Atsivėręs D.Motiejūnas: apie Puerto Riko skandalą ir Lietuvos krepšinio namą be pamatų

2024-ųjų vasarą Lietuvos krepšinis olimpinėje atrankoje Puerto Rike gavo dar vieną stiprų smūgį, po kurio pradėjo kristi kortų namelis – viešai prakalbta apie disciplinos trūkumą. Po kilusio skandalo visuomenė skilo į dvi puses.

Didelė dalis visuomenės pasmerkė krepšininkus dėl požiūrio, bet akcentuota ir kita pusė – ne disciplinos pažeidimai atrankoje kalti dėl pamatinių Lietuvos krepšinio bėdų.

Rinktinėje buvęs ir olimpinės svajonės neįgyvendinęs Donatas Motiejūnas skaudžiai sugėrė pralaimėjimą Puerto Rikui ir visus užkulisinius dalykus, bet džiaugėsi, kad tai išlindo į dienos šviesą.

Bendraudamas su tinklalapiu Krepsinis.net 34-erių kaunietis nuoširdžiai atsivėrė apie vasaros skaudulius ir dideles Lietuvos krepšinio bėdas.

„Atėjome prie tokios ribos, kad jei šita informacija nebūtų išėjusi, mes visi toliau traukinuku šituo važiuotume. Ir manau, kad niekur nebūtume nuvažiavę. Taip, informacijos išėjimas visuomenė suskaldė, bet apie kokią visuomenę kalbame? Kiek man teko klausytis ir žiūrėti, visi žmonės, kurie bent kiek tavo darbą gerbia ir bent kažkiek suvokia, kaip turi būti sporte dalykai daromi, jie smerkia šituos dalykus, – Krepsinis.net pasakojo D-Mo. – Tai nėra normalu ir taip neturi būti. Bet jeigu būtume laimėję, gal nieks nebūtų apie tai net šnekėjęs, nes būtų kažkoks rezultatas.

Tikrai žinau, kad tai vyksta ir jaunimo rinktinėse. Tikrai nieko geriau nevyksta nei pas vyrus. Kažkas turi čia keistis. Kalbėjau su Mindaugu (Balčiūnu), kad reikia edukuoti, šnekėti, supratimą keisti. Mūsų šalis nėra didelė, mūsų nėra daug. Jei mes nebūsime susivieniję, neturėsime bendro tikslo laimėti, o norėsime tik smagiai pabūti, tai nieko ir nebus.“

Tinklalapyje Krepsinis.net – atviras D.Motiejūno pokalbis apie Lietuvos krepšinį supurčiusį skandalą Puerto Rike, pamatines bėdas, prezidentą Mindaugą Balčiūną, Rimą Kurtinaitį ir ateities rinktinės viziją.

Tai yra antroji interviu su D.Motiejūno dalis. Pirmąją apie vidurio puolėjo kontaktą su Kauno „Žalgiriu“ ir laimę Monake pateikėme trečiadienį.

Motiejūnas

– Pereiname prie Lietuvos krepšinio reikalų ir būtume nesuprasti, jei nepakalbėtume ir apie skandalą Puerto Rike. Nuslūgus emocijoms, praėjus trims mėnesiams, kaip dabar žiūri į visą tą situaciją?

– Žinai, aš tau nemeluosiu. Iš savo pusės, 18 metų žaidžiu profesionaliai krepšinį. Yra tekę žaisti visose stipriausiose lygose, per skirtingus skandalus pereiti... Šitoje situacijoje reikėtų pradėti žiūrėti pirmiausia nuo savęs. Pastaruosius 8–9 metus esant net ne medalių, o garbingų kovų stygiuje, kai net nekovojame dėl prizinių vietų... Per visą šitą laiką yra kaltinama federacija, treneriai, kurie yra pastoviai keičiami. Manyčiau, laikas kiekvienam pažiūrėti į veidrodį ir pasakyti: ko mes susirenkame? Ko mes atvažiuojame?

Jeigu eina kalba apie ankstesnes kartas, mūsų krepšinis visada buvo rišamas kartu su Nepriklausomybe. Todėl jis mums tiek daug reiškia ir iš tikrųjų yra antra religija. Krepšinis parodė, kad nors esame maža tauta, šį žaidimą žaidžiame labai gerai. Ir kažkur toje linijoje įvyko nutrūkimas. Atėjus dabartinei kartai... Aš nežinau, ar nebėra to pojūčio, ryšio, suvokimo, kodėl ir ką mes čia darome... Kodėl čia susirenkame. Skaudu apie tai kalbėti ir matyti.

Galime kalbėti apie dabartinius federacijos rinkimus. Mano nuomone, (Mindaugas) Balčiūnas per tuos trejus metus tikrai nesugadino Lietuvos krepšinio. Šitie visi pralaimėjimai eina 8–9 metai. Balčiūnas dabar yra nupiešiamas kaip tas blogietis, kuris sunaikino Lietuvos krepšinį. Tai jau tęsiasi ilgai, bet visi yra nusprendę tylėti ir nieko nesakyti. Visada kaltas treneris, jį keičiam ir viskas.

Kalbėjau tiek su Robertu Javtoku, tiek su Mindaugu Balčiūnu. Aš kalbu tik kaip iš žaidėjo pusės, į kitus dalykus nelabai gilinausi, ruošiausi sezonui. Galiu pakomentuoti tik tai, kad Robertas tikrai turi daug ką perduoti Lietuvos krepšiniui. Jis turi ir idėjų, ir noro. Robertas tikrai bus vieną dieną valdančiojoje kėdėje ir padarys tai, ką nori padaryti. O Mindaugas šiai minutei irgi nieko blogo Lietuvos krepšiniui per savo valdymą nepadarė, nors bandoma taip nupiešti.

– Atrodė, kad tas skandalas nukreipė dėmesį nuo pamatinių Lietuvos krepšinio problemų, pirmiausia, individualaus talento trūkumo. Koks tavo požiūris šiuo klausimu?

– Vėlgi, eina kalba prie jaunimo ugdymo sistemos. Mano nuomonė labai paprasta, kaltinti Mindaugą (Balčiūną), kad sugadino paskutines kartas, yra vaikiška. Prieš tai buvo kita federacija, kuri buvo devynerius metus ir taip pat keitė jaunimo sistemas. Dabar tas jaunimas ateina. Kartą užauginti užtrunka apie 8 metus. Logiškai sudėliojus ateina supratimas.

Iš mano pusės, atrodo, kad turime labai daug problemų. Ir jos tęsiasi ilgą laiką. Apie tai šnekėjau su Mindaugu nemažai. Reikia keisti jaunų žaidėjų suvokimą, pradėti juos auklėti, kodėl mes susirinkame, kodėl kovojame.

Turėjau pokalbį su vienu iš Vokietijos federacijos žmonių, jis girdėjo ir apie mūsų visą šitą skandalą. Kaip ir minėjau, mūsų šita karta jau nuo Nepriklausomybės atitrūko. Paklausiau – ką jūs darote tokio, kad taip iššovėte į viršų? Jis atsakė, kad mes važinėjome pas visus ir mokinomės, taip supratome, kad ateina nauja karta, su ja reikia visai kitaip elgtis. Jie įsivedė drausminius ketverių metų kontraktus.

Aš minėjau tiek Mindaugui, tiek Robertui, kad nebeturi būti prašymų atvažiuoti į rinktinę. Apie ką tai? Tu negali dėkoti, kad atvyko. Čia turi būti garbė atstovauti savo šaliai. Turi būti noras. Jei neturi noro, ko tu važiuoji? Koks tikslas? Mano tikslas – atstovauti ir laimėti. Drausminiai kontraktai, kaip man aiškino, yra situacija, kad žaidėjas atsisako atvykti be jokios priežasties. Ties tuo olimpinis ciklas ir užsidaro. Šiuo olimpiniu ciklu nebebūsi kviečiamas, o važiuos tie, kas nori. Kas nori pasiaukoti ir laimėti. Vokietija taip šitą susitvarkė ir pažiūrėkit, visi tie patys žaidėjai atvažiuoja ir po kiek metų pradėjo rodyti rezultatą. Pasaulyje dabar jie yra didelė jėga. Kur mes buvome daug metų, dabar Vokietija yra toje vietoje.

– Apskritai, buvę rinktinės krepšininkai kalbėjo, jog tokie pasisėdėjimai yra įprasta praktika, iš tavo kalbos irgi tai galima suprasti. Bet kaip rinktinės veteranui, ar tau atrodė šis kartas kitoks?

– Žinai, aš pasakysiu... Pasižiūrėjus į paskutinių 8 metų rezultatus, taip, tokia praktika yra, bet tą praktiką reikia sustabdyti. Visi esame žmonės, niekas nekalba apie prieš ar po. Eina kalba apie paprasčiausią profesionalumą, kada reikia atstovauti savo šaliai. Kada iš tikrųjų reikia susikoncentruoti ir ginti tą Lietuvos vardą, kovoti vienas už kitą.

Kai po to seka vieno ar kito žaidėjo dengimas... Man juokinga yra. Man nuoširdžiai yra juokinga. Jeigu esi vyras ir darai tokius dalykus, tai būk po to vyras atsistok ir prisipažink.

Motiejūnas, Lekavičius

– Įspūdingo lygio audra Lietuvoje kilo po šitos informacijos. Ar įsivaizdavai, kad būtent taip viskas išsirutulios – visuomenė skils į dvi puses? Buvę krepšininkai daugiau akcentavo informaciją iš rūbinės išnešusį žmogų. Kaip į tai reagavai?

– Natūraliai reagavau. Kiekvienas žmogus žiūrėdamas į šitą situaciją gali įsijungti instagramą ir pažiūrėti, kas su kuo vasarą atostogauja, kas kartu laiką leidžia. Tada visi viską supranta. Atėjome prie tokios ribos, kad jei šita informacija nebūtų išėjusi, mes visi toliau traukinuku šituo važiuotume. Ir manau, kad niekur nebūtume nuvažiavę.

Taip, informacijos išėjimas visuomenė suskaldė, bet apie kokią visuomenę kalbame? Kiek man teko klausytis ir žiūrėti, visi žmonės, kurie bent kiek tavo darbą gerbia ir bent kažkiek suvokia, kaip turi būti sporte dalykai daromi, jie smerkia šituos dalykus. Tai nėra normalu ir taip neturi būti. Bet jeigu būtume laimėję, gal nieks nebūtų apie tai net šnekėjęs, nes būtų kažkoks rezultatas.

Tikrai žinau, kad tai vyksta ir jaunimo rinktinėse. Tikrai nieko geriau nevyksta nei pas vyrus. Kažkas turi čia keistis. Kalbėjau su Mindaugu, kad reikia edukuoti, šnekėti, supratimą keisti. Mūsų šalis nėra didelė, mūsų nėra daug. Jei mes nebūsime susivieniję, neturėsime bendro tikslo laimėti, o norėsime tik smagiai pabūti, tai nieko ir nebus.

Šiandien kaip tik kalbėjau su savo agentu Miško Ražnatovičiumi. Jam buvo įdomu ir apie (Rimo) Kurtinaičio paskyrimą sužinoti nuomonę. Su juo diskutavau, nes pas serbus irgi buvo momentas, kada vyko panašūs dalykai. Atėjo Svetislavas Pešičius, po pirmos savaitės pagrindinį vadą išmetė ir staigiai Serbija vėl aukštumoje. Atėjo senos kartos žmogus, kur aš galvojau, kad gal jau nebėra taisyklinga taip žiūrėti... Pasirodo, taip reikia. Pešičius vis tiek supranta krepšinį, sustatė discipliną ir tai atneša rezultatus.

– Kaip tik užsiminei apie Rimą, oficialiai jis tapo Lietuvos rinktinės vyr. treneriu. Koks tavo vertinimas? Kiek apskritai tau yra su juo tekę susidurti?

– Aikštėje aš su juo nesu susidūręs. Esu įvairių dalykų girdėjęs – ir gerų, ir prastesnių. Turiu omenyje, kad seno kirpimo, senų pažiūrų. Bet gal mums dabar ir reikia to? Grįžimo prie pagrindų. Iš mano pusės, reikia tvarkos ir žmogaus, kuris nebijotų prisiimti atsakomybės ir galėtų pasakyti, kad mano kailis dabar yra prieš visuomenę padėtas ir darysime taip, kaip aš pasakysiu, o ne kaip žaidėjai sugalvos. Kai Jonas Kazlauskas pasitraukė iš pareigų ir žaidėjus palaikantys treneriai pradėjo dirbti, pažiūrėkite, kur nuvažiavome.

– Kalbama, kad Kurtinaičio atėjimas nulems ir daugiau žaidėjų atsisakymų atvykti į rinktinę. Kaip suprantu, tavo nuomone, ir tebūnie taip?

– Manau, kad reikia jauninti rinktinę, daryti kartų kaitą, kviesti žmones, kurie nori ten būti, dėti pamatus, statyti naują namą, nes dabar mūsų namas yra be pamatų. Atvažiuos tie, kas nori. Į pasaulio čempionatą irgi neatvažiavo geriausi. Irgi šešta vieta, buvau nuliūdęs, ne medalis, bet nemeluosiu, einant Kauno gatvėmis ne vienas žmogus priėjo ir padėkojo už kovą, sako buvo gražu žiūrėti. Ar dabar nors vienas žmogus po Puerto Riko gali pasakyti tokius žodžius? Gal geriausi visgi nėra geriausi? Gal geriausi yra tie, kurie labiausiai nori?

Kurtinaitis

– Sakai reikia jauninti rinktinę, bet jei gautum Kurtinaičio kvietimą, atvyktum? Ar jau galvoji, kad sužaidei paskutinį savo turnyrą su Lietuvos rinktinės marškinėliais?

– Aš tikrai važiuočiau. Nematau problemos. Reikės važiuosiu, nereikės – nevažiuosiu. Jei reikės rodyti pavyzdį, kaip turi profesionalus sportininkas laikytis režimo, kaip turi prisižiūrėti ir gyventi, o aš tai darau ne vienus metus, tai esu pasiryžęs ne vieną ir ne dvi vasaras aukoti. Kiek reikės, tiek aukosiu.

Bet mes turime eiti teisinga linkme. Susirinkti ir gerai laiką praleisti? Tada aš geriau su Virgiu (Mikalausku) padirbėsiu ir pasiruošiu sezonui.

– Dėl ko labiausiai apmaudu po šios vasaros? Prarastos olimpiados, ilgamečio bendražygio Kazio Maksvyčio, požiūrio ar visa tai, kaip viskas eskalavosi po atrankos?

– Žinok, visko po truputį. Nemeluosiu. Tu niekada nežinosi, kada gali būti tavo vienintelis šansas patekti į olimpiadą. Rinktinėje buvo ne vienas žaidėjas, kuris ten buvo ir gal jie šito nesureikšmino, aš dar nesu buvęs. Atidaviau 100 procentų savęs, savo psichologinių ir fizinių jėgų. Man žiauriai skaudėjo.

Kalbant apie visuomenę, buvo kalbos, kad reikėjo vyresniems eiti ir tramdyti kažką. 30+ metų vyrus nemanau, kad reiktų auklėti. Jeigu suvokimo tokiame amžiuje nėra, tai jis ir neateis, kaip reikia atstovauti savo šaliai ir ką apskritai reiškia žaisti už Lietuvą. Man kiekvieną kartą užsidėjus Lietuvos marškinėlius yra garbė.

– Bet po visos šitos audros ar dabar nesijaučia ir pačioje rinktinėje susiskaldymas?

– Kaip ir minėjau, anksčiau ar vėliau kažkas turėjo įvykti. Tuo pačiu keliu nebegalėjome keliauti, o kaltinti ir sakyti, kad reikia keisti trenerį, yra juokinga. Visi iškart nulinčiuoja trenerį, bet man graudu žiūrėti, kiek jau trenerių praėjo ir visi buvo blogi. Tai gal ne treneris blogas? Gal mūsų požiūris, pasiruošimas, suvokimas, ko mes susirenkame yra ne toks.

– Turbūt nesėkmė ir skandalas Puerto Rike padėjo pamatus tam, kas vyko prieš LKF prezidento rinkimus. Kaip tau viskas atrodė, žvelgiant iš šono, ir kiek apskritai sekei tą situaciją?

– Nemeluosiu, daug nesekiau. Iš mano pusės, per trejus metus prie Mindaugo, kaip žaidėjas, neturėjau jam nė vienos pastabos. Viskas buvo atlikta idealiai. Man buvo suteiktos visos sąlygos, kad atstovaučiau rinktinei. Jei reikėjo šeimai pagalbos dėl vizų ar kažko, Mindaugas skambindavo ir padėdavo. Ne federacija eina žaisti krepšinį. LKF padarė viską iš savo pusės, kad mes galėtume aukščiausiu lygiu atstovauti savo šaliai.

O tas, kas vyko, nebuvo gražu, neskanu žiūrėti. Vėlgi, tai yra verslo dalis. Krepšinis atrodo gražus, bet ta kita pusė visur ji nėra tokia spindinti.

Domarkas Balčiūnas

– Po rinkimų – dar didesnis susiskaldymas Lietuvos krepšinyje. Turi paaiškinimą, kodėl visas Lietuvos krepšinio elitas, pradedant Arvydu Saboniu ir Šarūnu Jasikevičiumi, taip ryškiai nusistatęs prieš Mindaugą Balčiūną?

– Aš neįsigilinau nei į vieno, nei į kito kandidato programas. Tikrai šituo klausimu nežinau. Nebendravau su jais ir neklausiau, kodėl jiems netinka Mindaugas. Aišku, kas laimi, valdo pinigus ketverius metus. Pats nežinau, kodėl vyko tokie priešrinkiminiai dalykai ir visi į vieną pusę subėgo. Galiausiai gaunasi, kad tas krepšinis lieka suskaldytas.

– Pabaigai, esi didelis krepšinio fanatikas, stebi daug krepšinio. Matant dabartinius Lietuvos talentus, ar matai, kad artimu metu iš tikrųjų galime būti tame krepšinio elite?

– Šitoje vietoje ir reikia atsisėsti bei protingai susidėlioti. Negražu sakyti laidoti, bet aukoti metus, dvejus. Imti jaunus, žiūrėti, bandyti lipdyti. Mano nuomone, reikia rašytis tuos drausmės kontraktus, kad važiuotų tie patys kiekvienais metais. Susidėliotų sistema.

Jei sistema yra logiška ir mokslu paremta, ji – visada veikia. Tas pats su mano kūnu. Yra Virginijus Mikalauskas, kuris sudėliojo sistemą ir ji veikia. Nes tai yra pastovus darbas, bet galiausiai jis atneša rezultatą. Gal ne šiandien, gal ne rytoj, bet po dvejų, trejų metų. Žiūrint į visą paveikslą, šokinėti nuo vieno prie kito trenerio, prie kitos federacijos... Atrodo, gal bus geriau, bet gali ir nebūti. Išrinko, ką išrinko...

Mindaugas išrinktas, jis pastatė Rimą ir dabar jie turi nuspręsti, kokiu keliu nori eiti. Aš sakyčiau, kad laikas auginti jaunus žaidėjus, dėti pagrindus, aiškinti, ko čia esame ir kreipti teisinga linkme. Net ir olimpiadoje visos komandos turėjo jaunesnių žaidėjų. Kodėl mes išskirtiniai? Imame geriausius, bet vis tiek nebūname olimpiadoje.

Nereikia tikėtis, kad kažką iškart laimėsime, bet turime žaisti taisyklingai. Nežinau, kaip jums, žurnalistams, iš šono atrodė tas skirtumas, kas buvo pasaulio čempionate ir dabar atrankoje. Bet buvo kaip žemė ir dangus. Dėl noro, dėl kovos, dėl draskymosi. Turiu omenyje, kai kurie žaidėjai pasaulio čempionate tiesiog džiaugėsi būdami rinktinėje ir tokią gerą energiją davė. Geriau tokius žmones susirinkti, kurių akys dega, o ne tuos, kurie atsisėda ir nepatenkinti būna.

„Ilgoji pertrauka“: užduokite klausimą pirmadienio podkastui