07-27, 12:00
Olimpiada
Australija
0
Ispanija
0
07-27, 14:30
Olimpiada
Vokietija
0
Japonija
0
07-27, 18:15
Olimpiada
Prancūzija
0
Brazilija
0
07-27, 22:00
Olimpiada
Graikija
0
Kanada
0
07-28, 12:00
Olimpiada
Pietų Sudanas
0
Puerto Rikas
0
07-28, 18:15
Olimpiada
Serbija
0
JAV
0
07-30, 12:00
Olimpiada
Ispanija
0
Graikija
0
07-30, 14:30
Olimpiada
Kanada
0
Australija
0
07-30, 18:15
Olimpiada
Japonija
0
Prancūzija
0
07-30, 22:00
Olimpiada
Brazilija
0
Vokietija
0
07-31, 18:15
Olimpiada
Puerto Rikas
0
Serbija
0
07-31, 22:00
Olimpiada
JAV
0
Pietų Sudanas
0
08-02, 12:00
Olimpiada
Japonija
0
Brazilija
0
08-02, 14:30
Olimpiada
Australija
0
Graikija
0
08-02, 18:15
Olimpiada
Kanada
0
Ispanija
0
08-02, 22:00
Olimpiada
Prancūzija
0
Vokietija
0
08-03, 18:15
Olimpiada
Puerto Rikas
0
JAV
0
08-03, 22:00
Olimpiada
Serbija
0
Pietų Sudanas
0

Eurolygos legenda – apie Šaro titulų vaikymąsi, šėliones po „Žalgirio“ tragedijos ir natūralizaciją Lietuvoje

nesuprato L.Kleizos automobilių poreikio (12)
Birželio 9 d. 11:35
N.Vujčičius pasisakė prieš natūralizaciją (BNS nuotr.)
N.Vujčičius pasisakė prieš natūralizaciją (BNS nuotr.)
Gustavas Klikna
Krepsinis.net

Nikola Vujčičius – visiška Eurolygos legenda. Tai buvo aukštaūgis, aplenkęs laiką. Tokių reta ir šiais laikais. Nikola nebuvo tas senas dinozauras, kuris paimdavo kamuolį ir žaisdamas nugara į krepšį bandydavo viską padaryti per jėgą. Kroatas turėjo neeilinį aukštaūgiui aikštelės matymą, buvo plastiškas, galėjo žaisti tiek nugara, tiek veidu į krepšį, kas XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje priversdavo žmones išsižioti. Juk taip negalima, neteisinga, reikia žaisti taip, kaip moko senoji mokykla. Nė velnio.

Kuomet gyvenime darai kažką kitaip, dažniausiai iš pradžių sulauki kritikos, bet dienos pabaigoje išeini, kaip nugalėtojas. Toks buvo ir N.Vujčičius. Pradėkime nuo to, kad neįprastas tam laikmečiui žaidimo stilius atnešė N.Vujčičiui ir visai Eurolygai du ypatingus įvykius. Aukštaūgis 2005 m. tapo pirmuoju žaidėju moderniosios Eurolygos istorijoje, užfiksavusiu trigubą dublį. 2006 m. N.Vujčičius tai padarė dar kartą. Jam priklauso lygiai pusė trigubų dublių Eurolygoje 2000 m. Taip, vos du žaidėjai po jo sugebėjo užfiksuoti tokį pasiekimą.

„Augant Toni Kukočius buvo vienas mano idealų, jis žaidė už tą patį klubą tame pačiame mieste, – apie neįprasto žaidimo stiliaus ištakas tinklalapiui Krepsinis.net kalbėjo N.Vujčičius – Būtent jis įskiepijo meilę perdavimams ir tokiam žaidimui. Taip viskas ir prasidėjo. Mokiausi iš panašios stilistikos žaidėjų, tarp jų ir Sabonio, aukštaūgių, kurie skirstydavo kamuolius. Mokydavausi iš jų skaityti situacijas, kur reikia atsidurti aikštelėje.

Net jei stebėsi krepšinį dabar, visada bus žmogus, kuris pelno taškus, ir kuris perduoda tam žmogui kamuolį. Jie abu dalinsis ta taškų pelnymo laime. Visada buvau komandinis žaidėjas ir mano pagrindinė idėja buvo pelnyti taškus, nesvarbu, ar juos pelnau aš, ar kuris nors kitas. Tokia buvo filosofija, kad svarbiausia yra pergalė, o statistika eina paskui. Taip pradėjau savo kelionę.“

N.Vujčičius garsėjo ne tik pasiekimais, bet ir titulais. Sutikęs vaikiną, vardu Šarūnas Jasikevičius, kroatas su Tel Avivo „Maccabi“ komanda laimėjo 6 titulus per dvejus metus (2004–2006). Tarp jų – du triumfai Eurolygoje. Tuometinė „Maccabi“ komanda buvo tokia gera, kad daug kas ją iki šiol vadina geriausia Eurolygos istorijoje. Kad yra panašios nuomonės, davė suprasti ir N.Vujčičius.

„Šita žaidėjų grupė buvo neįtikėtinai talentinga, – pripažino buvęs krepšininkas. – Anthony Parkeris turbūt yra geriausias užsienietis, kada nors žaidęs Eurolygoje. Turėjome Šarą, Maceo Bastoną, mane, bet ir puikius vietinius žaidėjus: Talį Buršteiną, Yotamą Halperiną, Gurą Shelefą. Viskas tiesiog ėjosi puikiai. Viename iš sezonų turėjome 92-iejų pelnytų taškų vidurkį. Net ir šiems laikams tai būtų neįtikėtina. Kartais netgi pasižiūriu tų laikų mačus, kai juos išmeta Eurolygos televizija. Nemanau, kad kas nors ir šiais laikais galėtų žaisti prieš tokį krepšinį – daugybė rezultatyvių perdavimų, greito puolimo, mes buvome greitesni negu dabartinės komandos.“

Visgi titulų bei „Maccabi“ dinastijos galėjo ir nebūti. 2003–2004 m. sezone Tel Avivo ekipa turėjo žaisti lemiamas „Top 16“ rungtynes dėl patekimo į Eurolygos finalo ketvertą. Varžovas – Kauno „Žalgiris“ su legendiniu Arvydu Saboniu priešakyje. Žalgiriečiai likus 2,2 sekundės turėjo 3 taškų persvarą (94:91), penktą kartą prasižengęs Š.Jasikevičius pabučiavo Antaną Sireiką ir Giedrius Gustas stojo mesti baudų. Kas įvyko vėliau, žino ir senas, ir jaunas. „Maccabi“ po stebuklo išplėšė pratęsimą, o vėliau – ir bilietą į finalo ketvertą. Tai konvertavosi į Eurolygos titulą, kitą sezoną – į dar vieną.

„Tą sezoną turėjome daug problemų, – pasakojo N.Vujčičius. – Norėjome organizuoti finalo ketvertą Tel Avive, bet tuomet prasidėjo Irako atakos, komandos bijojo atvykti. Komandos valdyba ilgai kovojo, kad gautų teisę rengti finalo ketvertą. Gavome tą teisę, bet turėjome įveikti „Žalgirį“. Prieš tai turėjome rungtynes su „Fenerbahče Ulker“. Jei laimime prieš juos, patenkame, jei ne – lieka rungtynės su „Žalgiriu“.

Galiausiai viskas sprendėsi paskutinėse rungtynėse. Atsilikome septyniais taškais likus 40 sekundžių. Pusė žmonių iš arenos jau buvo išėję. Davidas Bluthentalis prametė tritaškį, metimas nelietė lanko, atkovojau kamuolį, pelniau taškus. Įvykių virtinė, kuri nuvedė į pratęsimą, buvo neįtikėtina. Neįtikėtinas stebuklas mums atvedė kelią į dinastiją. Buvome labai arti to, kad sugriūtume, bet tapome dinastija, viena geriausių komandų Europos istorijoje. Tos 2,2 sekundės viską pakeitė.

N.Vujčičius taip pat papasakojo apie neeilinį šventimą po pergalės prieš „Žalgirį“, Šaro titulų vaikymąsi, lietuvio nesėkmes Eurolygos finalo ketvertuose, Keenano Evanso situaciją, natūralizacijos klausimą bei Lino Kleizos automobilius. Tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.

– Ką išmokote stebėdamas A.Sabonio žaidimą?

– Daugybę dalykų. Pirmiausia, jis buvo pirmasis, kuris parodė, kiek svarbu yra aukštaūgiams gerai mesti iš toli. Kai išpleti aikštelę, ir kamuolį perduoti yra žymiai lengviau. Pozicijos užsiėmimas aikštelėje ir supratimas, kur nuolatos yra tavo komandos draugai. Tai yra dalykas, kurį pamačiau iš pat pradžių – kai tik jis sugauna kamuolį, jis iškart mato, kur yra visi žaidėjai.

– Ar matote dabartinį žaidėją, kuris žaidžia taip pat kaip jūs?

– Malonu, kai Jokičių ir jo žaidimą lygina su manimi, bet Jokičius yra modernusis Sabonis. Jo žaidimo supratimas, perdavimo linijų suvokimas. Šiais laikais aukštaūgiai yra mokomi kitaip. Nebėra tik aukštaūgiams skirtų trenerių. Nebėra tokio detalizuoto mokymo, kokį turėjome mes.

– Ar manote, kad tai didelė problema?

– Tokia yra žaidimo evoliucija. Jei klausiate, ar tai problema aukštaūgiams, tuomet taip. Žaidimas tiesiog juda kita kryptimi – daugiau metimų, greitesnis žaidimas, nebėra nė vienos komandos, kuri statytų žaidimą aplink aukštaūgį.

– Žaidėte su Šarūnu Jasikevičiumi. Koks epizodas su Šaru yra jums labiausiai įstrigęs atmintyje?

– Šaras su mumis buvo dvejus metus, per juos laimėjome du titulus. Ką aš dar galiu pasakyti? Beprotiškas mačas prieš Žalgirį. Pergalė Maskvoje, kai nebuvome favoritai. Šaras yra geras mano draugas, sezono metu nuolat bendraujame.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad jis yra geriausias kamuolio skirstytojas, kokį esate matęs?

– Sėkmė tai ar ne, bet žaidžiau su Šaru, Milošu Teodosičiumi ir Theodoru Papalouku. Visi jie trys suprato žaidimą visiškai kitu lygiu. Buvo didelis malonumas žaisti su Šaru, mes vienas kitą supratome labai gerai. Jis buvo neįtikėtinas.

.– Koks yra jums pats įsimintiniausias Šaro perdavimas?

– Hmm, reikia pagalvoti. Tie, kuriuos geriausiai atsimenu, yra iš finalo ketvertų, alley-oopai Maceo Bastonui. Šaras jų turėjo tiek daug, kad sunku išskirti vieną.

– Į „Maccabi“ atvykote metais anksčiau nei Šaras. Kai jis atvyko į komandą, kaip sekėsi prisitaikyti prie jo ir jo charakterio?

– Reikėjo laiko, kad suprastum, kaip jis nori žaisti krepšinį. Kai atvyko toks kamuolio virtuozas, mes iš pradžių atrodėme kvailai. Kamuolys skraidė į visas puses, jis rinkdavo po 7–8 klaidas, kol mes galėjome tuos perdavimus sugauti. Tai buvo procesas, kurį mes turėjome praeiti, kad galėtume žaisti aukščiausiame lygyje.

– Ar Šaras labai pyko dėl to?

– Labai, jis visad buvo piktas.

– Šaras yra žinomas kaip perfekcionistas. Kaip jūs tvarkėtės su šia Jasikevičiaus savybe?

– Nuolat ginčijomės, kaip reikia daryti dalykus geriau. Juokėmės, kad visas problemas išsispręsdavome per dvi minutes. Nuolat šnekėdavome tarpusavyje. Tai nebuvo pykčiai, tai buvo labiau diskusijos. Visi dirbome vieno tikslo link, todėl mums ir sekėsi.

– Kalbant apie auksinius „Maccabi“ laikus, dukart laimėjote po tris titulus sezone. Kas išskyrė šią „Maccabi“ komandą iš visų kitų, ką darėte kitaip?

– Šita žaidėjų grupė buvo neįtikėtinai talentinga. Anthony Parkeris turbūt yra geriausias užsienietis, kada nors žaidęs Eurolygoje. Turėjome Šarą, Maceo Bastoną, mane, bet ir puikius vietinius žaidėjus: Talį Buršteiną, Yotamą Halperiną, Gurą Shelefą. Viskas tiesiog ėjosi puikiai. Viename iš sezonų turėjome 92-iejų pelnytų taškų vidurkį. Net ir šiems laikams tai būtų neįtikėtina. Kartais netgi pasižiūriu tų laikų mačus, kai juos išmeta Eurolygos televizija. Nemanau, kad kas nors ir šiais laikais galėtų žaisti prieš tokį krepšinį – daugybė rezultatyvių perdavimų, greito puolimo, mes buvome greitesni negu dabartinės komandos.

– Pats žaidėte puikiai. 2006-aisiais sulaukėte susidomėjimo iš Los Andželo „Lakers“?

– Ne viena komanda domėjosi manimi, norėjo mane prisivilioti, bet aš nenorėjau važiuoti. Užaugau aplinkoje, kur svarbiausia buvo titulai. Man žaidžiant krepšinį svarbiausia buvo laimėti titulus, o ne baigti sezoną ir galėti pasakyti, kad žaidei NBA. Pagrindinė priežastis, kodėl ten taip ir nežaidžiau, buvo ta, jog niekada negavau pasiūlymų iš komandų, kurios pretendavo laimėti titulą. Turėjau daug komandų vykti į mažesnes komandas, vaikytis pinigų ar dar ko nors, bet man tai nebuvo įdomu.

– Pinigai nebuvo svarbiausia jums krepšinyje?

– Ne. Visada vaikiausi trofėjų, o pinigai vaikosi juos. Nebuvo taip, kad tame procese neuždirbčiau pinigų, bet pagrindinis tikslas buvo laimėti titulus.

– Ar manote, kad 2004–2005 m. „Maccabi“ komanda buvo geriausia Eurolygos istorijoje?

– Tai yra vienas dalykų, dėl kurių ginčijamės su Šaru. Jis buvo 2009 m. Atėnų „Panathinaikos“ komandoje, jie taip pat buvo neįtikėtina komanda. Viską skiria mažos detalės. Aišku, gali sakyti, kad tai buvo mano komanda. Šaras sakys, kad abi komandos, bet jos abi buvo neįtikėtinos.

– Pakalbėkime apie Pini Gershoną. Jis buvo ryški asmenybė, treneris-legenda. Kalbėdami apie Erginą Atamaną, daug kas sako, kad jo treniruotės yra laisvo pobūdžio, kur žaidėjai neretai nusprendžia, ką reikia daryti. Visgi, dar prieš 20 metų tai jau darė Pini Gershonas. Kodėl toks modelis veikia?

– Kalbant apie Pini Gershoną, viskas buvo priešingai. Jis turėjo labai griežtą taktiką ir griežtas taisykles, kurių turėjome laikytis. Kartą jis pasakė, kad vienos treniruotės metu išsipildė jo svajonė, kai žaidėjai viską darė patys ir jam nereikėjo priekaištauti. Su mumis kartu dirbo ir Davidas Blattas, nuostabus krepšinio protas. Nebuvo taip, kad leistume žaidėjams daryti viską. Turėjome griežtus principus puolime, daug laiko viską kartojome. Atamanas naudoja kitą metodą, kuris taipogi veikia. Jis pasitelkia sirgalius ir jų energiją, jis priverčia žaidėjus įtikėti jo teiginiais, kad jie bus Europos čempionai ir kad turėtų į traukinį šokti kartu su juo. Tuo traukiniu jie važiuoja aukščiausiame lygyje. Apie tai gali pasakyti tik geriausius dalykus. Nesu dirbęs su Atamanu, todėl negaliu šnekėti apie tai, ką jis daro taktiškai. Energijos prasme jo atliekamas darbas yra puikus.

Gershonas Gershonas

– Šaro išsakyti žodžiai apie Gershono lengvas treniruotes yra netiesa?

– Gershono treniruotės buvo labai lengvos, tik problema viena – jis niekada jų nevesdavo, tai darydavo Davidas Blattas. Jo treniruotės buvo puikios. Kai ateidavo laikas sudėlioti taktinius akcentus, pasirodydavo Gershono aukščiausia klasė. Jis pastebėdavo ir suprasdavo pačias menkiausias detales kertiniais momentais. Tai suteikdavo mums didelį pranašumą rungtynėse.

– Šaras tuomet nuolat sakydavo, kad Pini treniruotės per lengvos ir kad taip jie negali nieko laimėti. Ar atsimenate tokius jo žodžius?

– Taip, taip. Šaras atėjo iš Pešičiaus, kur jie treniruodavosi 24/7 ir laimėjo titulą. Šaras galiausiai suprato, kad skirtingus tikslus galima pasiekti skirtingais būdais. Tai nutiko netgi dabar, kai Atamanas laimėjo trofėjų su „Panathinaikos“. Mes titulą laimėjome, ir Šaras suprato, kad galima pasiekti tą patį tikslą skirtingais būdais, kai perėjo per daugybę trenerių.

– Tel Avive buvote dievai. Ar galite papasakoti, kiek beprotiškas tuomet buvo žmonių dėmesys?

– Buvo tiek beprotiška, kad mano visa kasdienybė nuolat buvo namai–treniruotė–namai. Negalėjome išeiti į miestą ar papramogauti. Arba išeidavome labai retai, arba išvis uždarydavome restoraną, kuriame būdavome, kad kiti ten negalėtų patekti. Buvo Izraelio bitlai. Visi norėjo mūsų. Tokia sėkmės kaina. Buvome labai svarbūs Izraeliui atstovaudami šaliai ir rodydami laimėtojų mentalitetą.

– Tai nepalyginama situacija su tuo, su kuo susiduria žaidėjai dabar?

– Žaidėme keturiuose finalo ketvertuose iš eilės, laimėjome du titulus. Darėme geriausia, ką galėjome, dėl Izraelio. Ir tuomet buvo karo metas, tik su Libanu ir Iraku. Aplink buvo daug betvarkės.

– Vienos svarbiausių rungtynių buvo „Top 16“ susitikimas su „Žalgiriu“. Apie tai esate kalbėjęs daugybę kartu. Kaip prisimenate tas rungtynes?

– Tą sezoną turėjome daug problemų. Norėjome organizuoti finalo ketvertą Tel Avive, bet tuomet prasidėjo Irako atakos, komandos bijojo atvykti. Komandos valdyba ilgai kovojo, kad gautų teisę rengti finalo ketvertą. Gavome tą teisę, bet turėjome įveikti „Žalgirį“. Prieš tai turėjome rungtynes su „Fenerbahče Ulker“. Jei laimime prieš juos, patenkame, jei ne – lieka rungtynės su „Žalgiriu“. Galiausiai viskas sprendėsi paskutinėse rungtynėse. Atsilikome septyniais taškais likus 40 sekundžių. Pusė žmonių iš arenos jau buvo išėję. Davidas Bluthentalis prametė tritaškį, metimas nelietė lanko, atkovojau kamuolį, pelniau taškus. Įvykių virtinė, kuri nuvedė į pratęsimą, buvo neįtikėtina. Neįtikėtinas stebuklas mums atvedė kelią į dinastiją. Buvome labai arti to, kad sugriūtume, bet tapome dinastija, viena geriausių komandų Europos istorijoje. Tos 2,2 sekundės viską pakeitė.

– Jei nebūtumėte laimėję tų rungtynių, nebūtų buvę ir dinastijos?

– Komandoje būtų buvę pokyčių. Vietoj to išlikome beveik nepasikeitę, atvyko tik keletas žaidėjų, o komandos branduolį išlaikėme.

– Koks buvo jausmas žaisti prieš 40-metį Arvydą Sabonį?

– Jis mane žudė tose rungtynėse. Surinko gal 25 ar 27 taškus. Dėkui Dievui jo nebuvo pratęsime, nes jis mane būtų žudęs ir jo metu, todėl galėjome pririnkti taškų ir pabėgti. Sabas yra legenda, jis unikalus.

– Kiek dominuojanti jėga jis buvo tą sezoną, nors jam ir buvo 40 metų?

– Jis galėjo daryti viską. Jam 40, 30, 20 ar 17 – Sabas yra Sabas. Jei žinai, kaip žaisti krepšinį, žinai, kaip žaisti krepšinį. Jis buvo puikios formos. Nebuvo greičiausiai, bet buvo protingiausias.

– Laimėjote du titulus iš eilės, dukart iš eilės laimėjote po tris titulus, todėl turėjo būti tikrai daug šventimo. Turiu du klausimus: koks yra įsimintiniausias atšventimas ir kiek kūrybiškumo tuomet rodydavo Šaras švęsdamas titulus?

– Ta pergalė prieš „Žalgirį“ yra didžiausia. Turėjome tiek daug spaudimo, kad po to mačo nuėjau į kažkurį klubą ir šventėme iki aštuonių ryto. Tai buvo pirmas toks kartas. Nežinojome, ką daryti – tai buvo didžiulis emocijų pliūpsnis. Kiekvienas titulas, kurį laimėjome Izraelyje, buvo nuostabus. Po to, kai laimėjome pirmąjį titulą Tel Avive 2004-aisiais, 200 tūkst. žmonių mus pasitiko aikštėje, buvome kaip bitlai. Po antrojo titulo Maskvoje valdžia atsiuntė „Boeing 747“ lėktuvą mus pargabenti. Titulą taip pat šventėme pagrindinėje aikštėje. 2014-aisiais mūsų pergalės niekas nesitikėjo. Tai buvo mano pirmieji metai generalinio vadybininko pareigose, kaip, pavyzdžiui, dabar yra Sani Bečirovičiui. Esame su juo apie tai šnekėję. Tai buvo finalo ketvertas su Madrido „Real“, „Barcelona“ ir CSKA. „Maccabi“... Koks „Maccabi“? Ir laimėjome titulą. Buvo daug šventimų, šventėme ir tuo mėgavomės.

– Kiek kūrybingas buvo Šaras šventimų metu?

– Šventimas ir Šaras visada eina kartu.

– Palaikote su juo ryšį?

– Su Šaru? Kasdien.

– Po 2005 m. sezono „Maccabi“ išleido Šarui skirtą video pavadinimu „Stay“. Jame figūravote ir jūs, ir daugybė krepšinio žmonių, raginote Šarą pasilikti ir nevykti į NBA. Ką tuo metu sakėte jam asmeniškai?

– Buvau savanaudis, norėjau, kad jis pasiliktų. Turi suprasti, kad kai ateina Larry Birdas nori tave pasiimti į komandą, ką gali pasakyti? Tu imi tokią galimybę. Jis buvo laimėjęs tris Eurolygos titulus iš eilės. Jis matė šansą ir ją pasiėmė.

– Ar galvojate, kad su Šaru būtumėte laimėję dar daugiau titulų?

– Žinoma. Mes kitą sezoną žaidėme finale Prahoje. Su Šaru viskas buvo kitaip, jis mus vienijo daugybe būdų. Willas Solomonas pelnė 32 taškus tose rungtynėse, bet viskas buvo kitaip. Jis mūsų taip neišnaudodavo.

– Turite kokią nepapasakotą istoriją su Šaru, kuri įstrigusi jūsų atmintyje?

– Nepapasakotos istorijos ir turi išlikti nepapasakotos. Praleidome tiek metų kartu... Vadinome vienas kitą kambariokais, nes vieną naktį nakvojome kartu ir aš tiek knarkiau, kad buvo nuspręsta mus atskirti. Komandos vadovas tuomet sakė, kad nelabai gali duoti kambario vienam žmogui, nes kitaip visi likę žaidėjai skųsis. Padarėme taip, kad niekas to nežinotų. Nuolat dalindavomės raktu, kad kiekvienas iš mudviejų galėtume kuo dažniau kambaryje pabūti vienas.

– Pakalbėkime apie Šarą kaip trenerį. Kokį įspūdį jis jums palieka kaip treneris?

– Šaras turi savo sistemą. Jis dirbęs su galybe treneriu ir supranta, ką daro, jo žaidimą gražu stebėti. Kartais turi žaidėjus, kurie gali išpildyti tai, ką tu susvajoji, kartais neturi. Jis buvęs penkiuose finalo ketvertuose – tai nėra menkas pasiekimas. Ir jis tai padarė su skirtingų tipų komandomis ir žaidėjais – „Žalgiris“, „Barcelona“, „Fenerbahče“. Buvimas finalo ketverte treneriui yra didelis pasiekimas. Aišku, laimėti yra kas kita, bet finalo ketvertuose turi daug kas susidėlioti teigiamai, kad laimėtum. Ne visada laimi geriausia komanda.

Jasikevičius Jasikevičius

– Visus penketą kartų jam tiesiog nepasisekė?

– Taip. Kitos komandos tiesiog turėjo geresnį pagreitį (angl. momentum). Būtent dėl šios priežasties, dėl pagreičio įgavimo atvykstant į finalo ketvertą, manau, kad didžiausią šansą jis turėjo su Kauno „Žalgiriu“. „Barcelona“ neturi tokių fanų, kurie galėtų komandai suteikti tokį pagreitį. „Panathinaikos“ šiemet sukūrė būtent tokią atmosferą arenoje, kad laimėtų. Daugybė dalykų turi nutikti, kad atvykęs į finalo ketvertą viską galėtum puikiai išpildyti.

– Po praėjusio sezono Šaras paliko „Barceloną“. Šiemet jis viduryje sezono perėmė „Fenerbahce“ ir atvedė komandą į finalo ketvertą. Ką tai sako apie jį kaip trenerį?

– Šaras vaikosi trofėjų. Kai kurie žaidėjai būna patenkinti, kai lieka septinti ar aštunti. Šaras yra laimėjęs turbūt 50 titulų, kas dar gali jį motyvuoti? Jis vaikosi titulų. Kaskart, kai jis pralaimi kovą dėl titulo, jis tai priima tiesiai į širdį. Jis kiekvieną kartą save ir savo komandą atveda į padėtį, iš kurios galima laimėti trofėjų, ir jis tai darys ir toliau.

– Karjeros pabaigoje žaidėte vienoje komandoje kartu su Linu Kleiza. Jis tą sezoną laimėjo Eurolygos rezultatyviausio krepšininko titulą. Galite apibūdinti jį kaip žaidėją?

– Jis buvo neįtikėtinas taškų rinkėjas savo pozicijoje. Ne be priežasties jis turėjo tokį kontraktą ir prieš tai žaidė NBA. Galbūt jis galėjo nuveikti dar daugiau, nes karjerą baigė sąlyginai jaunas, bet jis turėjo puikią karjerą.

– Turite kokių istorijų su Linu?

– Ne itin, tačiau aš niekaip negalėjau suprasti, kam jam reikia trijų automobilių tame pačiame mieste. Jis sakė, kad atsigabeno mašinas iš Lietuvos – turėjo Porsche, Mercedes, trečios nepamenu. Puikus žmogus.

Linas Kleiza Linas Kleiza

– Nors šis klausimas buvo užduotas ir spaudos konferencijoje, turiu paklausti apie Deoną Thomasą ir jo traumą. Treniruotės metu jis patyrė labai sunkią traumą, tai buvo panašus šokas, kokį neseniai patyrė ir „Žalgirio“ žaidėjai, kai Keenanas Evansas patyrė traumą.

– Jis susilaužė koją dviejose vietose. Mes žaidėme toje pačioje komandoje. Mečiau atsilošęs, jis kovojo dėl kamuolio. Kai jis leidosi ant parketo, išgirdau garsų traškesį tarsi kažkas būtų sulūžęs. Tuomet sakiau, kad gal parketas įlūžo. Kas per velnias? Staiga atsisuku ir matau, kaip žaidėjai bėga. Pažiūriu – koja perlūžusi per pusę. Išbėgome iš salės, negalėjome patikėti tuo, kas įvyko. Tada susivokėme – blemba, mes palikome jį vieną patį. Tik komandos fizinio rengimo treneris pribėgo ir krito ant grindų kartu prie jo. Jis užsidengęs veidą gulėjo su perlūžusia koja. Greitai nugabenome jį į ligoninę ir jam buvo atlikta operacija.

– Keenanas Evansas taip pat patyrė labai sunkią traumą. Kokių patarimų turėtumėte „Žalgirio“ organizacijai šioje situacijoje?

– Kai „Maccabi“ komandoje žaidėjams baigdavosi kontraktai ir jie turėdavo kokias nors traumas, mes jiems visada suteikdavome visas sąlygas tas traumas išsigydyti. Europoje mes rodome tą žmogiškąją pusę. Aišku, reikia apginti ir klubo interesus, bet jeigu Keenanui ko nors reikės iš „Žalgirio“, jie padarys viską, ko tik reikės. Nežinau, ar jis jau yra pasirašęs kontraktą kitam sezonui su kuria nors komanda, bet netgi jei jis ir yra pasirašęs kontraktą su kita komanda, ta komanda juo taip pat rūpinsis. Žaidėjai to nusipelno. Keenanas buvo nuostabus vaikinas. Jis jau buvo sugrįžęs po Achilo traumos. Jis turi išlikti stiprus.

Evansas Evansas

– Ką manote apie žaidėjų natūralizaciją?

– Dabartiniame pasaulyje yra per daug dirbtinumo. Koks visa to tikslas? Tuomet atšaukime nacionalines rinktines. Jei negali išugdyti žaidėjų, kurie žaistų už tavo rinktinę, koks tikslas taip žaisti ir tai vadinti nacionalinėmis rinktinėmis? Tu žaidi, kad atstovautum savo šaliai. Kas iš to, kad 12 amerikiečių laimėtų titulą Lietuvai? Koks būtų to tikslas? Kai kas nesupranta, koks šio žaidimo tikslas. Tai nėra skirta FIBA ar kad jie praturtėtų, tai skirta šalims, kad jos parodytų, kokią turi krepšinio mokyklą. Jau geriau tuos pinigus, kuriuos sumoki už užsienietį žaidėją, investuoti į savo šalies trenerius ir jų ugdymui. Mes neprarandame žaidėjų, jų visada atsiras – mes netenkame trenerių. Reikia investuoti į trenerių ugdymą, žinių plėtimą, naujų trenerių atvedimą. Mes užaugome apsupti nuostabių trenerių, kurie netreniravo didelių komandų, bet dirbo su jaunimu. Mes netenkame tokių trenerių. Tai – didžiulė problema.

– Jūsų patarimas Lietuvai būtų nenatūralizuoti žaidėjo?

– Patarimai patarimais. Kiekvienas priima sprendimus, kurie jiems atrodo teisingi. Krepšinio grožis yra stebėti skirtingus krepšinio stilius – greitą krepšinį, metimus, atletiškumą, naujų žaidėjų iškilimą. Vietoj to, kad sumokėtum pinigus užsieniečiui, geriau išugdyti du puikius trenerius ateičiai.

– Kokia jūsų nuomonė apie Kroatijos rinktinę ir natūralizaciją?

– Mes pripažinome, kad nemokame išugdyti įžaidėjų. Niekas neišugdė aukščiausio lygio kroato įžaidėjo. Turėjome Planiničių, turėjome Mulaomerovičių, bet per paskutinius 15 metų nebeišugdėme žaidėjo. Negalime išugdyti – pasiimkime. Bet mes negalime išugdyti ir kitų pozicijų žaidėjų. Nebeturime savo mokyklos, nebeturime filosofijos. Tuo pat metu iškilo futbolas ir mes nebetekome aistros krepšiniui. Neturime komandos Eurolygoje, paskutinė tai padarė „Cibona“ prieš 20 metų.

„Ilgoji pertrauka“: Kaukėno klaidos ir kompetencija, Lietuva elite su Maksvyčiu, „Ryto“ abonementai, „Lietkabelio“ likę darbai, 20-mečių pasirodymas ir perspektyvos, žurnalistinė etika dėl situacijos Puerto Rike ir LKL klubų pinigai iš generalinių rėmėjų

12 komentarai
Naujausi komentarai (12)
Geriausiai ivertinti (12)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
ILGOJI PERTRAUKA