Auksinės kartos laikus prisiminęs E.Ulanovas išskyrė jam svarbiausią titulą

Šiuo metu vykstančiame Europos dvidešimtmečių čempionate jau pasiektas pusfinalių etapas. Jį pasiekusi Prancūzijos rinktinė pretenduoja į išskirtinį pasiekimą – paeiliui laimėti visus tris jaunimo čempionatus nuo šešiolikos iki dvidešimties metų amžiaus.

Iki šiol tai padariusios yra tik dvi rinktinės, o viena iš jų – 1992 metais gimę lietuviai. Toje rinktinėje buvo ir žalgirietis Edgaras Ulanovas, kuris užsienio žurnalistui Davidui Heinui papasakojo, ką jam reiškė visi tie titulai.

– 2008 metais laimėjote pirmą šalies auksą jaunimo turnyruose nuo 1996 metų, o po dvejų metų tai pakartojote dar kartą. Ką jūsų grupei reiškė laimėti tuos du aukso medalius?

– Lūkesčiai buvo aukšti po laimėto penkiolikmečių Olimpinio festivalio. Šešiolikmečių rinktinėje prie mūsų prisijungė Jonas Valančiūnas ir tikrai dominavo šešiolikmečių čempionate. Aštuoniolikmečių čempionato pusfinalyje turėjome problemų prieš Serbiją, tačiau sugebėjome laimėti ir po to iškovojome auksą. Tai buvo ypatinga, nes laimėjome savo šalyje, savo artimųjų akyse.

– 2011 metais pirmą kartą šalies istorijoje laimėjote devyniolikmečių pasaulio čempionatą. Koks tai buvo jausmas?

– Čempionatą pradėjome prastai, pralaimėjome savo pirmas rungtynes, tačiau sugebėjome laimėti grupę ir vėliau žaidėme tik geriau. Antrajame ture pralaimėjome JAV rinktinei, tačiau galiausiai iškovojome auksą vėl įveikdami serbus, o amerikiečius atsimenu ketvirtfinalyje krintant prieš rusus. Tikėjomės dar susitikti su amerikiečiais, bet ir be to jausmas buvo nuostabus. Žaidėme Latvijoje, todėl mus vėl palaikė daugybė lietuvių. Jausmas buvo ypatingas.

– Dvidešimtmečių čempionate nebebuvo dominuojančios jėgos – Jono Valančiūno. Koks buvo komandos nusiteikimas žaidžiant be jo ir kaip pavyko triumfuoti tame turnyre?

– Dvidešimtmečių čempionate turėjome daug pakilimų ir nuopolių. Pasisekė patekti į atkrintamąsias. Žiniasklaida pradėjo kalbėti apie tai, kaip nelaimėsime medalio. Tai mus paveikė ir laimėti panorome kaip niekada anksčiau. Vis dėlto pradžia buvo prasta, per daug pasitikėjome savimi ir grupėje pralaimėjome dvejas iš trejų rungtynių. Antrajame etape turėjome laimėti visas trejas rungtynes, tačiau suklupome prieš latvius ir viešbutyje stebėjome rungtynes Slovėnija–Ispanija. Ispanų pergalė būtų mus eliminavusi, bet slovėnai laimėjo su sirena ir viešbutyje šventėme kaip pašėlę. Tada nusiteikėme nebejuokauti ir parodėme, kas esame. Nugalėjome Graikiją, Serbiją, o finale atidavėme viską ir itin šlykščiose rungtynėse 50:49 palaužėme prancūzus. Man tai buvo pats svarbiausias titulas. Po visų sunkumų įrodėme, kad esame gera komanda net ir be Valančiūno.

– Jūsų karta tai padarė – laimėjo tris Europos čempionų titulus U16, U18 ir U20 pirmenybėse, taip pat triumfavo devyniolikmečių čempionate. Ką jums tai reiškė?

– Būti istorijos dalimi yra didelė garbė ir dabar visi atsimename, kaip linksma buvo žaisti tomis dienomis.

– Jūs esate tik antroji tai pasiekusi karta po Milošo Teodosičiaus ir kitų 1987 metais gimusių serbų pasirodymo. Ką galvojate tai išgirdus?

– Tai tikrai nėra paprasta, tačiau dabar galime tai iš tikrųjų įvertinti, nes prieš mus tai padarę serbai yra nuostabūs žaidėjai ir yra nuostabu būti tokio pasiekimo dalimi.

– 1998 metais gimę prancūzai gali tapti trečiąja tai pasiekusia karta. Ką galite palinkėti šiai ekipai?

– Jie turėtų suprasti, kad šis titulas bus sunkesnis nei bet kuris iškovotas anksčiau. Visos prieš tai pralaimėjusios komandos laukia progos atkeršyti. Tai yra paskutinis šansas pasireikšti jaunimo tarpe, todėl reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad įrodytumėte savo vertę.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos verti Europos taurės ir Čempionų lygos žaidėjai – pasiūlymai „Žalgiriui“, nedidukai gynėjai, snaiperiai, antro šanso nusipelnę aukštaūgiai ir potencialo turintys lietuviai