Buvęs LKL MVP: persikėlimas į žemesnį lygį išėjo į naudą, nors kažkam prestižas būti LKL 12-tu žmogumi
interviu
Karjerai einat į pabaigą ir amžiui perkopus 35-metį, dažną krepšininką aplanko natūralus klausimas – o kas toliau?
Tokį klausimą sau jau prieš keletą metų iškėlė ir Vytautas Šulskis, kuriam – 37-eri ir šis dar neplanuoja kabinti sportbačių ant vinies, tačiau jau turi planą kitam karjeros etapui, kuriam sėkmingai ruošiasi.
Lietuvis bakalauro studijas yra baigęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ten jis rinkosi verslo kryptį, tačiau magistrui rinkosi tai, kas pravers ateityje gerokai labiau – fizinį ugdymą Vytauto Didžiojo Universitete (VDU). V.Šulskis neslepia – jo planas pradėti nuo vaikų treniravimo ir siekti karjeros vyrų krepšinyje.
„Manau, kad jei nepabandyčiau to, eičiau dirbti su sportu nesusijusio darbo, labai gailėčiausi. Būčiau neteisingas prieš save, nes daug metų to norėjau“, – pasakojo jis.
2023 m. buvęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL), kurią remia „Betsson“, sezono MVP pasuko į žemesnį Lietuvos divizioną. Dvejus metus gynė Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ garbę, o nuo šio sezono – Kauno rajono „Omegos-Tauro-LSU“.
Prieš tai jis LKL, kurią remia „Betsson“, praleido 12 sezonų.
V.Šulskis atvirauja, kad krepšinį žaidžia tiek iš malonumo, nes dar jaučiasi turinti tam fizines galimybes, o taip pat džiaugiasi, kad klubo suteikiamos sąlygos netrukdo užsiimti kitomis veiklomis.
Krepsinis.net – pokalbis su V.Šulskiu apie karjeros pabaigos iššūkius, atsakingą požiūrį į uždirbtus pinigus, ateities planus ir patarimą jaunimui.
– Vasarą švęsite 38-ąjį gimtadienį. Ar jau susiplanavote, tai buvo jūsų paskutinis sezonas, o gal dar ne?
– Dar tikrai žaisiu bent metus, kol baigsiu mokslus. Mokslai vis tiek atima laiko, bet su NKL įmanoma susiderinti, susitarus su vadovu klube. Būtent dėl to nebelikau Marijampolėje, nes ten derinti būtų buvę sunkiau: treniruočių daugiau, reikalavimai didesni. Po metų žiūrėsiu, kaip reaguos kūnas. Esu sveikas, neturėjęs rimtų traumų, nieko neskauda, vis dar jaučiu malonumą žaisti, tad kodėl gi dar nežaisti?
– Veikiausiai, magistro studijas rinkotės jau labiau galvodamas apie ateities veiklą nei kad bakalaurą?
– Rinkdamasis bakalaurą nelabai apie tai galvojau. NCAA yra taip, kad tau labiau pataria, su universiteto atstovu aptari, ko nori tu ir ko nori jie. Vis tiek dvejus pirmus metus mokaisi bazinį kursą, po to renkiesi kryptį. Man tuos dvejus metus sekėsi neblogai ir pasiūlė rinktis informacinių sistemų vadybą, tada 2009 m. buvo tik pati pradžia kompiuterinių technologijų, verslas buvo nukreiptas į šią kryptį ir atrodė perspektyvu. Bet kai pradedi žaisti profesionaliai, nesitobulini, per tuos 15 metų viskas gerokai paėjo į priekį. Patarimas jaunimui: kad ir baigiate mokslus, tobulinkitės, kad neiškristumėte iš temos. Jei yra laiko ir noro.
– Kada rimčiau ėmėte galvoti apie kitą karjeros etapą ir konkrečiai apie pedagogiką?
– Kai sukako apie 30 metų, pradėjau galvoti, jog visai norėčiau tapti treneriu. Aišku, didžiausia svajonė buvo patekti asistentu pas gerą trenerį, tik jų nėra tiek daug, vietų asistentams irgi. Tada pradėjau gerinti ir finansinį raštingumą, skaityti apie investavimą, finansų biržas, po truputį ir pats investuoti. Kai pasiūlė studijuoti magistrą, supratau, kad verta investuoti ne tik finansiškai, bet ir į mokslus. Tai irgi gyvenime nepakenks. Gal pradėjus nuo vaikų treniravimo, o po to atsiras galimybė kilti aukščiau. Toks yra planas, jei įmanoma. O jei ne, norisi tą patirtį perduoti jaunimui ir padėti jiems pasiekti kažkokį lygį.
– Kaip manote, kantrybės vaikų treniravimui turite pakankamai?
– Manau, kad turiu. Aišku, su labai labai mažais vaikais darželyje gal jos būtų mažiau, bet šiaip niekada nepasižymėjau karšta smegenine. Kantrybės reikalauja daug, bet kodėl nepabandyti. Manau, kad jei nepabandyčiau to, eičiau dirbti su sportu nesusijusio darbo, labai gailėčiausi. Būčiau neteisingas prieš save, nes daug metų to norėjau. Jau dabar nuo praeitų metų padedu pavaduoti jaunimo trenerius, jei pasiūlo – nuvažiuoju, pasibandau. Kad pamatyčiau, ar ateityje man tai patiks. Kol kas – labai patinka. Bet 1–2 kartus per savaitę yra kitaip nei kasdien.
– Sakote, kad į finansus atsakingiau ėmėte žiūrėti nuo maždaug 30-ties. Ar prieš tai turėjote patirčių, kuomet finansinės atsakomybės stoka privertė nusvilti?
– Nelabai. Kadangi mano kontraktai nebuvo kosminiai, niekada nebuvo, kad išlaidaučiau. Užaugau ganėtinai neturtingoje šeimoje, nuo mažų dienų žinojau, ką reiškia taupyti. Kai pradėjau uždirbti, turėjau tikslą – iki 30 metų nusipirkti būstą, tą padariau. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau kvailų sprendimų, kurie būtų nepasiteisinę.
– Niekada nežaidėte elitiniame krepšinio lygyje, daugumą metų praleidote LKL, kurią remia „Betsson“. Kiek tokio lygio krepšininkui yra sunku per karjerą sukaupti kapitalą ateičiai?
– Viskas priklauso nuo tavo raštingumo. Jei uždirbi ir gyveni nuo algos iki algos, tikrai sunku po karjeros turėti pagrindą. Aš buvau gana taupus, neišlaidavau nesąmonėms, nors leisdavau sau keliones, vakarienes, tai nebuvo bėda. Bet buvau protingas. Reikia kažką planuoti, atsidėti, turėti tikslą. Nes kai kontraktai ima mažėti, sėdėti be nieko, mano nuomone, yra labai prasta praktika. O tokių žinau tikrai daug.
– Ar jūsų aplinkoje daugiau buvo atsakingų pavyzdžių ar būtent tokių, kaip pastarieji įvardinti?
– Sunku būtų pasakyti. Kai buvau jaunesnis, tikrai mačiau daug komandos draugų, kurie nusiperka automobilius ne pagal kišenę, į kuriuos po to sunku kurą pilti. Lietuvoje atrodo, kad didžiausias prestižas yra mašina, o man niekada taip nebuvo. Man tai transporto priemonė nukeliauti nuo taško A iki taško B. Manau, čia kvailiausia investicija, kai vos galą su galu suduri. O tokių sprendimų esu matęs.
– Jei ne paslaptis, gal galite įvardinti savo minimalų pirminį kontraktą karjeroje ir kiek pavyko maksimaliai užsidirbti per metus?
– Krepšininkai apie sumas nelabai mėgsta kalbėti (Juokiasi). Pradėjau aš nuo Kauno „Žalgirio“, kai baigiau studijas. Bet 2011 m. tada buvo Romanovo laikai, jis norėjo supirkti visą jaunimą, tada uždirbau gal 8,5 tūkst. litų. Man tai atrodė kosmosas, niekad nebuvau tokių pinigų matęs, gavęs pirmas algas padėjau tėvams, aptvarkiau butą, atidaviau skolų ir sau nelabai ką pirkau. Po to pirmas mano pirkinys buvo automobilis – „Wolkswagen Passat“, kad važiuočiau į treniruotes ir namo. Toks buvo pirmas mano kontraktas. O didžiausias kontraktas buvo tada, kai vykau į Libaną (virš 100 tūkst. eurų – Krepsinis.net.).
– Ar galite patvirtinti faktą, kad kartais veteranams dar labiau finansiškai apsimoka palikti LKL ir keliauti į NKL, kur klubai gali pasiūlyti didesnius pinigus?
– Taip. Man sezonas su Jonava buvo geras, patekome į ketvertą LKL, laimėjome medalį KMT, bet man išniro petys ir skubinau save grįžti. Taip iki galo neišsigydžiau, pabaigiau sezoną prastai. Po traumos LKL dėmesio nebuvo daugiausiai. Paskambino Marijampolė, pasiūlė ir finansiškai man nebuvo didelis smūgis. Aišku, treniruočių buvo po dvi į dieną, reikėjo gyventi Marijampolėje, bet sūnus turėjo eiti į pirmą klasę, nesinorėjo visko palikti ant žmonos pečių, taip persikėliau į Kauno rajoną. Taip gyvenu Vilniuje, važinėju į treniruotes ir turiu daugiau laisvo laiko šeimai, mokslams, sau. Finansiškai irgi turbūt geriau nei būčiau Kėdainiuose 12-tu žmogumi.
– O manote, kad galėtumėte dar tame lygyje pažaisti?
– Dabar jau ne. Kai žaidžiau Marijampolėje, sportavau dukart dienoje, dar būčiau galėjęs, nebūčiau gadinęs vaizdo, o šiemet nebe. Gal kai kuriems yra prestižas žaisti LKL, o kad esi 11–12 žmogus, vos gauni minučių... Aš jaučiau, kad dar noriu būti reikalingas komandai, daryti skirtumą. Ypač po sunkaus finišo Jonavoje, kai dvejojau savimi, buvau kažkiek palūžęs morališkai. Išėjimas į žemesnį lygį man išėjo į naudą, susigrąžinau pasitikėjimą savimi.
– Apskritai kaip įvardintumėte NKL – kaip profesionalią lygą ar tik pusiau profesionalią, nes daug kas turi pašalines veiklas?
– Kaip ir profesionalią. Kai nebuvo NCAA mados, to talento buvo daugiau, o dabar vos jaunimas užžaidžia, iškart vyksta į NCAA. Talento yra tik jis nelieka čia ilgai – metus ar dvejus. Gaila, kad tai darosi vyresnė lyga.
– Kaip manote, dažniau veteranai lieka NKL dėl malonumo ar labiau reikalo – galimybės užsidirbti, o ne leistis į naujo karjeros etapo paieškas?
– Manau, yra visokių. Mano komandoje yra daug žmonių su darbais, jiems krepšinis – papildoma finansinė įplauka, kuri dar leidžia pajudėti, pabūti su kompanija. Manau, sunkiausiai profesionalams atsisveikinti su rūbine, vis tiek pasėdi, paplepi, pailsi nuo šeimų, per visą krepšinio kelią susipažįstu su daug gerų žmonių, to ir pasiilgsti. Dėl to ir baigę karjeras dar lieka mėgėjiškame krepšinyje, nes būtent stokoja tos atmosferos.
– Ar savo gyvenime susidūrėte su daug algų vėlavimų ir finansiniu nestabilumu?
– Ne, galiu pasakyti, kad man pasisekė. Niekada nebuvo rimtų vėlavimų. Taip, LKL visada įprasta, kad kažkiek vėluoja vasarį, kol suvaikšto savivaldybės pinigai, bet šiaip žaidžiau finansiškai stabiliose komandose. Aišku, rinkdavausi tokias, nesigundydavau tokiais pasiūlymais, dėl kurių po to reikės laukti algos ar kovoti dėl jos.
– Ar yra pasitaikę, kad karjeroje jums siūlė įsivelti į lažybų schemas?
– Asmeniškai ne. Dėl to džiaugiuosi, nes nemėgstu tokių dalykų. Žmonės šneka, žino, kad esu žodžio žmogus, žino, kad nesąmonėmis neužsiimsiu, gal todėl ir nesiūlė. Aišku, esu apie tai girdėjęs, ypač anksčiau NKL. O dabar, kai pats esu šioje lygoje, man nėra kilę tokių įtarimų, nei dėl savo komandos, nei varžovų.
– Kaip galimybes įsivelti į lažybas labiau lemia uždirbamas mažas pinigų kiekis ar priklauso ne nuo to, o nuo žmogaus polinkio?
– Manau, tikrai nuo žmogaus. Pavyzdžių buvo ir NBA, tai nežinau, ko ten žmonėms trūksta? Turbūt čia godumas, noras gyventi ne pagal kišenę, kiek beuždirbtumei. Auklėjimas irgi prisideda. Nemanau, kad maža alga pasiteisinimas dalyvauti lažybose. Jei tau mažai, eik dirbk ką kitą, eik investuok į save vasarą, kad gautumei didesnę algą.
– Iš jūsų patirties, kaip manote, kur yra riba ir ženklas, kad žaidėjui verta baigti krepšininko kelią, jei iš jo neišgyvena, ir rinktis kitą etapą?
– Sunkus klausimas. Sakyčiau, pirmiausiai yra traumingumas. Jei kankina traumos ir iki 28 m. nekyli į aukštesnį lygį, esi NKL, manau, tai jau ženklas, jei nėra dėmesio iš LKL ar užsienio. Žaidėjų Lietuvoje nėra tiek daug ir jei esi jaunas, NKL atrodai gerai, dėmesio turėtum sulaukti. Jei to nėra, reikėtų apgalvoti kitą veiklą, mokslus, darbą ir NKL išlaikyti kaip papildomas įplaukas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.