FIBA „langas“ LKL klubuose: 3 savaitės be rungtynių, atostogų įtaka ir kaip pasiruošti lemiamam etapui

Kol kai kurios ekipos praeitą savaitgalį kovojo dėl taurių, o šiuo metu dalis krepšininkų žaidžia Europos čempionato atrankoje, kiti laiką leidžia priešingai. Yra komandų, kurios dėl taurių ir FIBA „lango“ turėjo daug laisvų dienų, o rungtynių turi laukti kone mėnesį.

Tarp tokių – ir Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ ekipa. Pastarąjį savo mačą ji sužaidė vasario 10 dieną, o kitos rungtynės lauks kovo 2-ąją su Kauno „Žalgiriu“.

Komandos fizinio rengimo treneris Mindaugas Saulevičius dalijosi mintimis apie tai, kaip klubai balansuoja darbo grafiką „langų“ metu, kad tiek spėtų pailsėti, tiek pasiruošti lemiamam sezono etapui.

– Papasakokite, kaip Utenos ekipa praleido FIBA „langą“?

– Darbus planuojame iš anksto ir buvo numatyti du variantai. Priklausomai, kaip baigsime antrą ratą. Su treneriu susitarėme: jei pasirodę būtume prastai, po kelių poilsio dienų kibtume į darbus, o kadangi pasirodėme geriau, davėme daugiau laisvų dienų. Treneris pats iš savo legionieriaus patirties pasakojo, kiek svarbu žaidėjams tokiu metu duoti keletą papildomų dienų, jog jie išvyktų. Pirmadienį sužaidėme, viskas buvo gerai ir žaidėjai gavo laisvų iki kito pirmadienio. Savaitėlė pailsėti. Tokia buvo „lango“ įžanga.

– Kaip tą savaitę praleido dauguma žaidėjų?

– Truputį nustebau, nes anksčiau žaidėjai bandydavo išskristi namo, ypač amerikiečiai, o šįkart jie labiau liko Lietuvoje. Pas Tookie, L.J. atvyko artimieji, jie nuvyko į Vilnių, Rygą apsižvalgyti ten. Bet jie visi patenkinti, sakė, pailsėjo ir turėjo ką pamatyti.

– Iš jūsų praktikos, tie du „langai“ sezono metu labiau išmuša komandą iš vėžių ar kaip tik išeina į naudą?

– Visada stengiesi pasiimti naudos. Taip, kažkiek ritmo prarandi, bet iš mano pusės žiūrisi kitaip. Ateina antra sezono dalis. Čia yra momentas, kai gali nemažai išlošti, bet reikia, kad žaidėjai suvoktų tai. Aš užsiimu skaičiavimais, žiūriu krūvius ir vis tiek duodamas poilsio turi numatyti, kiek jo turi būti, kad nesudarkytumei chroniško krūvio. Jei taip padarysi, ilgai truks, kol grįši iki ribos, kurią buvai pasiekęs. O po to tas kelias savaites išnaudojame labiau baterijų krovimui, padidiname krūvį, nemažai laiko praleidžiame ir štanginėje, ir krepšinio treniruotės buvo akcentuotos per energijos sistemų lavinimą. Tikrai žaidėjams buvo sunku, bet pasikrovimas buvo reikalingas. Žinome, kad nuo kovo antros pusės žaisime kas 2–3 dienas.

– Kaip manote, 6 dienos poilsio yra maksimalus laikas, kurį galima skirti žaidėjams?

– Nesu šalininkas net tokio laiko. Bet tai nėra kritinis dalykas. Jei duosi 10 dienų poilsio, tikrai nusimuš chroniškas krūvis, kuris reikalingas žaidėjams, norint atlaikyti tam tikrą lygį. O tada atėjus staigiajam krūviui rungtynių metu, tu rizikuosi su traumomis. Taip, rizikas visada turi, net atidirbęs puikų darbą, bet jos padidės. Nuo 4–8 procentų iki kokių 20 proc. O tai jau yra nemažai.

Aišku, iš kurios pusės pažiūrėsi. Yra trenerių, kurie mėgsta didelį krūvį pasirengime, bet taip irgi sukeli rizikas. Jei praslysiu, galiausiai sezone pasiimsiu vaisius, bet jei ne, rizika bus didesnė. 20–25 proc., kad žaidėjas kažką pasidarys kaip ir daug, bet 80 proc. – dar daugiau. Taip ir renkiesi, parizikuoti ar ne.

– Kaip manote, ar per „langus“ daug pralaimi komandos, kurios nemažą dalį krepšininkų išleidžia į rinktines?

– Faktas, jei turi visą komandą treniruotėse, klubui yra geriau, gali šlifuoti, ką nori. Bet rinktinė yra nekvestionuotina, čia garbė, tave pakvietė – viskas. Negali būti, kad dabar eisi ant individualių įgūdžių padirbėti, nejuokinkite. Tau paskambino – viskas, klausi, kada būti. Idealaus varianto čia nėra, kai kurios komandos neturi ir trenerio, kaip Jonava. Įsivaizduokite, koks krūvis Šernius, garantuoju, ten bus panašiai kaip pas mus buvo su Oliveriu, kuris būdavo rinktinėje, tačiau su Vytu derino ir komandos reikalus. Kita vertus, reikia pasidžiaugti, kad mūsų komandoje žaidžia du rinktinės žaidėjai.

– Kaip dėliojatės krūvius po savaitės atostogų? Kiek yra darbo su krepšiniu tiesiogiai, kiek – štanginėje?

– Stengiamės neiškristi iš ritmo. Kažkiek daugiau štanginės turėjome, bet neypatingai. Kartais pasikeičia treniruotės turinys ir apimtis. Niekas nusirovimų nebedaro, nors galėčiau juos pasiimti ir pavaikyti, tiesiog dabar tą krūvį gali susirinkti su žaidimu.

– Iki „lango“ turėjote mini traumelių?

– Sezonas buvo sunkesnis nei pernai. Pernai ėjome labai gražiai, turėjome vieną ar kitą traumelę, bet jos buvo nedidelės, netipinės, ar Ryanas buvo susirgęs ir jam svaigo galva. O pas mus buvo viskas puikiai iki nelemtų paskutinių KMT rungtynių. Jos mums sujaukė viską, nors nieko nelėmė.

Tookie pasitempė dvigalvį raumenį, 8 mm, gydytojas suleido plazmos ir sakė, kad poryt gali eiti sportuoti. Bet vis tiek jis jautė diskomfortą ir gal kiek bijojo. Nors rizika ir minimali kažką pasidaryti, bet matai, kad žaidėjas jaučiasi nekomfortiškai, todėl ir buvo kelios rungtynės, kurias jis praleido, nors žaisti galėjo. Žinojome, kad ekstra atveju galime jį pakelti. O šiaip visi sveiki, pasiruošę, dirbame, tik šią savaitę apsirgome, tai kažkiek sunkina darbą.

– Kaip einasi Žygimanto Skučo reabilitacija?

– Visai neblogai, jis gerai reaguoja, skysčiai nesikaupia. Jis įdeda be proto daug darbo, jo grafikas labai įtemptas: ir plaukia baseine, ir mina dviratį, ir dirba štanginėje, ir dirba su manimi – specifiniais judesiais. Žiūrėsime. Jis jau dirba su pilna atrama ant kojos, aišku, dar neturime šuolio, bet viskas gerai. Žiūrime diena po dienos.

– Kaip minėjote, maratoną „Uniclub Bet-Juventus“ pradės nuo kovo antros pusės. Kaip jam pasiruošti geriausiai?

– Jei suinvestavai savo laiką, skaičiavai, reguliavai krūvį, susidirbai su vyr. treneriais, svarbiausias dalykas bus tiesiog sudėlioti balansą taip, kad varžybinėse savaitėse žaidėjai negautų perkrovos. Yra ir specialūs pratimai, treniruočių salė – prevencinė pusė, norint išvengti traumų. Svarbiausia nuoseklumas, bet čia sportas toks, kuriame daug kontakto. Pažiūrėkime, tie patys „vilkai“ neteko Jogėlos. Kontaktas – yra. Ir viskas. Galimybės traumuotis niekada nedings, rungtynėse tai išvis sunkiai kontroliuojama, gali nusileisti ant varžovo kojos ir pasisukti čiurną – plyš raiščiai ir nieko nepadarysi, kokių prevencijų bedarytumei.

– Kalbant apie visą sezoną, į „Uniclub Bet-Juventus“ atvykus naujam strategui pasikeitė jo reikalavimai žaidėjų fiziniam rengimui, o gal kiek metų čia dirbate, nėra didelio skirtumo, kaip ruošti komandą nori Kemzūra, Buzas, Kostičius ar kiti?

– Man gal nusišypsojo sėkmė, kad dirbau su keliais kažką laimėjusiais treneriais. Bauermannu, Kostičiumi, Kemzūra. Jie labai panašūs, labai. Ką noriu pasakyti, kad laimintys treneriai turi panašų požiūri į darbą bei treniruotes, o man jis labai tinka ir patinka. Nežinau, ar čia sutapimas, bet jie visi kažką laimėję. Gal ir karta panaši. Su tokiais treneriais visada lengva susišnekėti, jie daug matę, išsilavinę, žino, ką daro – ne iš intuicijos, o kaip reikia.

Visi trys minėti treneriai tikrai spaudžia žaidėjus: Oliveris gal daugiau psichologiškai, tai su juo buvo įdomu. Jis rasdavo raktų, kaip paspausti dar. Tai gerai atsispindėjo su Starksu, kaip jis visada mesdavo jam iššūkį, o šį žaidėjas priėmė neblogai. Galiausiai jis finišavo įspūdingai. Aišku, yra kas tai psichologijai nepasiduoda, gyvena savo pasaulyje ir jo neprisišauksi.