Dukart NKL MVP tapęs aukštaūgis nesitiki pasiūlymo LKL: kai kurie klubai neatitinka aukščiausios lygos vardo
interviu (2)
Kad atotrūkis tarp Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) ir Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) yra didžiulis, anokia naujiena. Apie tai šnekama jau eilę metų, tai galioja tiek komandoms – organizacijoms, tiek žaidėjams.
Dar vienas geras panašaus dalyko įrodymas – pastarųjų dviejų sezonų naudingiausias NKL žaidėjas. Juo vėl tapo Julius Kazakauskas, atstovavęs Palangos „Olimpui“.
NKL jo skaičiai per 32 minutes siekė 13,9 taško, 10,8 atkovoto kamuolio, 4,3 rezultatyvaus perdavimo ir 26,1 naudingumo balo.
Nepaisant to, kad NKL jis yra vienas ryškiausių žaidėjų, tai nei pernelyg domina LKL komandas, nei jį patį.
34-erių J.Kazakauskas teigė, jog ir praeitą vasarą neturėjo geresnės progos grįžti į aukštesnę lygą, tuo tarpu dabar apie pasiūlymus išvis negalvoja, kadangi žaidimui skirti visą savo dieną nėra pasiruošęs, keisti miesto – taip pat, nes jau pradėjo treniruoti. O ir gauti pasiūlymų jis net nesitiki, planuodamas tęsti karjerą NKL.
„Žinau, kad galėčiau žaisti, bet kartais klubai LKL neatitinka aukščiausios lygos vardo. Esu jaunas žaidęs „7bet-Lietkabelyje“, čia gali sakyti, kad lygis aukštesnis, bet jei lygintumei Palangą su Pasvaliu ar Alytumi, ar Gargždais, to skirtumo nėra“, – sako J.Kazakauskas.
NKL sezonas finišavo prieš mėnesį, bet 34 metų 196 cm ūgio puolėjas, įkvėptas patriotizmo, nesiruošė atostogauti iškart po jo ir neseniai grįžo iš kario savanorio bazinių mokymų.
„Įstojau į Karšto apsaugos savanorių pajėgas, tad 3 savaites buvau kursuose. Jau pernai svarsčiau tapti šauliu ar padaryti kažką, kad būčiau pasiruošęs galimai dienai „X“, bet buvo sudėtinga derinti su krepšiniu. Apie tai galvojau jau nuo invazijos Ukrainoje pradžios. O šiemet pasikonsultavau su komandos draugu Šarakausku, kuris savanoriuose yra kelis metus, jis mane apšvietė. Norisi būti patriotišku ir kiek įmanoma prisidėti šalies labui“, – sakė aukštaūgis.
Krepsinis.net – pokalbis su NKL MVP apie trenerio kelio viziją ir kodėl didelis kontrastas tarp lygų nebekelia idėjų galvoti apie LKL.
– Pradžioje kažkiek papasakokite, kaip sekėsi beveik mėnesį praleisti kariuomenėje?
– Įdomi patirtis, sužinojau daug teorinių dalykų, taisyklių, įgavau ir praktikos. Išsilaikiau testą naudotis ginklu, pirmąsyk paėmiau jį į rankas, pašaudėme, atlikome orientacines užduotis. Daug visko, intensyviai, smagu, nors namų ilgęsis po 3 savaičių kareivinėse atsiranda. Buvau vienas vyresnių ten.
Gal tik kažkiek trūko paties sporto, prie kurio esu pratęs, nors žygiavome, kasėme apkasus. Tik draugas sutikęs sakė, kad atrodau suplonėjęs (Juokiasi). Taip pat žaisiu kariuomenės komandoje – birželį vyksime į 3x3 turnyrą Nyderlanduose.
– Minėjote, kad prieš šį sezoną pradėjote ir trenerio karjerą. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?
– Oficialiai pradėjau nuo rugsėjo. Turiu vieną mergaičių grupę Kretingos mokykloje, taip pat man priklauso padirbti darželyje. Kai žaidi NKL, laisvo laiko daugiau, norėjosi kažkur realizuoti save labiau. Fainai, patinka. Turbūt nuo kito sezono turėsiu ir berniukus.
– Ar sąmoningai rinkotės pradėti nuo mergaičių krepšinio, o ne berniukų?
– Nebuvo tokio plano, buvo tokia situacijoje, kad Kretingoje buvo įvairaus amžiaus grupė, kur tarp vaikų 5 metų skirtumas. Sporto mokykla sugalvojo, kad reikia tai gaivinti, vaikų daugėja, tad grupę surinkau pats. Tikslas išlaikyti tas antrokes, kurių yra apie 15, kad neišsibėgiotų. Gal atradau gerą ryšį su vaikais, bet man dabar net labiau patinka dirbti su mergaitėmis.
– Koks yra jūsų įsivaizdavimas – kaip mažus vaikus sudominti ir išlaikyti krepšinyje?
– Treniruočių metu stengiuosi įterpti ne tik krepšinį, bet ir žaidimų, jei vaikams pabosta. O žaisti vaikai mėgsta. Bandau susitarti, kad treniruotėje padirbame su driblingu, perdavimais, o jau po to darome žaidimus. Nes jei nebus teigiamos emocijos, vaiko vien krepšinio dalykais nesudominsi. Pora mėnesių ir jų nebus.
– Atsukus laiką porą metų atgal, planavote, kad pokarjerinį etapą siesite su treniravimu?
– Kažkiek galvojau. Kad liksiu sporte, žinojau, o ar svajojau būti profesionalų treneriu... Žinau, kad labai sunku įsitvirtinti šioje srityje. Aišku, bandysiu, esu ir moterų rinktinės stažuotėje, nenoriu atitrūkti nuo profesionalumo, bet čia nepaskaičiuosi, kad nori – tampi. Vis tiek šeima, negali išvažiuoti į kokį Joniškį pusmetį pabūti treneriu, šeima lieka pajūryje, o kas po to? Kitaip jei esi labai aukšto lygio žaidėjas, automatiškai įsilieti lengviau. Dar negalvoju apie tai, nors būti asistentu būtų įdomu.
Kazakauskas
– Du sezonus iš eilės tapote NKL MVP. Aišku, tarp lygų kontrastas didelis, bet ar dar prieš praeitus metus kažkoks dėmesys iš LKL klubų buvo, ar jo nebelikę visai? Bent iš apatinių ekipų.
– Aš pabuvau LKL ir sąlygomis man NKL prasčiau. Aišku, Klaipėda, Panevėžys ar Utena būtų kitaip, gal būčiau bandęs, bet po Gargždų sezono atsimušiau į realybę – nebeliko komandos, kurioje tiek norėčiau žaisti aš, tiek ji norėtų manęs. Kaip patirtis parodė, apatinėse komandose algos vėluoja, „Gargždai“ išvis bankrutavo, pradėjau dėliotis ir supratau, kad NKL galiu uždirbti panašiai, tik būti namie, su šeima, gyventi mažame miestelyje. Plius, galiu dėti pamatus kitam gyvenimo etapui. Turėjau 2 m. sutartį su Palanga, gal būčiau galėjęs ją nutraukti, bet tokio pasiūlymo nebuvo – reikia uždirbti žymiai daugiau, kad vykčiau kažkur. Nemanau, kad kažkas iš LKL klubų ir dabar man skambins.
– Hipotetinis klausimas – ar pats dar jaučiate, kad būdamas veteranu galėtumėte būti naudingas LKL ir iš sportinio intereso būtų įdomu pasitikrinti savo galimybes čia?
– Žinau, kad galėčiau žaisti, bet kartais klubai LKL neatitinka aukščiausios lygos vardo. Esu jaunas žaidęs „7bet-Lietkabelyje“, čia gali sakyti, kad lygis aukštesnis, bet jei lygintumei Palangą su Pasvaliu ar Alytumi, ar Gargždais, to skirtumo nėra. Kažkiek gaila, nes jaučiu, jog galėčiau žaisti aukštesniame lygyje, bet tokia realybė – vietų nėra daug. Vis tiek LKL žaisdamas turi tik tą ir daryti, laiko nepasiplanuosi, turi 2 treniruotes, rungtynes, natūralu – turi uždirbti. O NKL gyvenimą palengvina, kad grafikas yra labai fiksuotas.
– Kiek dar sezonų planuojate pražaisti iki karjeros finišo?
– Visiems sakau: viskas priklauso nuo traumų. Sportuoju daug, individualiai irgi, nesijaučiu labai geras ir dirbu, vasaromis taip pat. Taip ir galiu išlaikyti NKL lygį. Jei jausiuosi kaip dabar, kelis metus tikiuosi pažaisti. Tik sporte viskas trapu.
Kazakauskas
– Palangos „Olimpe“ praleidote du sezonus, spėju, jie buvo labai skirtingi ir to priežastis – Jonas Vainauskas. Kiek ramesni buvo šie metai – be Jono projekto, ambicijų ir kamerų šalia?
– Tikrai skyrėsi. Su gerbiamu Vainausku viskas buvo labai profesionalu – taip profesionaliai nebuvo turbūt pusė LKL komandų. Bet su tuo ėjo ir atsakomybė didesnė, ir aiškiai užsibrėžti rezultatai. Apie tą projektą visi gali turėti savo nuomonę, bet aš manau, kad jei ne Pauliuko Danisevičiaus trauma, gal ir būtume laimėję, ant suolo nebeturėjome net NKL lygio pamainos. Aišku, buvo skaudu, turėjome įspūdingą seriją, laimėjome reg. sezoną, bet puikiai pamenu, kokios prastos formos ėjome į atkrintamąsias.
Šiemet jau buvo kitaip: turėjome vieną treniruotę per dieną, įtampa nuėjo, favoritai nebebuvome – tikrai skirtingi sezonai ir emocijos. Buvo tų pergalių, tikslų gal ir nepasiekėme, bet sporte ne viskas paprasta.
– Kas turbūt skyrė to sezono „Olimpą“ iš dabartinio konteksto – ambicijos ir svajonė galimai žengti į LKL. Ko dabar su žiburiu neįmanoma rasti NKL klubuose.
– Taip, tai ir motyvavo daugelį. Mes vyresni jau buvome tame LKL, galvojome, apsilipdysime komandą ir žaisime ten toliau. O jaunimui tai turėjo būti papildoma motyvacija, nes niekas kitas jų į LKL kaip ir nebūtų ėmęs. Tuo metu pliusus turėjome beveik visi. Bet pritrūko vieno, kito žaidėjo, kuris būtų mūsų saugiklis.
Normalu, kad dabar situacija tokia, nes žmonės pamatė „Gargždų“ variantą, atsikvošėjo, nes anksčiau visi eidavo į avantiūrą, nežinodami pinigų bus ar nebus. LKL dabar reikia bent 800 tūkst., turbūt realybė tokia, kad klubai negali surinkti tiek, ką bandė ir „Telšiai“, ir net neina. Visi pamatė ir Mažeikių situaciją, prieš tai Prienus, Gargždus, gal per maža Lietuva turėti tiek daug komandų LKL, kurios atitiktų standartus.
– Manote, kad gal mums užtektų išvis 9 ekipų?
– Aš manau, kad pavyzdžiai parodė, jog per prievartą grūdimas nieko gero neduoda. Jei nėra komandos su generaliniu rėmėju, geriau būti su devyniomis. Nes kartelė pakelta – bendras LKL lygis pagerėjo, jei žiūrėsime 6–7 komandas, atvyksta ir įdomių legionierių. Bet ką daryti tai komandai, kuri gal surinks tuos 800 tūkst., gal ir ne? Bus Mažeikių variantas. Nors jiems pagarba: vadovas matė, kad nėra iš ko imti žaidėjus, geriau jų neimti ir taip baigti sezoną.
Norėdami komentuoti prisijunkite.