Fizinio rengimo treneris atskleidė, kokių užduočių labiausiai nemėgsta krepšininkės
interviu
Traumos krepšinyje – bene labiausiai sportininkus baiminantis dalykas ir didžiausias trenerių siaubas. Būtent todėl tiek ruošiantis sezonui, tiek ir sezono metu profesionalios ekipos skiria daug dėmesio fiziniam pasirengimui. Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) vicečempionių fiziniu pasirengimu jau penktą sezoną rūpinasi 28-erių metų specialistas Marius Vadeikis, kuris su Garliavos klubu spėjo iškovoti ne vieną skambią pergalę.
Pats lengvąją atletiką profesionaliai užsiėmęs vaikinas dabar sako labiau treniruoja, nei treniruojasi bei rūpinasi, kad merginos sėkmingai rungtyniautų visą sezoną ir nebūtų persekiojamos skaudžių traumų.
M.Vadeikis papasakojo, kaip prasidėjo jo fizinio rengimo trenerio karjera „Hoptrans-Sirenų“ klube, su kokiais sunkumais tenka susidurti dirbant su merginomis, kokios traumos dažniausiai krepšininkams gresia tinkamai nepasiruošus fiziškai bei kokia yra didžiausia jo profesinė svajonė.
– „Hoptrans-Sirenų“ komandoje darbuojatės jau penktą sezoną. Trumpai papasakokite, kaip apskritai susiklostė, jog pradėjote dirbti moterų krepšinio komandoje?
– Buvau pabaigęs treniravimo specialybės bakalauro studijas ir stojau į magistrą. Atsitiktinai senas bičiulis, dirbęs komandoje paskutinį sezoną, paklausė, ar nenorėčiau pakeisti jo. Daug nedvejojau ir sutikau, po trumpo pokalbio su klubo direktore ir tuometiniu vyriausiu treneriu, pradėjau savo, kaip fizinio rengimo trenerio karjerą.
– Kas sunkiausia dirbant moterų komandoje? Ar merginos lengvai klauso visų nurodymų? Galbūt tenka susidurti ir su merginų nuotaikų kaita?
– Vienas klausimas atsako į kitą. Sunkiausia turbūt ir yra tos merginu nuotaikų kaitos, bet tai normalu, spėjau prie to priprasti. Tai čia viena iš darbo subtilybių, ne tik „suberti“ viską pagal planą, bet ir reaguoti į tos dienos ar savaitės įvykusius dalykus. Dažnai pasiskolinu savo trenerio žodžius: „Kartais gera mankšta geriau už blogą treniruotę“. Tad jei nuotaikos nėra, treniruotės tikslai nebus įgyvendinti, todėl tenka kai ką pakeisti.
– Dažniausiai krepšinyje akcentuojamas pats žaidimas, tačiau kiek geram rezultatui įtakos turi geras fizinis pasiruošimas?
– Galbūt tai labiau pastebima vyrų krepšinyje, tačiau tikrai ne išimtis ir moterų. Krepšinis tampa vis labiau fizinėmis savybėmis paremta sporto šaka. Dažnai pergalę lemia vienas ar keli atkovoti ar neatkovoti kamuoliai, laimėtas ginčas ar greita ataka. Krepšininkas yra atletas, o koks tu atletas jei negali padaryti atsispaudimo ar „neuždusęs“ prabėgti kelis kartus per salę? Manau, fizinio rengimo treneris yra neatsiejama krepšinio komandos trenerių štabo dalis šiuolaikiniame krepšinyje.
– Kokios traumos labiausiai galimos, jei sportininko fizinis pasirengimas bus prastas?
– Labai skaudžių pavyzdžių matėme pastaraisiais metais iš vienos LMKL komandos, kuri nekreipė pakankamai dėmesio savo komandos fiziniam pasirengimui. Neįmanoma nuo traumų apsaugoti visiškai, tačiau sumažinti jų atsiradimo procentą tikrai galima. Esant blogam fiziniam pasiruošimui tikimybė patirti traumą padidėja, pradedant raiščių, sausgyslių plyšimais, baigiat kaulų lūžiais, jau nekalbant apie raumenų plyšimus. Traumos dažnai nutinka ne todėl, kad sportininkas nekreipia dėmesio į savo sportinę formą, o kaip tik daro per daug ir netinkamo fizinio krūvio.
– Galbūt yra pratimų ar užduočių, kurių merginos nemėgsta labiausiai arba joms tai būna sunkiausia?
– Yra, manau labiausiai galėčiau išskirti dažniausiai sezono pradžioje vykstančias ištvermės treniruotes. Taip pat merginos nemėgsta dirbti su didesniais svoriais, svorių kilnojimo salėje. Smagu, kad su kiekvienu sezonu pastebiu vis daugiau noro iš panelių skirti daugiau dėmesio ne tik krepšinio įgūdžių tobulinimui, bet ir kūno stiprinimui. Turbūt merginoms patinka tvirčiau stovėti ant žemės aikštelėje.
– Ar bėgant metams keičiasi pats fizinis pasirengimas, ar atsiranda kokių nors naujovių?
– Yra posakis, kad dviratis jau išrastas, kam jį išradinėti iš naujo? Tačiau nuo to laiko, kai jis išrastas, atsirado įvairių patobulinimų tam, kad minti jį būtų lengviau ir maloniau. Panašiai ir su atletiniu rengimu. Pati esmė kardinaliai nesikeičia, tačiau kas anksčiau buvo laikoma nenuginčijama ir vienintele tiesa, tai šiuo metu yra greitesnių ir lengvesnių kelių, metodų pasiekti norimam tikslui.
– Kur pats semiatės idėjų ir tobulėjate ruošiant merginoms fizinio pasirengimo programas?
– Jau nuo pirmo sezono merginos neleido užsnūsti, sulaukdavau priekaištų, tokių kaip: „Jau darėm šitą daug kartų, gal galima ką nors naujo?“. Pradžioje buvo sunkoka suprasti kaip specialistui, kaip jos nesupranta, kad vienas ar kitas pratimas tikrai yra naudingas, bet juk nepakovosi vienas prieš dvylika (šypsosi). Teko ieškoti alternatyvų, kaip pasiekti tą patį ar net geresnį efektą naudojant platesni pratimų bagažą.
Idėjų semiuosi dažniausiai iš užsienio literatūros, vaizdo seminarų, internete yra daugybė žinių apie ką tik nori, gali surasti teigiančios ir neigiančios tą patį faktą informacijos, tiesiog ją reikia mokėti atrinkti. Stebiu Lietuvos ir užsienio fizinio rengimo trenerių darbą, stengiuosi pasiimti tai, kas man atrodo yra reikalinga, naudinga.
– Pats esate sportininkas, šuolininkas į tolį ir trišuolininkas. Koks yra jūsų didžiausias kaip sportininko laimėjimas?
– Šiuo metų esu labiau treneris nei sportininkas. Aš save vadinu vidutinioku, neteko dalyvauti aukščiausio rango varžybose. Esu tapęs Lietuvos čempionu šuolio į tolį ir trišuolio rungtyje kelis kartus. Pasaulio studentų universiadoje ir Europos iki 23 metų čempionate dalyvavau finalinėse varžybose. Man priklauso Lietuvos uždarų patalpų šuolio į tolį 16-mečių rekordas. Esu Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Tačiau kaip ir minėjau, dabar daugiau laiko praleidžiu treniruodamas nei treniruodamasis.
– Esate dirbęs ne tik moterų komandoje, bet ir nacionalinėse rinktinėse. Ar skiriasi kažkuo darbas klube ir rinktinėje?
– Rinktinėje kol kas spėjau tik apsiuostyti. Pats darbas skiriasi nedaug, žmonės tik kiti. Pagrindinis skirtumas, kad rinktinėje merginos susirenka iš skirtingų klubų su skirtingomis sistemomis, todėl sunkiau parinkti tinkamą krūvį, kuris padėtu, o ne pakenktų. Skirtingai nuo klubo, kur kiekvieną krepšininkę žinau puikiai, ką ji gali padaryti, o ko geriau vengti.
– Ar galėtumėte išskirti, koks būtų svarbiausias laimėjimas su „Hoptrans-Sirenomis“?
– Visa sezoną, komandos vadovybė, personalas, štabas ir merginos dirba tik dėl vieno tikslo, tai yra laimėti LMKL. Dar niekada neteko man su komanda laimėti Moterų taurės turnyro. Tad svarbiausias laimėjimas – iškovoti tiek Moterų taurės, tiek ir LMKL trofėjų.
– Kokias galėtumėte įvardinti pačias įsimintiniausias „Hoptrans-Sirenų“ rungtynes?
– Labai nesunku atsakyti – tai 2015–2016 metų sezono finalo rungtynės prieš Marijampolės klubą. Viso sezono metu buksavome vis nepasiekdami optimalios formos, tačiau prasidėjus pusfinalio rungtynėms įjungėme tarsi aukštesnę pavarą kurios nė nežinojome, kad turime. Taip iš lygos vidutiniokų tapome čempionais.
– Kokia būtų tavo profesinė svajonė?
– Kalbant apie krepšinį, tai norėčiau su moterų rinktinę patekti į Olimpines žaidynes.
Norėdami komentuoti prisijunkite.