas emocijas. Taip, mačiau, kad jie bando atsikurti, pradžioje kalbos ėjo net apie šį sezoną, bet nebesureikšminu.

– Kaip stebite kitą savo buvusią darbovietę – Mažeikių klubą, kuris dabar retėja ir yra realiausias pretendentas palikti lygą?

– Gaila jų, gaila matyti, kad ten nėra vientisumo, bet neturi jie tos salės... Žaisti Telšiuose – ne tas pats. Jei būtų salė, gal būtų daugiau suinteresuotų, kad krepšinis būtų aukštesniame lygyje. Miestas nėra mažas, bet eilę metų negali pasistatyti tos arenos, o krepšinis ten – amerikietiški kalneliai. Žaisti Mažeikiuose pradėjau 11-oje klasėje, jau tada buvo kalbos, kad kitąmet statysime (Juokiasi). Praėjo 15 metų, iki šiol tas šnekama. Visi ten nuo to pavargę ir tai atsiliepia krepšiniui.