Atviras D.Gudelis: apie G.Žibėno fenomeną, legendinį epizodą bei darbą su L.Kleiza
INTERVIU (II dalis) (19)
Pastaraisiais metais Vilniaus „Rytas“ susigrąžino stabilumą organizacijoje ir prisijaukino pergales, bet prieš tai klubui reikėjo priimti ne vieną nelengvą sprendimą. Šalia visų jų tiesiogiai prisidėjo klubo valdybos pirmininkas Darius Gudelis.
Antroje pokalbio dalyje su tinklalapiu Krepsinis.net D.Gudelis kalba apie sportinę pusę, kuri pastaraisiais metais stipriai siejama su treneriu Giedriumi Žibėnu.
40-metis kaunietis dar pernai įsirašė į „Ryto“ istoriją – tapo ilgiausiai dirbančiu vyr. treneriu be pertraukų per klubo istoriją. Kaip pavyksta jaunam specialistui taip laviruoti istoriškai nedėkingoje pozicijoje?
„Atsidavimas darbui ir lojalumas organizacijai. Pirmiausia, – pagrindines G.Žibėno savybes Krepsinis.net vardijo D.Gudelis. – Aišku, krepšinio dalykai, bet aš žiūriu būtent tai ką įvardinau pirmiausiai. Kiek žmogus jaučiasi klubo dalimi, kiek susitapatina su spalvomis, vertybėmis, kiek skiria savo laiko. Man didžiulis signalas buvo, kalbant su Giedriumi, po jo pirmo sezono, kai jis pasakė: „Kol aš būsiu „Ryte“, neturėsiu agento.“ Pasakykite kitą tokį trenerį tarptautiniame turnyre. Agentas yra saugiklis santykiuose tarp trenerio ir klubo. Normalu pilnai nepasitikėti klubu, nes santykiai dažnai orientuoti į sportinį rezultatą ar trumpalaikiai iš abiejų pusių.
Giedrius čia parodė visišką lojalumą. Nekalbu apie finansinį dalyką, kiek klubas sutaupo agento mokesčiams. Turime tą pasitikėjimą gerbti ir vertinti. Nesakau, kad nebūna trinčių. Normalu, ypatingai prieš sezoną, sportinėje dalyje renkantis žaidėjus. Bet santykiai – pagrįsti pasitikėjimu. Ir, kai duodi pasitikėjimą, ir treneris jaučiasi visai kitaip prie žaidėjų. Jie žino, kad klubas užstos trenerį. Ir matome tobulėjimą, klaidos nekartojamos. Tik KMT vis užlipame ant to paties grėblio. (juokiasi)“
Antroje pokalbio dalyje su Krepsinis.net D.Gudelis kalba apie G.Žibėno fenomeną, Artūro Jomanto kertinę savybę, skambius papildymus sezono metu, branduolio išsaugojimą, santykius su „Žalgiriu“, Nenadu Čanaku ir Linu Kleiza.
Pirmoje interviu dalyje D.Gudelis atsakė į klausimus apie „Ryto“ prisikėlimą, santykį su verslu, sėkmės receptą, Čempionų lygos šventę Vilniuje ir kitą.
Gudelis
– Pakalbėkime apie sportinę dalį. Klubas turi aiškią struktūrą su sporto direktoriumi. Kiek esate įsijungęs į sprendimus čia? Kiek apskritai esate arti komandos, ar dalyvaujate treniruočių procese?
– Ne, treniruočių procese nedalyvauju, nes nutraukti kryžminiai raiščiai ir sudėvėti visi keturi meniskai. (juokiasi) O jei rimčiau, tai pasižiūrėti dažnai užsuku, turime ryšį su žaidėjais. Esu arti komandos, nes negali būti atitolęs, kitaip priimti sprendimus Ryto valdyboje bus nelengva. 2020 m. dalininkai padarė įstatų pakeitimus, kad jei pasirašomos naujos sutartys, kurios viršija 50 tūkst. eurų, jos turi būti patvirtintos Valdyboje. Direktorius vienas neturi teisės pasirašyti žaidėjo.
Dedame tris parašus – trys valdybos nariai, tad mes turime jausti pulsą, būti įsigilinę. Tai nereiškia, kad mes bendraujame su agentais, ieškome tų žaidėjų, bet kai ateina metas priimti sprendimą, turime orientuotis. Kartais, ne paslaptis, nuomonės štabo viduje išsiskiria. Tada, kad nekiltų bereikalingų aštrumų, reikia atlikti moderatoriaus vaidmenį. Vienu žodžiu – moderuojame situaciją. Anksčiau, reikėjo labiau stebėti, kad neišliptume iš biudžeto rėmų, o dabar su Jaroslavo lyderyste čia ta tvarka yra labai aiški.
– Per visą laikotarpį turėjote daug skirtingų sporto direktorių – nuo Martyno Purlio ir Lino Kleizos iki dabar Artūro Jomanto. Kokios Artūro savybės patraukė jį pasikviesti?
– Galiu paatvirauti. Klube yra du pagrindiniai direktoriai – administracijos vadovas ir sporto. Administracijos direktoriaus paskyrimui didžiausią įtaką turi savivaldybė, kaip didžiausia Ryto organizacijos dalininkė, turime tokį nerašytą susitarimą. Sporto dalis yra daugiau valdybos. Tą pirmą išsigryninimą turėjome su Donato (Zavacko) atvykimu. Tuomet buvo nuomonių išsiskyrimas, aš buvau už Donatą. Buvo minčių dėl užsieniečio pabandymo, tikrai turėjome gerų kandidatų ir pokalbių su jais. Galiausiai visi apsisprendėme ir nenusivylėme. Po trenerio pasikeitimo reikėjo pagalbos Giedriui, Donatas turėjo santykį su kapitonu Arnu (Butkevičiumi), Minduku (Mindaugu Girdžiūnu). Tada koncentracija buvo sutvarkyti rūbinę.
Kai sužinojome, kad vėl reikia ieškoti naujo žmogaus, turėjau keturis pokalbius su skirtingais kandidatais. Labai skirtingi žmonės. Pavardžių neminėsiu, bet visi lietuviai su labai skirtingomis patirtimis. Iš jų keturių padarytum vieną tai būtų idealus sporto direktorius. (juokiasi) Bet tai, ką padarė Artūras, pasakydamas sezono viduryje, kad baigiu karjerą... Jis parodė didžiulį norą ir lojalumą, o tada visi kiti minusai lieka šone.
– O kaip jam sekasi darbuotis?
– Jis yra labai geras komandinis žaidėjas. Visgi atėjo ne iš lengvosios atletikos, o iš krepšinio. (juokiasi) Jam puikiai sekasi bendrauti su treneriais, su biuro žmonėmis. Idealiai.
– Per pastaruosius trejus metus dukart laimėjote LKL, o Giedrius Žibėnas pasisakė skambiai – dominuojate Lietuvoje. Kada pajautėte, kad praėjusiame dešimtmetyje buvęs „Žalgirio“ kompleksas yra nukritęs?
– Čia klausimas daugiau rūbinei: žaidėjams ir treneriams. Manau, kad tai atsitiko, kai susigražinome pasitikėjimą kaip organizacija, pirmiausia, patys savimi. Su tuo atsirado ir didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Aikštelėje, tribūnose ir biure.
– Parkeris Jacksonas-Cartwrightas ir Artūras Gudaitis papildo klubą sezono metu. Ką tai pasako apie klubo ambicijas?
– Tai pasako, kad organizacija yra tvari. Kad galime sau tai leisti. Ambicijos yra emocijos. Gali susigalvoti, kad pralaimėjus KMT ketvirtfinalį, iš tos gėdos, nusprendei išleisti daugiau pinigų nei gali ir keisiu, atleisiu, pasirašysiu... Tos emocijos netinkamas dalykas priiminėjant tokius sprendimus. Reikia turėti resursus. Mums taip sukrito kortos, kad mes turėjome pasilikę pagalvę.
Turėjome patirtį ir kai sezono metu atsiranda tikrai geras variantas, kuris nori ateiti būtent pas tave. Ne į rinką, o būtent pas tave. Tiek (Marcusas) Fosteris pernai, tiek Parkeris šiemet turėjo tikrai pelningesnių variantų. Tada turi būti pasiruošęs ir iššūkis tuomet krenta treneriams – ar jie pasiruošę? Reikia keisti rotaciją ir panašiai. Jie pasiruošę, mes pasiruošę, turime galimybę Europoje eiti tolyn, gal net iki finalo ketverto, tai kodėl ne šauti?
– Matant „Žalgirio“ problemas ir bent jau kol kas sėkmingą „Ryto“ žygį Europoje, koks galutinis rezultatas po sezono jus tenkintų? Iš pradžių tikslai buvo LKL finalas ir Čempionų lygos atkrintamosios...
– Mes, kaip organizacija, padarysime viską, kad maksimaliai gerai pasirodytume. Stengiamės sudaryti sąlygas visiems, bandome atvežti finalo ketvertą į Vilnių. Mes padarysime viską. Bet čia yra sportas. Gali būti viską pasiruošęs idealiai, bet viena trauma, vienas nepataikytas metimas... Pernai pirmas LKL finalo mačas... Justino (Gorhamo) tritaškis su (Edgaro) Ulanovo pražanga, kai jau buvo minus 10. Atrodė buvo baigtas mačas, o tada ir prasidėjo.
– Anksčiau tarp „Žalgirio“ ir tuomečio „Lietuvos ryto“ aplink buvo daug intrigų. Kaip dabar galėtumėte pakomentuoti klubo santykį su amžinu varžovu?
– Amžinas varžovas. Taip buvo, yra ir bus. Kitaip negali būti. Bet LKL rėmuose yra valdyba, Artūras turi asmeninį santykį su (Pauliumi) Jankūnu. Higiena, pagarba tarpusavio yra. Toks bendravimas administracijos lygmenyje yra, bet niekas čia labai nesikeičia.
Gudelis, Čanakas
– Jau kalbėjau apie „Gudelio botus“, o pačiame krepšinyje vienas skambiausių jūsų epizodų yra apsižodžiavimas su Nenadu Čanaku. Apie ką ten buvo apskritai ta situacija ir koks dabar santykis su juo?
– (šypsosi) Normalus, geras santykis. Mes jau kitose rungtynėse Panevėžyje paspaudėme vienas kitam rankas, atsiprašėme. Aš net nežinau, kas ten nutiko... Man atrodo, kad mes abu tiesiog norėjome vienas kitam kažką pasakyti. Taip sutapo. Dabar, manau, jaučiame abipusę pagarbą. Ir pabendraujame, ir susitinkame. Nežinau, ten buvo vyriškos emocijos, kažkokia nesąmonė. Užvirė kraujas.
Na, viskas man prieš akis vyko... Ir dėl Giedriaus, ir jis atėjo su noru išsilieti. Pasitaikiau nepatyręs... O paskui taip jau būna. Nesididžiuoju.
– Pakalbėkime apie Giedriaus Žibėno fenomeną. Tai yra ilgiausiai dirbantis treneris klubo istorijoje. Ar tuomet, kai pro duris išėjo atleistas Donaldas Kairys ir atėjo asistentas Giedrius, galėjote patikėti, kad prasideda nauja era?
– Jei netiki, sporte tau ne vieta. Tikėjai, kad imi ne savaitei, ir ne mėnesiui. Jis sėdėjo tavo vietoje po to pralaimėjimo Utenai. Turėjome diskusija viduje, kas iš asistentų perima darbus. Mano nuomonė buvo Giedrius. Priėmėme bendrą sprendimą, žaidėjams rūbinėje pristatėme tai ir matėsi jų akyse palengvėjimas. Nuo tos minutės pradėjome važiuoti į kalną.
– Pernai po nesėkmių Čempionų lygoje ir būtent KMT atrodė, kad Žibėno erai ateina pabaiga. Ar jau turėjote sprendimą, ką darysite toliau, jei nebus laimėtas LKL finalas?
– Ne, neturėjome. Vertinome visą procesą.
– Per visą Žibėno laiką klube – kada jis buvo arčiausiai išvykimo iš komandos? Galbūt net ne jūsų noru?
– Nebuvo. Nežinau, iki manęs neatėjo, o, tikiuosi, būčiau vienas pirmųjų, kuris apie tai sužinočiau.
Žibėnas
– O kaip žiūrite į nesėkmes Europoje? „Rytas“ tarptautinio krepšinio atkrintamųjų nematė dar nuo Dainiaus Adomaičio laikų, 2019-ųjų.
– Augimo procesas. Negalima to suvesti biudžetui, nes yra pavyzdžių ir istorijų, kai mažesnės komandos suspindi. Mes nesame mažiausio biudžeto komanda. Gal lietuviško krepšinio kažkokie skausmai, pereinant į modernų krepšinį... Gal yra globalesnių problemų, nes realiai visos lietuviškos komandos stringa Europoje.
– Klausiu, nes po pralaimėjimo „Neptūnui“ ketvirtfinalyje Žibėnas pasakė, kad klubas sezone negali būti sėkmingas visuose frontuose. Tad gal buvo kitur akcentai dedami?
– Ne, nesutinku. Giedrius ant emocijų gal tai pasakė. Manau, kad ketvirtfinalyje KMT pralaimėti yra ne tikslo neįgyvendinimas, o gėda.
– Kaip atrodė biuras savaitę po pralaimėjimo?
– Mes būname kartu. Niekas nenori važiuoti namo. Pabūname, pasišnekame ir tada kažkaip ramiau. Šiauliuose sėdėjome pas Zavą kambary ant lovos dešimt ofiso žmonių, o dabar čia sėdėjome. (juokiasi) Tokia mūsų karma.
– Praktiškai viso savo buvimo klube laikotarpiu dedate akcentą ant jaunimo piramidės, tai paskutinį kartą darėte ir pristatęs 2023 m. trejų metų planą. Kokius žingsnius dabar ten dedate ir kiek esate patenkintas rezultatu?
– Labai patenkinti. Daugiau už jaunimo piramidę atsakingas Andrius Jančiauskas su savo SKM patirtimi. Pradėjome nuo to, kad sulipdėme žmones. Matas Urbonas Lietuvoje tikrai yra geriausias jaunimo programos vadovas, bet gal net vienas geriausių Europoje, nepaisant jauno amžiaus. Atsidavimas, supratimas, ryšys... Jis viską turi.
Artūro ir Mato sprendimas buvo į dublerius atvesti (Gintarą) Kadžiulį. Irgi pakėlė į kitą lygį. Girdžiu iš bendruomenės, kad pasikeitė procesas. Turime ir trečią komandą, papildoma augimo galimybė... VKM ir SKM konkuruoja MKL, bet visas jaunimas turi tikslą ateiti į „Rytą“. Aišku, dabar atsiradęs NCAA variantas, bet turime sėkmės istorijų.
Kitas momentas, pasigirsiu, kad atsirado Čempionų lygos jaunimo turnyras, tai mes buvome idėjos pradininkai. Net pasirašant sutartį su Čempionų lyga įtraukėme punktą, kad turi būti tarptautinis jaunimo turnyras.
– Visgi dabar investavimas į jaunimą atrodo įdomiai – talentingiausi žaidėjai vyksta be klausimų į NCAA, kur atsiradę didžiuliai pinigai. Esate ir FIBA Europe valdybos narys. Ar FIBA yra pasvarstymų, kaip su tuo pakovoti, arba bent kaip iš to klubams gauti naudą, išleidžiant žaidėją į universitetą?
– Bent kompensaciją. Klubas tikrai daug investuoja į žaidėjo paruošimą. Klubai juk tarpusavyje moka išpirkas, o šiuo atveju NCAA kol kas viską gauna gera valia. Vienintelis dalykas, kad yra ta sugrįžimo galimybė, kaip buvo su Ąžuolu (Tubeliu), turime susitarimą su Augustu (Marčiulioniu). Bet to nepakanka FIBA lygmenyje. Dabar yra sudaryta darbo grupė, kuri turi paruošti taisyklių keitimus, kad kažkokia forma jaunimo išvykimas į NCAA turi būti kompensuojamas. Čia esmė – ne uždirbti milijonus, o atgauti patirtas išlaidas.
Praėjusią vasarą iš Europos į NCAA išvyko 200 žaidėjų. Tikrai ne visi pateks į NBA, ne visi taps profesionalais. Kompensacijos mechanizmas vis tiek turi veikti.
Marčiulionis
– Kokios yra galimybės kitą sezoną su klubo marškinėliais matyti jūsų produktus – Ąžuolą Tubelį ir Augustą Marčiulionį?
– Reikia mums dirbti, kaip organizacijai, rodyti potencialą. Be mūsų biudžeto augimo mes neturėtume galimybės susigrąžinti Ąžuolo, ar išlaikyti šiais metais. Nebūtume turėję galimybės Gytį Radzevičių tiek sezonų turėti. Mes turime būti to verti, bet ne viskas paremta pinigais. Ąžuolas turėjo geresnių variantų, Augustas, manau, irgi turės. Bet aš tikiu, kad jis sugrįš.
– Girdime jūsų pastabas Čempionų lygos formatui. Bet įsivaizduojate tokį klubo augimą, jei nebūtų padarytas tas sprendimas pereiti iš Eurolygos šeimos į FIBA?
– Ne, mes neturėjome kito varianto. Atsimenu, sėdėjome savivaldybėje pas Adomą Bužinską kabinete ir sakome: „Ką darome?“ Nebuvo kito varianto. Reikėjo priimti tą sprendimą ir užkimšti besivelkančią skolų žaidėjams skylę. Nesakau, kad nuėjome žingsneliu į apačią, nes su mumis atėjo keli dideli klubai: „Unicaja“, „Galatasaray“, „Hapoel“. Tikrai ta lyga auga. Ir matome, ką jie duoda.
Bet šiaip geriausias variantas būtų, jei Eurolyga ir FIBA susitartų tarpusavyje ir nereikėtų NBA. Pagrindinė kliūtis labai paprasta – sportinis principas ir kalendorius. Padaryk kažkokia forma sportinį principą, kaip pasidarė futbolas. Iš to visi laimėtų.
Taip pat ir kalendorius. „Langai“ bus, niekas nepasikeis, federacijos turi iš kažko gyventi. Mes, klubai, gauname pinigus iš valstybės. Klausia, išleisti žaidėjus ar neišleisti? Galėtų sakyti savivaldybė, kad viešieji pinigai atitenka tik tada, kai išleidi žaidėjus į rinktinę ginti Lietuvos spalvas. Gerai, kad jie nieko nesako kol kas. Bet jie tai galėtų daryti drąsiai. Mes gauname biudžeto pinigus.
– Prieš LKF rinkimus jautėsi didžiulis susiskaldymas Lietuvos krepšinyje. Kaip į visas tas šnekas ir susidariusią situaciją žiūrite iš šono?
– Mes labai įsitraukę į savo organizacijos dalykus. Mums, ką pavyko pasiekti, tai yra draudimai žaidėjams ir, tikiuosi, tai nebus panaikinta. Dabar visiems metams yra draudimas. Ir tai yra teisinga. Dabar mūsų Gytis (Radzevičius) vasarą išvažiuos, o Kurtis (Rimas Kurtinaitis) sako, kad bus 6 savaites pasiruošimas, tada dar kelias savaites čempionatas. Koks jis sugrįš? O mūsų idėja – branduolys lietuvių ir stengiamės jį stiprinti. Jei daugiau žaidėjų išvažiuos į rinktinę? Iš federacijos mums šito supratimo reikia, jeigu ne, tai jie šaus sau į koją. Nenoriu konflikto, bet mes ginsime savo principus.
– Užsiminėte apie Gytį Radzevičių kaip savo kito sezono žmogų. Tikite, kad realu jį išlaikyti kitam sezonui, nepaisant turimo kontrakto?
– Pernai visi sakė, kad nerealu, o pasirašėme per pusfinalį. Čia Artūras does his magic. Joma. (juokiasi)
– Dabar, kai dirbate ir su FIBA, vis daugiau kontakto yra su LKF, o joje dabar yra ir rinktinės vadovas Linas Kleiza. Jūsų skyrybos tikrai buvo skambios. Kaip dabar sekasi bendradarbiauti?
– Nu gerai, kažkaip. (šypsosi) Pabendraujame. Rytoj (trečiadienį) bus su sūnum rungtynėse. Nežinau... Buvo paauglystės stadija, kur abu padarėme klaidų. Jis šiaip yra šaunuolis, gyvena krepšiniu. Jaunas dar. Vaizduoja, kad prie Kauno, prie Kauno, bet čia Vilniuje gyvena, vaikas čia į mokyklą eina ir ant stalo skandavo ką? (juokiasi) Reikia burtis ir jungtis lietuviams daugiau kartu, o ne skaldytis ir pyktis. Aišku, kartais tai neįmanoma, su amžinais varžovais tu to nepadarysi, bet kažkur vardan Lietuvos tu gali pasispausti. Rinktinėje žaidėjai yra to pavyzdys.
Norėdami komentuoti prisijunkite.