E.Ulanovas: pernai man jau buvo pabodę žaisti Kaune ir jaustis svečiuose
interviu (4)
Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pirmadienį oficialiai pradėjo rengtis naujajam sezonui. Ne vienam jų jubiliejinis, 70-asis sezonas bus ypatingas, tačiau retas kuris startui rengėsi taip ilgai ir kruopščiai kaip Edgaras Ulanovas.
22 metų 198 cm ūgio puolėjas augo žinomo Europos krepšininko Lino Kleizos kaimynystėje. Tada dar būsimasis Lietuvos rinktinės lyderis gyveno pas močiutę vienoje nuošalesnių siaurų Aleksoto gatvelių, tad nenuostabu, jog daugelis rajono vaikų, lygiuodamiesi į vyresnįjį kaimyną, nuolat gainiojo oranžinį kamuolį. Jo iš rankų nepaleisdavo ir Edgaras.
„Ateina sezonas, kurio ilgai laukiau. Todėl man pačiam labai įdomu pažiūrėti, kaip viskas klostysis“, – „Kauno dienai“ sakė pašnekovas.
– Edgarai, kaip vyksta tavo pasirengimas sezonui?
– Jau gerą mėnesį sportuoju su fizinio pasirengimo treneriu. Pradėjau ruoštis iš anksto, nes sezonas laukia nelengvas. Krūviai manęs negąsdina, esu jiems pasirengęs.
– Ne paslaptis, kad šiemet po tau itin sėkmingo praėjusio sezono Klaipėdoje, „Žalgirio“ aistruoliai tikisi, jog panašiai, jei ne ryškiau spindėsi ir Kauno klube. Ar tie išankstiniai didelį lūkesčiai tavęs psichologiškai neslegia?
– Didelės, reikšmingos rolės komandoje man niekas negarantavo, tad ir lūkesčiai turi būti pasverti. Būsiu naujokas, tad man reikės išsikovoti vietą aikštelėje. Jeigu man pavyks įsitvirtinti, tai ta svarbi rolė ateis savaime. O kad yra žmonių, kurie apie mane taip gerai galvoja – man tik padeda. Tikiuosi, jie savo palaikymu man padės visą sezoną.
– Praėjusį sezoną buvai pripažintas geriausiu jaunuoju krepšininku iškart dviejose lygose – LKL ir VTB. Vadinasi, tai nebuvo atsitiktinis pripažinimas ar simpatijos. Ar pats jauti, kad tavo meistriškumas ūgtelėjo? O galbūt pernai tau tiesiog labai sekėsi?
– Žinoma, kažkiek sėkmės taip pat buvo. Bet daugiau lėmė ilgas žaidybinis laikas, gaudavau tikrai daug minučių. Žaidėme daug rungtynių įvairiuose turnyruose, gavau daug vertingos ir skirtingos patirties. Manau, kad paaugau kaip krepšininkas.
– Prie šuolio tikriausiai prisidėjo tai, kad radai savo komandą. Juk „Neptūnui“ diriguoja tavo pirmasis treneris Kazys Maksvytis, kuris puikiai žinojo tavo stipriąsias ir silpnąsias puses. Ar, sulaukęs „Žalgirio“ kvietimo nedvejojai, kad verčiau dar likti Klaipėdoje. Juolab, kad „Neptūno“ šiemet taip pat laukia debiutas Eurolygoje...
– Daugelis mano artimųjų ir draugų patarė dar metus likti „Neptūno“ klube. Kiti, atvirkščiai, ragino kelti sparnus atgal į Kauną. Aš pats visada svajojau žaisti už „Žalgirį“, turiu sutartį su Kauno klubu, todėl ilgai nedvejojau. Tiesą sakant, pernai man jau buvo atsibodę žaisti Kaune ir jaustis svečiuose. Noriu, kad Kaune žmonės sirgtų ne prieš mane, o už, tad teko grįžti į Kauno komandą (juokiasi – aut.past.). Juolab, kad šie metai „Žalgiryje“ man yra tinkamiausi iš visų penkių metų, kai turiu sutartį su kauniečiais. Komandoje įvyko nemažai permainų, o ir aš pats po pernykštės sėkmės jaučiuosi tikrai pakiliai.
– Prieš trejus metus, kai su K.Maksvyčio treniruojama Lietuvos jaunimo rinktine tapote pasaulio čempionais, treneris išreiškė viltį, kad po keleto metų dauguma tų „auksinės“ rinktinės narių sudarys ir vyrų rinktinės pagrindą. Tačiau kol kas tik Jonas Valančiūnas, tu ir dar keletas kitų vaikinų sėkmingai skinasi kelią vyrų krepšinyje. Kodėl mūsų talentų karjeros klostosi taip skirtingai?
– Mūsų kartos žaidėjų problema, kad visi gavome labai daug pagyrų, daugumą jų – avansu, bet nevisi sugebėjome tą avansą atidirbti. Vieniems koją kiša traumos, kitiems gal trūksta atsidavimo krepšiniui. Kita vertus, mūsų amžiaus žaidėjų dar nereikia nurašyti. Ir man vieneri sėkmingi metai su kaupu kompensavo už ne itin gerus ankstesnius sezonus. Lietuvoje taip jau būna, kad po vieno prastesnio sezono tave visi nurašo, todėl kitąmet reikia kautis su dvigubu užsidegimu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.