Emocingai su Panevėžiu atsisveikinęs ir į naują avantiūrą nėręs V.Lipkevičius: norėjosi išeiti gražiau
interviu
Vytenis Lipkevičius pastaruosius 7 metus buvo neatskiriamas nuo Panevėžio „Lietkabelio“, bet vis kam gyvenime ateina pabaiga. Veteranas tarė sudie savo ilgamečiam klubui ir pradeda naują etapą. Kurio tikslas – pasimėgauti likusiu savo laiku aikštėje.
37-erių puolėjas jungiasi prie ambicingo ir intriguojančio projekto Jurbarke. Šalia jo bus Adas Juškevičius, Vytenis Čižauskas, o krepsinis.net žiniomis, ir Martynas Gecevičius.
„Kai pakalbi su vyresniais draugais, kurie jau baigė karjeras, visi sako, jog žaiskite, kol galite, nes geresnio darbo už šį nėra“, – sako V.Lipkevičius.
Veteranas vis dar nėra užsibrėžęs, ar jo laukia paskutiniai karjeros metai, ar karjera tęsis ilgiau.
V.Lipkevičius neslepia, kad savo erą Panevėžyje norėjosi užbaigti kitaip. Sezono metu jį stabdė sveikatos problemos, sužaisti teko vos 17 mačų Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“, o vidurkis siekė 14 minučių bei 2,5 taško.
„Stipriai sportavau, ruošiausi, norėjau deramai atidirbti paskutinius metus. Kaip ten sako: tu ruošiesi, o Dievas juokiasi iš tavo planų. Neišgyvenu, dūšia rami, atidaviau viską, kas priklausė nuo manęs, o gyvenime būna visaip. Gal norėjosi išeiti gražiau, bet gavosi, kaip gavosi“, – kiek apgailestauja jis.
Krepsinis.net – pokalbis su V.Lipkevičiumi apie duoklę Panevėžiui, emocingą atsisveikinimą ir kitus metus Jurbarke su bičiuliais šalia.
– Norisi pirmiausiai paklausti, kaip jūsų sveikata? Praeitas sezonas nebuvo lengvas, ji davė apie save žinoti, ar pavyko atsigauti?
– Dabar atrodo, kad viskas normaliai. Žiūrėsime. Viskas pasimatys, kai pradėsiu žaisti. Norėtųsi, kad būtų gerai. Praeito sezono gale žinojau, kad man tai – etapo „Lietkabelyje“ uždarymas. Reabilitaciją gal kiek forsavau, norėjau grįžti greičiau, tuos terminus lenkiau. Buvo niuansų, kad per treniruotę gavau vieną gerą kontaktą, dėl ko įsimetė uždegimas, reikėjo laiko. Taip ir gavosi gale tokių nesąmonių: atrodo, truputį sužaidi rungtynes, truputį ne. Dažnai iš to noro taip nutinka. Gal kažkiek paskubėjau, gal taip turėjo būti, nežinau. Gavosi kaip gavosi, žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Kuriam komandos draugui galite padėkoti už tą kietą kontaktą ir užtrukusį sugrįžimą?
– Ten išvis kvaila situacija, nežinau koks šansas, jog tokia nutiktų (Juokiasi). Vienas pastūmė kitą, kitas atsitrenkė į mane. Lyg tyčia. Nei buvo laiko sureaguoti, nei ką, nutinka. Svarbu, nieko daugiau neprisidarėme.
– Nuo kada jau žinojote, kad jūsų etapas Panevėžyje su praeitu sezonu ir baigsis?
– Aš pats tai žinojau jau gavęs pirmą traumą vasarą. Žinojau, kad tai paskutinis sezonas. Vien dėl to, kad amžius nepadeda, kitas dalykas, Europos taurė ir kelionės. Jaučiau, kad ateina laikas. Dėl to ir buvo tokia vasara, stipriai sportavau, ruošiausi, norėjau deramai atidirbti paskutinius metus. Kaip ten sako: tu ruošiesi, o Dievas juokiasi iš tavo planų. Neišgyvenu, dūšia rami, atidaviau viską, kas priklausė nuo manęs, o gyvenime būna visaip. Gal norėjosi išeiti gražiau, bet gavosi, kaip gavosi.
– Neturėjote minčių po šio etapo Panevėžyje ir užbaigti savo karjerą? Vis tik čia praleista tiek metų, būtų visai simboliška.
– Čia išvis girdėjau daug spekuliacijų, kad baigsiu karjerą, eisiu į sporto direktorius, pakeisiu Luką. Nežinau, iš kur tai. Su manimi iš klubo niekas apie tai nekalbėjo ir neklausė, ar norėčiau. Dėl to buvo keista. Išėjus iš „Lietkabelio“ buvo minčių, kad pažaisti dar norisi, jaučiau, kad tame lygyje jau ne, o tada atsirado įdomus NKL variantas. Kaip bebūtų, esu įpratęs turėti kažkokį vaidmenį, nei pačiam nebesinori būti tuo 11–12 žaidėju, nei žmonėms norisi mane tokį matyti. Natūralu, ateina laikas. Kad jau greitai sukrito tas NKL variantas, gerai, kad nereikėjo ilgai galvoti.
– Kadangi iš anksto žinojote, kad atsisveikinsite su „Lietkabeliu“, ar atsisveikinimas ir paskutinis mačas buvo emocingas?
– Kai vyksta rungtynės, jos eina, nežinai, žaisi ar nežaisi. Dar pralaimėjome. Emocingesnis buvo momentas ateiti į mačą, kai žmonių dar nelabai yra – likus porai valandų. Atsisėdau, supratau, kad čia paskutinis mačas, nesvarbu, kaip baigsis. Emocijų ir pamąstymų buvo, praėjo galvoje tam tikri momentai. Manau, nesu išskirtinis, taip visiems. O kai viskas baigėsi, pralaimėjome, viskas baigėsi ne taip, kaip norėjome. Praėjus kažkuriam laikui prasuki galvoje visą etapą, emocija nuėjo ir supratau – kažkas baigėsi, kažkas prasideda. Buvo gražus laikas.
– Kokie tie momentai prasisuko galvoje iš tų septynerių metų?
– Su Gabu pakalbėdavome, kad kokį klubą radome ir koks jis dabar – skirtingi dalykai. Džiugu, augome kartu su klubu. Ir finansinės galimybės, ir sąlygos, ir sirgaliai. Smagu, kad buvau to dalimi. Žaidėjams reikia tą kartelę išlaikyti ir kelti dar aukščiau. Buvo geras etapas, sutikau daug gerų žmonių, suradau daug draugų. Panevėžys tapo savas miestas, visada bus smagu grįžti. Gal kada gyvenime ratas apsisuks ir kažkokiu pavidalu dar grįšiu.
– Tie metai Panevėžyje jums vis buvo nukloti bronzomis. Labai skauda, kad nepavyko taip ir finišuoti?
– Jau gal būčiau labai godus, jei verkčiau, kad neiškovojau 14-to medalio (Juokiasi)? Su Danusevičiumi juokėmės, sakiau: blemba, Pauliau, sugadinai man pabaigimą, bet mano medalių rekordas vis tiek geresnis nei tavo baudų pataikymas (Juokiasi). Nuostabiame pasaulyje būčiau pabaigęs su 14 medalių iš 14, oi, kaip būtų smagu. Neišėjo. 13/1 irgi nėra blogai.
Turiu vietą namie, kur sukabinti mano medaliai, uošvis padarė man medinį, sakė, tokio dar neturėjau. Sezonas tikrai nebuvo lengvas, jei viduryje jo mums būtų kas pasakę, kad baigsime su 3 vieta KMT ir 4 LKL, turbūt, būtume tai paėmę. Klaipėda buvo gera komanda, turėjo gerą sezoną, ne visada užtenka tik norų.
– Kuri bronza jums įsimins labiausiai? Gal kaip sunkiausiai iškovota, gal kaip labiausiai saldi ar kaip nors kitaip apibūdinama.
– Kiekvienas medalis turi savo istoriją ir kiekvienas yra savaip įdomus. Gal išskirčiau tą KMT medalį prieš koronavirusą ir sezono nutraukimą. Vis tiek KMT finalo ketvertas vyko Klaipėdoje, jie buvo favoritai, taip prasidėjo mūsų kelias. O kitais metais vis atrodydavo, kad kitaip būti negali, medalis bus, tik klausimas, koks. Esame iškovoję ir LKL sidabrą, „Žalgirio“ nugalėjimas pusfinalyje irgi buvo istorinis. Tik kai taip išstenėjome prieš „Žalgirį“, jau pritrūko prieš „Rytą“. Įdomu. Ta visa kelionė buvo apie žmones. Sutikta daug gerų žmonių, reikia tuo tik džiaugtis.
– Kiek meilės per šiuos metus jautėte iš Panevėžio sirgalių ir ar turite idėjų, kaip daugiau aistruolių būtų galima įtraukti į komandos palaikymą, nes „Lietkabelis“ atrodo nusipelnęs tikrai gausesnio lankomumo?
– Manau, kad sirgaliams nedėkinga yra ta Panevėžio arena, trekas, kuris atskiria erdves, akustika. „X sektorius“ užsikūrę, plečiasi, daro gerą darbą, jiems reikia palinkėti augimo. Ta tribūnėlė daro gerus darbus, bet norisi ir jiems, ir mums, kad sirgalių būtų daugiau. Sirgalių bendruomenė kuriasi, bet gal trūksta paprastų žmonių. Kodėl jų nesudomina rungtynės, gal reikia klausti jų. Ar arena kalta, ar bilietų kainos, ar komanda silpna, ar rungtynės nesudomina – eilę metų kyla tie klausimai. Net jei atvykdavo geri Europos taurės klubai, salė nebūdavo užpildyta tiek, kiek galėtų. Gal Panevėžio sirgaliai priprato, kad žaidžia klubas tokiame lygyje, Europos turnyre, gal galvoja, kad ateisiu ne dabar, o kažkada.
Pamenu, buvo sezonas, kai dėl arenos užimtumo žaidėme su „Jonava“ rungtynes Šiauliuose. Susirinko apie 3,5 tūkst. žmonių, bet kai akustika kita – buvo ir kita atmosfera. Patys sirgaliai sakė, kad kitas reikalas. Gal tai daug duoda, bet to šiandien pakeisti neįmanoma.
– Kaip manote, ko Panevėžio klubui reikia labiausiai, kad išlaikytų lygį šioje konkurencinėje kovoje? Stiprėja „Šiauliai“, „Neptūnas“, likti trejete bus sunkiau ir sunkiau.
– Komanda žaidžia Europos taurėje, reprezentuoja miestą. Nieko naujo nepasakysiu: reikėtų didesnės miesto paramos. Mažų mažiausiai. Kiek suprantu, „Lietkabelis“ yra praktiškai paskutinė komanda pagal miestų paramas. Graudžiai atrodo. „Lietkabelis“ Europos mastu garsina Panevėžį, tai vienas svertų, kurį galėtų suteikti miestas – padidinti paramą. Visi stiebiasi, Šiauliai, Klaipėda, Utena, išlaikyti standartui reikia vis daugiau. Daug jaunimo išvyksta į NCAA, konkurencija dėl vietinių žaidėjų didėja, jų tiek nėra – niuansai susideda. „Lietkabeliui“ ateina sunkus laikas konkuruoti su kitomis komandomis, bet visoms sunku taip pat, tik kitos gal turi didesnį miesto užnugarį. Galvoju, kad miestas kažką darys.
– Gyvenime esate pakeitęs nemažai trenerių, su Nenadu Čanaku išbuvote daugiau nei šešerius metus. Ką klubui ir organizacijai duoda toks tęstinumas?
– Tai duoda ramybę ir pastovumą, žinai, ko laukti, kaip treneris elgiasi sunkiais ir gerais momentais. Žinai, kad bus sunkesnių etapų, bet tiki, kad išlaviruos, kaip ir 1–2 metais. Kai taip nutinka etapo pradžioje ir išlaviruoji, vėliau tampi ramesnis. Žinai, kad vėl išsisuksime. Tai labai svarbus dalykas sporte, jis labai geras, bet kantrybės kartais pritrūksta, nes tokių ilgamečių pavyzdžių nėra daug. Daug aplinkybių susideda į vieną. Pradžioje, kad pasiektume savo tikslus, vėliau atsiranda ir vis didesnis tikėjimas vienas kitu. Tada automatiškai einasi dar geriau, ima labiau tikėti ir valdžia su savininkais. Viskas užsikuria taip. Pergalės yra visko pradžia: reikia laimėti, kad kažkas įsijungtų.
– Ko labiausiai pasiilgsite iš šio etapo Panevėžyje?
– Jau buvo tokia rutina: baigiasi sezonas, vyksti į savo kampus – Kauną ir Vilkiją, ateina rugpjūtis, vėl grįžti į Panevėžį. Turbūt bus keista, kai atėjus rugpjūčiui būsiu ne Panevėžyje. Natūraliai kūnas ir galva dar norės būti ten. Rūbinės pasiilgsiu. Visada turėjome smagų lietuvių branduolį, kurdavome gerą atmosferą. Gabas žino, kaip viską darėme, bandys tai perteikinėti kitiems.
– Kapitono raištis – į geras rankas.
– Gabas geras bachūras, pavyzdys aikštelėje ir už jos ribų. Jaunimui reikės imti pavyzdį ir viskas bus gerai.
– Sakėte, kad jus nustebino kalbos apie galimą prisijungimą prie komandos vadybos. Bet jei toks pasiūlymas būtų pasitaikęs – būtumėte svarstęs?
– Kas būtų, jei būtų. Kiekvieną variantą reiktų svarstyti. Esu ne kvailas, suprantu, kad pažaisiu dar metus, gal dvejus, bet vis tiek ateis laikas baigti. Natūraliai galvoju, ką norėsis veikti. Viskas sukasi apie krepšinį: ar treniravimas, ar vadyba, viską svarstysiu. Dabar nežinau, ką būčiau sakęs, sunku, nes užklausos ir galvojimo net nebuvo. Pavasarį bevaikštant Panevėžyje žmonėms reikėjo sakyti, kad man nieko nesiūlė, o iš jų veidų matydavau, kad galvoja, kad aš tiesiog negaliu atskleisti. Bet man tikrai nesiūlė. Atsibosdavo tą patį aiškinti.
– Kaip atsitiko, kad Jurbarke susibūrė jūsų tokia įdomu kompanija?
– Mes su Adu esame geri draugai, jau seniai pajuokaudavome, kad gal reiktų kažkur kartu pažaisti. Pavasarį šnekėjomės ir Adas sako: ar domintų, jei eitume į NKL? Sakiau, kad viską galime svarstyti. Sezonas baigėsi ir jis sako: yra variantas, ką darome? Pagalvojome, pasitarėme, kad būtų įdomu. Vis tiek daugiau laisvo laiko, galima galvotis tranziciją – dar pažaisti su draugais ir dėlioti apie ateitį. Panašu, kad komanda bus ambicinga ir konkurencinga, bus įdomu pasižiūrėti.
– Adas, Martynas, Vytenis – skamba kaip kompanija, kuri tikrai smagi pasižaisti prieš karjeros pabaigą.
– Vienas iš norų buvo būti namie arba šalia. Tai irgi tiko. Gavosi ir draugų ratas, su kuriais esu žaidęs anksčiau, daug pliusų aplink tą krepšinį. Viskas susidėliojo ir sakome: bandome. Žiūrėsime. Vis tiek turbūt dabar „Jurbarką“ pažiūrėsite daugiau nei anksčiau (Juokiasi).
– Kokia yra jūsų vidinė motyvacija šiam etapui: labiau mėgautis ar norisi ir kažką iškovoti?
– Mėgavimasis eina kartu su noru laimėti. Norų žaisti dėl pergalės dar nepraradau. Man tai svarbu. Suprantu, kad Adui ir Čižui – taip pat. Sakėme, kad einame, stumiame vienas kitą ir norime pakonkuruoti, laimėti. Dar nėra, kad einame šiaip sau, norime pasimėgauti krepšiniu, nes variklis dar gyvas. Kai pakalbi su vyresniais draugais, kurie jau baigė karjeras, visi sako, jog žaiskite, kol galite, nes geresnio darbo už šį nėra.
– O ką galvojate apie savo ateitį ir tolimesnį gyvenimo kelią?
– Minčių yra, nieko konkretaus nėra. Vadyba, treniravimas – nieko naujo neišrasiu. Viskas apie krepšinį. Šie metai bus geras laikas save išsigryninti. Turėsiu laiko, galėsiu pagilinti žinias. Nieko tiksliai nežinau, tai nesinori tiksliai ir sakyti. Ne vienas sakė, kad gali žinoti, ko nori, bet nepabandęs nesuprasi. Jei reikės, esu pasiruošęs ir mokytis, ir studijuoti. Krepšinį pabaigsiu, būsiu vidutinio amžiaus vyras, mokytis tikrai dar galima.
Norėdami komentuoti prisijunkite.