E.Bendžius: apie kapitono pareigas, pirtelę, iš penkto sykio išsirinktą marškinėlių numerį ir įsimintiniausius mačus

Jau kitą antradienį „Ryto" kapitonas Eimantas Bendžius ves „Siemens" arenoje ves komandą į Europos taurės kovą prieš Belgrado „Partizan NIS" komandą. Šią savaitę E. Bendžius apsilankė RYTO podcasto studijoje ir pasidalino savo įžvalgomis apie tapimą komandos kapitonu, šį sezoną jau sužaistas rungtynes ir tas, kurios dar laukia. Taip pat – numerio pasirinkimą ir 6 tritaškius į „Žalgirio" krepšį.

Apie tai, kad „Ryto" kapitono pareigos nebuvo netikėtos: Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesitikėjau tapti kapitonu. Praėjusį sezoną, kai iškrito Chrisas (Krameris), aš buvau antrasis kapitonas. Chrisui atliekant reabilitaciją tos pareigos atiteko man. Anksčiau man būnant „Ryte", komandos kapitonu buvo Stepas (Babrauskas). Bandau kažką perimti iš jo.

Apie pertraukas „Ryto" rūbinėje: Kaip kapitonas, aš stengiuosi pats pirmas pasakyti savo įžvalgą. Taip pat yra klausoma įžaidėjų. Nes jie labiausiai jaučia komandą. Tiek Tu (Holloway'us), tiek Dovis (Bičkauskis) pasako, ką privalo padaryti kiti žaidėjai, kur kam padėti. Tačiau nėra taip, kad kalbėtų vienas, o kiti klausytų. O po to jau ateina treneris.

Apie rungtynes prieš Krasnodaro „Lokomotiv": Jau pati pirma ataka parodė, kad mes esame rungtynėse, kad įsiklausėme į trenerio akcentus: kad turime bėgti, iš kurios pusės turime statyti užtvaras. Buvo aišku, kad esame gerame ritme. Pradžioje gali nepataikyti, bet jei esi ritme, rezultatas ateis ir galų gale turėsi pergalę. „Lokomotiv" turi didelį biudžetą, gerus trenerius. Skautingas šiais laikais yra lengvai padaromas. Žaidžiam ne pirmus metus, nebereikia spėlioti, ką kuris žaidėjas daro. Tas pats Mantas Kalnietis žaidžia „Lokomotiv" ir, manau, pasako ką tas žaidėjas daro, o ko – ne. Gal pas juos per mačą buvo mažesnė koncentracija. Ir man gavosi išmesti daugiau metimų.

Apie spyrį į užpakalį Limože: Pralaimėjimas vis tiek turėjo ateiti. Buvo labai gera pamoka Limože. Pamatėme, kur reikia įdėti darbo. Ką tik žiūrėjome video, akcentavome dalykus, kurių nepadarėme per varžybas. Pamatėme kokią koncentraciją turime išlaikyti, ypač kai žaidžiame išvykose. Rūbinėje nebuvo kažkokio point fingeringo, žiūrėjimo vienas į kitą. Manau, kiekvienas iš mūsų padarėme išvadas.

O šiaip sezono pradžią vertinu gerai. Net ir kalbant apie susitikimą Limože. Taip, mes ten neįmetėme. Mums varžybos nesiklostė taip, kaip norėjom. Bet net ir po dviejų kėlinių, žaisdami taip blogai, turėjom tik minus keturis taškus. Jie gi žaidė tikrai gerai. Prieš tai jie pralaimėjo savo čempione, Europos taurės varžybose. Jiems šias varžybas būtinai reikėjo laimėti. Visos komandos, visi žaidėjai žino, kad kai jauti tokį spaudimą, į aikštę eini su dar didesne energija. Mes buvom po Krasnodaro rungtynių, kur mums viskas sekėsi, mes žaidėme gerai. O šiose rungtynėse (Limože) to nebuvo. Tai mus išmušė iš vėžių. Gavosi geras spyris į užpakalį. Manau, kad tai mums į naudą.

Apie pirtelę prieš sezoną: Prieš sezoną buvome visa komanda vakarienės. Su pirtele. Tik gaila, kad nebuvo Arno (Butkevičiaus). Nes tuomet, kai planavom vakarienę, galvojom, kad jis žais Pasaulio čempionato finale. Gerai pasėdėjom, pavalgėm, pašnekėjom.

Apie jaunimą komandoje: Vyriausias mūsų žaidėjas šiemet yra trisdešimtmetis Mindaugas (Girdžiūnas). Esame jauna, alkana komanda. Ir jauni žaidėjai mato, kad jie nėra taip toli nuo mūsų. Kai buvau „Perle", „Ryte" matydavau, pavyzdžiui, 34 metų amžiaus žaidėjus. O man buvo dvidešimt vieni. Tai jau tikrai didelis skirtumas. Dabar to nėra. Manau, jauniems žaidėjams dabar lengviau. Seniau būdavo paprasčiau: veteranai rėkdavo ant jaunimo. Dabar kiek kitaip.

Apie susitikimą su Artiomu Parachovskiu: Visada malonu pamatyti buvusį komandos draugą. Kartu praleidome pusę sezono. Buvo ir gerų emocijų, ir blogesnių. Bet tuo pačiu žinai jo silpnybes ir stiprybes. Ir tai galima panaudoti prieš jį. Jei atsiduriu vienas prieš vieną su Artiomu? Hmm. Jis žino, kad aš gerai pataikau. Todėl turėtų prieiti arčiau. Aš jį pašokdinu, surandu baudą. Ir metus tris baudos metimus. Aišku, jeigu atsikeliu nuo žemės po jo baudos (juokiasi).

Apie artėjančią dvikovą prieš „Žalgirį": Kol kas apie „Žalgirį" negalvojame. Nes tik grįžome iš Limožo, kur gavome gerą bankę. Todėl dabar norime gerai sužaisti prieš Alytų, su gera koncentracija. Sužaidę ten, eisim į kitas rungtynes – prieš „Partizan". Ir vėl reikės to paties (koncentracijos). Tada lauks „Žalgiris". Namų rungtynės. Ir vėl viskas iš naujo.

Apie paplūdimio tinklinį: Vasarą labai mėgstu žaisti paplūdimio tinklinį. Net dalyvavau mėgėjų turnyre. Kartu su geru savo draugu Juliumi Kazakausku iš Kėdainių „Nevėžio". Taip pat su kitais draugais. Judėjimas ant smėlio labai gerai čiurnoms. Visada sulenktos kojos. Po pirmos paplūdimio tinklinio dienos tu ryte atsikeli ir jauti visą nugarą, kojas. Raumenys dirba. Nebloga alternatyva. Kaip sekėsi turnyre? Išėjome iš grupės, o tada playoffuose...

Apie amžių ir piką: Jaučiuosi gerai. Bet kad žaistum tą brandų krepšinį, turi susidėti daug faktorių. Niekas nekalba, kad kiekvienose rungtynėse turi mesti po 30 taškų. Bet tavo sprendimai turi būti kaip vyresnio žaidėjo. Branda aikštelėje yra tada, kai žinai kaip išnaudoti tam tikras situacijas, neleki kaip be galvos. Bet net ir esant vyresnio amžiaus aikštėje padarai visko. Tikrai nemanau, kad jau esu savo pike.

Apie fanų palaikymą: Šiemet labai jaučiasi fanų palaikymas. Po Krasnodaro rungtynių sulaukiau daug žinučių. Labai malonu, kad mes ir patys fanams savo geru žaidimu, energija duodam gerų emocijų. Kad jie norėtų ateiti ir į kitas rungtynes. Ir „B Tribūna" prisideda prie to, pajungia aplinkinius, žmones, kurie ateina gal kiek ramiau pažiūrėti krepšinio, pavyzdžiui su šeima.

Neseniai buvau filme „Džokeris". Atsisėdo šalia bachūriukas, sako: galim selfį? Aš pilna burna popkornų, sakau: taip. Čia toks naujausias.

Ispanijoje žaidėme dėl išlikimo. Mes į varžybas renkamės prieš maždaug pusantros valandos. Pamenu, tada lijo. O žmonės su būgnais kiekvieną ateinantį pasitinka. Koks šimtas žmonių. Su mažais vaikais. Sako palaikymo žodžius. Tada tavo viduje kažkas užsikuria. Negali pralaimėti ir iškristi į antrą lygą. Tai man padarė didelį įspūdį. Kai gauni tokį ryšį – laimi. Tu žaidi dėl fanų, dėl komandos. Gaunasi tarpusavio ryšys. O su gera emocija ir energija – eini ir nueini.

Apie 22 numerį: Visada žaidžiau 12 numeriu, nes tai mano tėčio numeris. Kai reikėjo rinktis numerį „Ryte", 12 buvo užimtas Vilmanto Dilio. Jaunimo rinktinėje tuo metu žaidžiau 10 numeriu. Bet „Ryte" jį turėjo Renaldas (Seibutis). Tada sugalvojau apversti 12 ir imt 21. Bet tai buvo Artūro Jomanto numeris. Anksčiau dar žaidžiau 5, bet šis komandoje priklausė Stepo (Babrausko). Pagalvojau apie gimimo dieną. Būtų 23. Bet šį numerį dažniausiai renkasi tie, kurie labai mėgsta Jordaną, bando lygiuotis į jį. Tada pagalvojau apie 22. Prieš tai atmetęs 5 variantus.

Apie įsimintiniausias rungtynės „Ryte": Jų buvo daug. Aišku, praėjusių metų Karaliaus Mindaugo taurės finalas. Pergalė Belgrade, stebint „Partizan" fanams. Kai buvau jaunesnis, berods 21-erių, Kaune žaidėm prieš „Žalgirį", įmečiau 6 tritaškius, o mes tame mače, berods, užsitikrinome antrą vietą. Tos rungtynės man davė labai daug. Motyvacijos prasme.

Komandos kapitonas RYTO podcaste kalbėjo apie: atmosferą komandoje (00:24 – 03:04); kapitono pareigas (03:06 – 04:40); laiką „Ryto" sistemoje (04:45 – 08:18); rungtynes Europos taurėje (08:20 – 14:08); karjeros piką (15:02 – 16:33); savo pomėgius ir keliones (16:35 – 28:49); sostinės klubo fanus (28:50 – 32:30); ir atsakė į sirgalių klausimus (32:34 – 48:25)