Dėl ateities dvejojantis M.Gecevičius: „M Basket“ vis sakė, kad manęs reikia, o po to nei atrašė, nei perskambino

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) kitą sezoną lieka nemažai veteranų, tačiau vargu, ar tarp jų dar bus Martynas Gecevičius.

36-erių snaiperis neslėpė noro tęsti karjerą 21-ą sezoną, tačiau Mažeikių „M Basket-Delamode“ komanda neparodė susidomėjimo jį išsaugoti, o kitų klubų pasiūlymai taip pat nesimėtė.

Kol kas veteranas – nežinomybėje, ar pavyks tęsti karjerą, ar teks užsiimti kita veikla.

„Aš apie daug ką galvoju. Man ir kalbėti patinka, ir komentuoti, viskas patinka. Vadybinio darbo dabar nelabai tikiuosi, nes komandos susikomplektavusios. Treniruoti irgi norėčiau, manau, galėčiau daug ką daryti. LKL lygiu tai tikrai, kai pažiūriu, kaip klubai dirba, kai turiu patirties, matau, kur sudėti akcentai, tikrai galėčiau būti naudingas ne vienam klubui, bet visi žiūri savęs“, – sako M.Gecevičius.

Praeitą sezoną snaiperis LKL per 22 minutes pelnė 8,9 taško (43 proc. trit.), atkovojo 2 kamuolius, atliko 2,4 perdavimo bei rinko 9,8 naudingumo balo.

Gynėjas turėjo galimybę vykti žaisti į Italiją, tačiau dėl šeimos bei į pirmą klasę keliausiančios dukros nusprendė likti Lietuvoje.

„Tikiuosi viską susidėlioti artimiausiu metu ir nuspręsti. Jei kažkas išlįs – gerai, jei ne – toks gyvenimas, reikia žiūrėti į priekį“, – Krepsinis.net teigė jis.

Gecevičius

– Pernai sužaidėte jubiliejinį sezoną ir neslėpėte, kad nenorėtumėte, jog tai būtų pabaiga. Kiek sudėtingesnės darbo paieškos buvo šią vasarą, jums esant 36-erių?

– Pernai irgi buvo panašiai sunku – pasirašiau sutartį spalio pradžioje. Tikėjausi, kad kitaip bus su Mažeikiais. Ne dėl to, kad aš pats labai būčiau norėjęs likti, bet jie vis sakė, jog reikia – Jarutis laidoje su Pulkovskiu irgi vis tai kartojo. Pernai atvažiavau žaisti praktiškai už „ačiū“, mano kainomis, ypač lyginant, ką jie išleido ant suomių ir amerikiečių bei kitų, kurie neatidirbo. O po to man nei atrašo, nei atskambina.

Žinojau, kad į užsienį nelabai galiu ir noriu vykti, o kitose komandose Lietuvoje vietų nelabai yra. Vieni bijo, kitiems per senas, pas mus taip jau yra. Žinojau, kad taip gali būti. Yra visokių atsarginių planų. Pernai buvo kažkiek sunkiau laukti, nes norėjau sužaisti 20-tą sezoną, o dabar plius–minus mačiau, kaip vyksta, komandų sumažėjo.

Gal kažkiek stebina dėl to, kad pernai turėjau ganėtinai normalų sezoną, komanda tikslus įgyvendino, kas yra kosmosas, kuomet žinau, kas vyko viduje. 90 proc. tai priklausė tik nuo žaidėjų, nieko kito. Labai atvirai papasakosiu gal ateityje – anksti. Nuopelnus prisiėmė ne tie, kas turėjo prisiimti. Čia jau jų reikalai. Kas buvo, kas žaidė žino, kad nuopelnas didžiausias žaidėjų, visi patvirtintų tą patį.

Dabar matau, kad jie sėkmingai eina atgal. Galvojau, kad galima padėti, patarti, ir žaidžiant, ir nežaidžiant, bet matau, jog nei paklausė, nei ką, jų reikalas. Suprantu, kad toks verslas: kas kam draugas – kas ne draugas, kas ko prašė – ko nepaprašė. Yra didesnių problemų nei LKL, matome, kas vyksta LKF, rinkimai, krepšinyje problemų pakankamai.

– Klube per vasarą buvo nemažai pokyčių: išvyko Rolandas Jarutis, Nikola Vasilevas buvo patrauktas iš vyr. trenerio pozicijos. Kuomet „M Basket-Delamode“ vairą perėmė Virginijus Šeškus, nesulaukėte kažkokio kontakto iš jo pusės?

– Ne. Jie man žadėjo paskambinti, sakė, kad tikrai reikės. Paskambino vasaros pradžioje, po to žadėjo susisiekti, aš parašiau žinutę, nes jomis bendravome, o po to man nei atrašė, nei atskambino. Tada iš kitų žmonių sužinojau, kad manęs nereikia, ieško kažko kito. Vienu žodžiu... Nesuprasi, kas ką sako ir valdo. Jau tai, kad Jarutis spjovė ir išėjo, pasako, kaip ten viskas vyksta. Du žmonės viską daro, bet jei dviese nesusitaria, reiškia, nėra viskas gerai.

O Šeškus ir pernai manęs neėmė į Jonavą, nors ten norėjau. Šeškus man tada sakė vienaip, iš Jonavos sužinojau kitaip. Istorijų Lietuvoje daug: tas tam sakė, tas papasakojo, o su manimi niekas nebendravo ir nepaklausė. Nenori, bijo, tik iš kitų sužinai, kaip kažkas kalba.

– Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad tokių situacijų, kai komunikacija Lietuvos krepšinyje šlubuoja, yra labai daug.

– Tai taip, čia dabar tikrai jau klasika. Apie kažkokį bendravimą nėra kalbos. Tie pats Mažeikiai juk galėjo man paskambinti ir sakyti: sorry, Gecai, nebereikia. Viskas. Ir aš būčiau viską supratęs. Bet kai žadi, kalbi, viešai kalbi – taip nesidaro. Tai parodo, koks yra supratimas. Gali tik palinkėti sėkmės.

Gecevičius

– Kuomet stebėjote visos vasaros Mažeikių dramas su treneriais, nebuvo kažkiek juokinga stebėti tokią situaciją iš šono?

– Juokinga man nėra, nes buvau ten 7 mėnesius viduje. Dabar išlenda vis daugiau dalykų apie įvairius klubus, su kuo ir sveikinu, anksčiau dirbi tyliai, nieko nepasakoji. Bet patikėk, aš irgi čia visko nepasakoju, nes jei papasakočiau, nežinau, ką turėtų daryti kai kurios komandos. Čia ne tik apie Mažeikius. Per karjerą esu prikaupęs istorijų. Kai būni viduje, matai viską, gaila, nes Mažeikiuose tikrai yra žmonių, kurie fanatikai, nori, kad klubui sektųsi, bet miestelis mažas, kiekvienas, norintis kažką daryti, yra svarbus.

Gale sezono buvo įdomių dalykų: direktorius dirbo nuotoliu, prezidento nėra, o treneris pasako, jog treniruojamės. Jei žaidėjams dabar paskambintumei ir paklaustumei, kokia gale sezono buvo treniruočių kokybė, jie pasakytų. Po to sako: Gecas išsigalvoja. Aš neišsigalvoju, aš neheitinu, aš sakau, kokia yra teisybė. Jei tokia yra tiesa, tai kaip? Aš nieko neaštrinu – aš kaip tik ne viską pasakoju. Man gaila, kad kažkas dirba, kiša pinigus, nori rezultato, o po to treneriai nebendrauja tarpusavyje. Ten būdavo visokių situacijų.

Gaila, kad jie neprisileidžia kažko, kas supranta tą reikalą aukštesniu lygiu. Plius, yra rūbinės dalykai. Kai atvažiavau, buvo Joma – buvo gerai. Tada jis išvyko, aš buvau kapitonas – vyriausias žaidėjas – porąkart pakalbėjau su prezidentu, su direktoriumi – kartą, o kas vyksta treniruotėse ir rūbinėje – niekam neįdomu. Kai kurie žaidėjai daro bet ką – gerai. Kai laimėjome rungtynes, jie tai priėmė kaip gerą rezultatą, viskas gerai, bet kai pralaimėjome Jonavai 20 taškų svarbiose rungtynėse, prasidėjo panika, kodėl tas, kodėl anas, nors tikslą patekti į atkrintamąsias pasiekėme. Tai reikėjo ateiti 2 mėnesiais anksčiau ir sakyti, likite šešti, o ne aštunti. Tai pataisyti galima, tik reikia žmonių, kurie tai suprastų ir tikėtų.

– Sakote, kad LKL klubuose vietų jau stinga, o NKL komandos nebandė su jumis kontaktuoti? Nemažai veteranų pernai rungtyniavo šioje lygoje.

– Nelabai pats galvojau ir nežinau, ar norėčiau. Iš agento pasiūlymo irgi negavau. Turėjau pasiūlymą važiuoti į Italiją, kitomis aplinkybėmis būčiau tikrai spjovęs į viską ir išvažiavęs, bet reikėtų važiuoti vienam, o vienas nelabai noriu. Vaikas eina į pirmą klasę, žmona turi darbų, šeimyninis gyvenimas nuo rugsėjo pasikeis, nes buvome įpratę vesti į darželį vėliau – abu nedirbame nuo ankstyvo ryto. Dabar reikės ruoštis jau anksčiau. Iš krepšinio pusės išvykti būtų buvę logiška, chillinti ir Italijos trečioje lygoje uždirbti daugiau, nei mokėtų LKL, bet tokia situacija, yra kitų svarbesnių dalykų. Dėl NKL: niekada nesakyk niekada, pasiūlymo nesulaukiau, bet negaliu spjauti.

Gecevičius

– Labiau esate nusiteikęs tam, kad sezono metu dar pavyks sulaukti pasiūlymų, o gal tam, jog karjerą reikės baigti?

– Vieni sako: gal palauk. Agentas irgi sako, kad pernai irgi ilgai laukiau. Bet pernai, kaip sakau, norėjau sužaisti 20-tą sezoną, dabar žiūrėsiu natūraliai, turiu kitų opcijų ir jeigu jums pasakysiu „ne“, po to nėra garantijos, kad kažko sulauksiu. Gal kažkur galėsiu žaisti nuo spalio, gal lapkričio, o gal vasario. Tikiuosi viską susidėlioti artimiausiu metu ir nuspręsti. Jei kažkas išlįs – gerai, jei ne – toks gyvenimas, reikia žiūrėti į priekį.

– Ar tas minimas jūsų „Planas B“ labiau susijęs su vadybiniu darbu?

– Aš apie daug ką galvoju. Man ir kalbėti patinka, ir komentuoti, viskas patinka. Vadybinio darbo dabar nelabai tikiuosi, nes komandos susikomplektavusios. Treniruoti irgi norėčiau, manau, galėčiau daug ką daryti. LKL lygiu tai tikrai, kai pažiūriu, kaip klubai dirba, kai turiu patirties, matau, kur sudėti akcentai, tikrai galėčiau būti naudingas ne vienam klubui, bet visi žiūri savęs. Kai sezonai greitai prasidės, būtų sunku kažkur lįsti. Buvau pasakęs, kad dar tikiuosi žaisti, nežinau ,kaip būtų, jei oficialiai praneščiau apie pabaigą. Gal kažkas kažką pasiūlytų, ar dabar, ar nuo kitų metų.

– Ko gero, dabar matote, kiek naudinga jums buvo į karjeros pabaigą išbandyti tiek buvimą podkaste, tiek komentavimą – pakabinus sportbačius, variantų, ką galima veikti, tik daugiau.

– Aš ir dabar turėjau pasiūlymų daugiau kalbėti, variantų yra. Jei nuspręsčiau baigti karjerą, tikrai nereikštų, kad sėdėčiau namie. Veiklos yra. Man ir populiarėjantis individualus dabar įdomus, tiek su vaikais, tiek profesionalais. Matau, ką galėčiau padėti. Reikia tiksliai apsispręsti, ko norisi, ir žiūrėti variantus.

– Ar turite kažkokią datą, iki kurios galutinai nuspręsite dėl savo ateities?

– Nėra konkrečios. Kažkuriuos sprendimus reikės priimti anksčiau, dėl kažkokių reikės palaukti. Nėra taip, kad rugsėjo 1-os ir viskas. Gal sprendimai bus ir rytoj, ir poryt. Nežinau. Aš nusiteikęs, gal gali tekti apsispręsti ir rytoj, ir rugsėjo 15-tą.

„Ilgoji pertrauka“: užduokite klausimą pirmadienio podkastui