„DNP CD“: kaip 760 tūkst. eurų kainuojantys žaidėjai prarado A.Trinchieri pasitikėjimą

„DNP CD“, – garsi Andrea Trinchieri frazė, kai treneris nenori aiškinti, kodėl nežaidė vienas ar kitas krepšininkas, nors tarsi jis turėjo žengti ant parketo.

Išvertus iš anglų kalbos reiškia, kad nerungtyniavo trenerio sprendimu. Šįkart kalba ne apie kažkokius jaunuolius ar skatikus uždirbančius žaidėjus, o Brady Maneką ir Mattą Mitchellą, kurių atlyginimai atitinkamai siekia 360 ir 400 tūkstančių eurų šiame sezone. 760 tūkst. ant „Žalgirio“ suolo su etikete „DNP CD“.

Iš Stambulo „Bešiktaš“ atvykęs M.Mitchellas buvo netikėtas Kauno „žalgirio“ pirkinys. Netikėtas tuo, kad tarsi „trečio numerio“ pozicijoje jau buvo Edgaras Ulanovas ir Arnas Butkevičius, ten gali žaisti ir Deividas Sirvydis bei Ignas Brazdeikis.

Amerikietis neturėjo jokio išskirtinio įgūdžio, kurio nebūtų minėtų tikrų „trečių numerių“ E.Ulanovo bei A.Butkevičiaus kišenėje. Taip, gynyboje M.Mitchellas gali būti solidus, bet abu lietuviai irgi tai moka daryti, o puolime nieko daugiau pasiūlyti šis legionierius negali.

Sezono pradžioje Eurolygoje M.Mitchellas buvo labai svarbus žaidėjas pagal aikštelėje praleidžiamas minutes – nors A.Trinchieri mėgsta rotuoti savo auklėtiniais dažnai ir daug, M.Mitchellas vis tiek susirinkdavo po 23 minutes per mačą, o mače prieš Tel Avivo „Maccabi“ rungtyniavo net 30,5, kas yra sezono rekordas, kuris, veikiausiai, nebebus pagerintas.

Nepaisant to, kad M.Mitchellas puolime neduodavo visiškai nieko, tritaškiai skriedavo pro šalį, bet būtent dėl gynybos jis gavo pasitikėjimo, o „Žalgiris“ skynė pergales būtent dėl elitinės gynybos ir didelio kovingumo. M.Mitchellas buvo naudojamas pozicijose nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo. Jam buvo norima rasti vietą aikštelėje, bet didelės naudos amerikietis vis tiek neatnešė.

„Žalgirio“ žaidimo kreivė žemyn, pasipylė pralaimėjimai ir A.Trinchieri tikėjimas M.Mitchellu išgaravo – per pastaruosius trylika turų jo ant parketo praleidžiamas laikas sumažėjo iki 9 minučių. Iškalbingai atrodo pastarieji du mačai – 2 minutės ir 49 sekundės dvikovoje su Milano „EA7 Emporio Armani“ ir 15 nepastebimų sekundžių Vitorijoje prieš „Baskonia“.

Sakykime, kad Eurolygoje M.Mitchellui varžovai yra pernelyg pajėgūs, bet trenerio pasitikėjimo prieš varžovus, kurie duoda kovą Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), taip pat neliko. Dramatiškose rungtynėse su Utenos „UniClub Bet-Juventus“ žaidė 9 min. ir 16 sek., o Vilniuje prieš „Rytą“ apskritai nepakilo nuo suolo.

Ar tikrai M.Mitchellas yra toks prastas žaidėjas, kuris negali duoti naudos komandai prieš Utenos ir „Ryto“ komandas? Turbūt, kad ne, bet dabar puolėjas yra tokioje psichologinėje situacijoje, kad nejaučia nei ritmo, nei pasitiki savo jėgomis, o tai jausdamas A.Trinchieri tokiose rungtynėse jo ant parketo neleidžia. Toks italo pasikeitimas rotacijoje nebyliai sufleruoja, kad jis suklydo pasirinkdamas šį žaidėją į savo komandą. Problema tik tokia, kad tam prireikė daugiau nei pusės sezono, jog strategas pripažintų, kad M.Mitchellas nėra „Žalgirio“ lygio žaidėjas.

Šioje vietoje blogiausia, kad treneris neranda aukso vidurio – tarsi žaidėjas žaidžia daug, naudojamas skirtingose pozicijose, bet vėliau lieka visiškai be vaidmens. Nėra pilkosios zonos – yra tik juoda arba balta. Nežinau, ko A.Trinchieri tikėjosi iš M.Mitchello, bet Eurolygoje įsitvirtinti reikia turėti bent jau vieną elitinį įgūdį. Gynyboje jis solidus, bet tai nėra elitinė gynyba, o puolime – visiškai jokio įgūdžio nei metant iš toliau, nei žaidžiant arčiau krepšio. 14,7 proc. (5/34) tritaškių pataikymas tik padeda varžovams palikti M.Mitchellą visiškai laisvą ir eiti į pagalbas prieš, pavyzdžiui, Sylvainą Francisco.

Manekas

Kitas nepasiteisinęs ėjimas – B.Manekas. Būtent A.Trinchieri atvykus puolėjas sulaukė kontrakto pratęsimo ir buvo matomas kito sezono komandoje labai anksti, bet tikėjimas priblėso dar LKL finalo serijoje, kur A.Trinchieri vieneriose rungtynėse jo apskritai neregistravo, o per kitus tris susitikimus jis rungtyniavo vos po 8,5 minutės, taip ir nepataikęs nė vieno iš 4 mestų tritaškių.

Daug vilčių įpūtė B.Maneko pasirodymas draugiškose rungtynėse prieš šį sezoną – atrodė, kad puolėjas šiek tiek sustiprėjo fiziškai ir tai leidžia gintis patikimiau, o A.Trinchieri „Gloria Cup“ turnyre išnaudojo šį metiką geriausiai, kaip tik matėme – 6/10 tritaškiai į Bursos „Tofaš“ krepšį, dar 3 iš 7 prieš Berlyno ALBA. 9 iš 16 pasiekė tikslą rungtynėse namuose su Utenos ir Baku klubais. Kaip parodė laikas, tai buvo vienintelė gera B.Maneko atkarpa per pastaruosius penkis mėnesius, o galbūt ir per visą karjerą „Žalgiryje“.

Gynyboje pokyčių jokių nepamatėme – LKL komandos toliau uždėdavo taikinį B.Manekui ant nugaros ir atakuodavo jį kiekvienose rungtynėse net su tais žaidėjais, kurie įprastai puolime neturi tiek galimybių rinkti taškus. Nekalbant jau apie Eurolygą, kur B.Maneko atkarpos gynyboje badė akis lygiai taip pat, kaip ir prieš metus.

Dėl traumos B.Manekas praleido pirmuosius tris Eurolygos mačus, o 4–5 ture kartu sudėjus ant parketo praleido vos 6 minutes. Tuomet „Žalgiris“ veiksmais gynyboje skynė pergales ir B.Manekas tame paveiksle netiko. Pasitikėjimo vėliau B.Maneku padaugėjo ir puolėjas savo procentus išlaikė solidžiais – 39,6 proc. (21/53) tritaškių šiame sezone.

Pirmas sezonas aukštesniame lygyje dažnai žaidėjams būna sudėtingas, todėl galima buvo tikėtis B.Maneko proveržio antrajame. Blogiau gintis jau neįmanoma, o su patirtimi Eurolygoje turėtų veiksmai prie savojo krepšio bent jau padaryti mažą žingsnelį į priekį, o metimas lieka tuo pagrindiniu ginklu. Taip pat „Žalgiris“ buvo projektuojamas kaip puolimo komanda su snaiperiais, kur B.Manekas tikrai turės savo metimų. Juolab, kad Eurolygoje aikštelę plečiantis sunkieji kraštai yra labai brangūs ir jų nori visos komandos. Argumentų suteikti šansą B.Manekui buvo daugiau nei nesuteikti, bet nutiko realybė, kad jokio progreso nematome.

10 minučių vidurkis (3,7 tšk., 2,3 naud. bal.) daug pasako, kad A.Trinchieri šiuo žaidėju netikėjo. Antrojo rato pirmoje pusėje B.Maneko pasirodymai startiniame penketuke Eurolygoje buvo sunkiai suvokiami, kai po 5–6 minučių jis sėsdavo ant suolo ir daugiau nuo jo nebepakildavo. Paprasčiau sakant – 1–2 metimai, jeigu jų nepataikai, sėsk ant suolo.

Galima sakyti, kad B.Manekas nebuvo išnaudojamas, galima priekaištauti, kad nematėme tiek kombinacijų jam, bet reikia pridėti, jog ir varžovai jau žino, kurie deriniai skirti šiam metikui bei neleidžia jų išpildyti taip, kaip tai darydavo kauniečiai pernai. A.Trinchieri argumentai B.Manekui galėtų būtų skaičiai gynyboje – 1-as reitingas Eurolygoje po 28 turų. Turbūt italas pamatė, kad šis jo auklėtinis negali duoti tiek puolime, jog tai nusvertų problemas prie savojo krepšio.

Daug pasakė faktas, kai B.Manekas liko už dvyliktuko borto arba ant parketo nepasirodė 25, 26 ir 28 turuose. Tuo tarpu 21, 23, 24 ir 27 turuose žaidė vidutiniškai po 5 minutes. Tikras smūgis ir savotiška žinutė legionieriui tapo, kad jo vietą užėmė dvyliktuke Dovydas Buika, kuris išbėgo ant parketo prieš Berlyno ALBA, o B.Manekas visus įvykius stebėjo tik iš šalies.

Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) finaliniame ketverte jis nežaidė nė sekundės, prieš Utenos klubą ant parketo praleido 11 minučių, o prieš „Rytą“ nežaidė. Analogiška situacija kaip ir M.Mitchello atveju.

„Žalgiris“ nebėra ta komanda, kuri skaičiuoja kiekvieną skatiką ir turi taupyti visur, bet tikrai netapo klubu, kuris gali sau leisti taip klysti rinkdamasis legionierius – 760 tūkst. eurų yra vieno labai solidaus žaidėjo atlyginimas. Jau akivaizdu, kad nei B.Maneko, nei M.Mitchello Kaune kitame sezone nebus, o vietoje jų pinigus reikėtų investuoti į kur kas kokybiškesnius žaidėjus, kurie netrintų suolo, o duotų rezultatą. 11–12 krepšininkų vietas gali užimti vietiniai lietuviai, turintys potencialo arba daugiau duodantys naudos vietinėje lygoje, bet ne legionieriai iš JAV.