Atleidimo nustebintas V.Buzas: apie užkrautas beždžiones, atsiribojimą nuo spaudos ir neprarastą tikėjimą savimi

Vytautas Buzas šiame Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) sezone buvo vienas daugiausiai dėmesio gavusių strategų, nors jam tai ir buvo debiutas pirmenybėse.

Prie Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ vairo stovėjęs jaunas specialistas drąsiai ir su pasitikėjimu nėrė į darbus, tačiau jie baigėsi prieš mėnesį. Tada nuspręsta V.Buzą keisti gerokai daugiau patirties turinčiu Kęstučiu Kemzūra.

Pirmasis LKL treneris ant karštosios kėdės – taip specialistas buvo neretai linksniuojamas krepšinio visuomenėje, žiniasklaidoje ar mėgėjų tarpe. Taip ir nutiko.

„Bemiegių naktų ir įtampos gal mažiau kažkiek, bet atsakomybė tokia pati. Stengiesi padaryti kuo geriau „Uniclub Bet-Juventus“ komandai“, – sako V.Buzas, neseniai grįžęs į asistento pareigas.

Pokyčiai kol kas neatneša tikėtų rezultatų į Uteną, nes nepaisant geresnės atkarpos LKL, pasirodymas Karaliaus Mindaugo taurėje – baigtas. Maža to, dabar komandą retinti ėmė ir traumos – iškrito Žygimantas Skučas, L.J.Thorpe'as ir naujokas Tookie Brownas, neseniai išvyko Gediminas Orelikas.

Nepaisant to, kad metai kol kas klostosi įtemptai, V.Buzas atviras – visa tai jam neįkainojama patirtis, savo klaidas jis taip pat supranta ir pasitikėjimo savimi nepraranda.

„Esame vyrai, dirbame daug testosterono turinčioje aplinkoje. Normalu, kad turime savo ego. Eimantas iškart pasiūlė man likti, norėjau pasikalbėti su Kęstu ir manau, jog dirbti su patyrusiu treneriu man tikrai yra naudinga. Manau, tai teisingas sprendimas mano karjerai“, – sako V.Buzas.

– Vytautai, ar daug jėgų iš jūsų pareikalavo tie keli mėnesiai vyr. trenerio pareigų Utenoje?

– Ne keli – beveik pusmetis. Tas darbas prasidėjo iškart, buvo daug vasarą reikalų, dalyvavau ir Vasaros lygoje, intensyvus tvarkaraštis... Aišku, pareikalavo. Su didesnėmis atsakomybėmis atsiranda ir daugiau nuovargio. Normalu.

– Spėčiau, kad per visą jūsų karjerą tai buvo labiausiai streso kupinas laikotarpis.

– Iš krepšinio pusės, greičiausiai taip. Bet nežinau, ar tai galima laikyti labai stresiniu laikotarpiu. Darai savo darbą, atsiriboji nuo aplinkos ir stengiesi padaryti maksimumą dabartinėje situacijoje. Nenorėčiau sureikšminti, gyvenime be krepšinio yra daug dalykų, kurie gali sukelti daugiau streso.

– Kaip apibūdintumėte visą šį etapą vyr. trenerio poste?

– Labai įdomus. Esu labai dėkingas organizacijai, kad ji manimi bei mano požiūriu į krepšinį patikėjo ir turi tą pasitikėjimą iki šiol. Šis laikas buvo labai įdomus, intensyvus, be laisvų dienų. Tai labai mane paaugino. Manau, kad tikrai tapau geresniu treneriu ir geresniu žmogumi, o tai ir yra siekiamybė.

– Ar smagu girdėti, kad Eimantas Skersis podkaste teigė, neatmetantis galimybės jums darkart suteikti šį postą ateityje?

– Jei atvirai, paskutinį kartą podkastą klausiau gal rugpjūčio pabaigoje, kai nepradėjus darbų buvome ir aukštiname, ir žeminami, buvo visko. Šių dalykų ilgai neklausau ir neskaitau. Labai džiaugiuosi, kad priėmiau tokį sprendimą, bet gaila, jog mano aplinka, šeima ne taip pažiūrėjo į šį dalyką ir man perteikdavo informaciją.

Manau, kad krepšinyje ne šansų laukiame ir siekiame, siekiame maksimalaus rezultato. Smagu, kad Eimantas taip galvoja, tikrai ne kartą diskutavome. Esu dėkingas už tikėjimą manimi ir „Uniclub Bet-Juventus“ visada bus mano pirmoji LKL komanda. Greičiausiai, liksiu už tai dėkingas visą gyvenimą, nepriklausomai, kaip jis bepasisuks.

– Sakote, jog buvote atsiribojęs nuo žiniasklaidos ir podkastų. Utenos komanda buvo aptarinėjama tikrai gausiai, ar buvo sudėtinga visą informacijos srautą palikti toliau nuo savęs?

– Man asmeniškai ne. Manau, profesionaliai žiūriu į savo darbą, mūsų aplinkai ir komandai gal buvo sunkiau. Tai tikrai veikė. Aš išgyvenau dėl šeimos ir aplinkinių, kurie išgyveno dėl mūsų. Stengiausi nuraminti. Manau, turiu pakankamai storą odą pats, kad žinočiau, ko noriu, kaip noriu ir kaip man pasielgti.

– Sprendimą atsiriboti nuo spaudos priėmėte iškart, kai perėmėte klubo vairą, ar jau pamatęs, kiek dėmesio sulaukia Utena?

– Net nežinau. Kai dar neturėjome treniruočių, o mus jau aukštino. Taip, jūsų darbas kalbėti, jūs iš to uždirbate, o mūsų darbas yra krepšinio aikštelėje. Mes dar nebuvome turėję pirmos treniruotės, o jau buvome girdėję visko apie save. Buvo keista, kad taip yra, bet taip yra, Lietuvoje krepšinis numeris vienas, su tuo susidurti teks. Tik nežinau, kodėl toks mažas klubas kaip „Uniclub Bet-Juventus“ turėtų sulaukti tiek dėmesio. Atrodė, kad kitos komandos gal jo turėjo sulaukti daugiau, bet ką, malonu, dėmesio turėjome daug (Juokiasi).

Skersis

– Ar iš vidaus akivaizdžiai matėte, kad šis spaudimas ir dėmesys veikia žaidėjus?

– Tos beždžionės, užkrautos mums ant pečių, tikrai nepadėjo. Aš kaip treneris tikrai bandžiau tai nuimti ir juos nuraminti. Vis dar esame „Uniclub Bet-Juventus“, underdogų komanda, bet akivaizdu, tai kažkiek veikia. Visus. Žaidėjus, trenerius, administraciją – tai normalu.

– Kuriame sezono etape jau pajautėte, kad gali būti problemų ir viskas klostosi ne taip, kaip tikėjotės? Kada emocinė kreivė ėmė važiuoti žemyn?

– Negerai buvo tai, kad sezoną pradėjome be dviejų starto penketo žaidėjų. Jau testavimuose jų neturėjome ir viskas rutuliojosi ne taip, kaip norėjosi. Sudėties ryškinimasis vyko sezono metu, vis jos neatradome, dabar labai tikiuosi, jog eisime teisinga linkme ir turėsime tą „Uniclub Bet-Juventus“, kokį įsivaizduojame.

– Kiek sunku buvo derinti vyr. trenerio ir sporto direktoriaus pareigas?

– Nebuvo lengva, gal prie to prisidėjo ir tos tavo minėtos bemiegės naktys. Ypatingai vasarą, kai buvau JAV. Buvo visokių ekstremalių situacijų, buvo sprendimų, kuriuos reikėjo atlikti labai greitai, normalu, kad kartais padarai ne pačius geriausius sprendimus ar sukiesi iš situacijos, kaip įmanoma tuo metu. Gal kažkiek kitokių sprendimų pasirašymuose viską būtų pasukę kitaip. Bet yra, kaip yra, tai buvo gera praktika, o visada galima matyti stiklinę pustuštę ar puspilnę. Man stiklinė tik papilnėjo.

– Jei galėtumėte atsukti laiką, daug pasirašymų Utenoje keistumėte?

– Vienareikšmiškai, aš ir bandžiau kažką keisti. Buvome laimingi dėl žaidėjų, kuriuos pasirašėme vasarą, bet dabar žiūrint taip, kažką daryčiau kitaip. Dėl to ir keisčiausia, kaip mums beždžiones ant pečių kabino, kai neturėjome nė vienos treniruotės ir nematėme, kaip komanda atrodo aikštėje. Matėme tik popieriuje. Tai du skirtingi dalykai.

– E.Skersis kalbėjo, kaip žaidėjams trūko autoriteto. Ar jautėte, kad kai kuriems jūsų amžius ar patirties stoka vaidina kažkokį vaidmenį?

– Mano požiūriu, gyvenime visada yra subordinacija. Jei jos nejauti, čia jau ne žmogaus problema, o to, kuris to nejaučia. Šiuo klausimu negaliu sakyti, jutau ar ne. Labai gerbiu žaidėjus, mėgstu būti su jais atviras ir manau, kad žaidėjai daro trenerį geresniu. Esu tuo įsitikinęs. Gal kai kurių žmonių man nepavyko įtikinti, jog jie gali mūsų komandą padaryti geresne.

– Matote kitų kelių, kuriais būtumėte galėjęs prie tų žaidėjų prieiti, o gal jaučiatės padaręs, ką galėjote?

– Tikrai nemanau, kad padariau viską. Jei būčiau padaręs viską, greičiausiai, situacija būtų buvusi kitokia. Gyveni ir mokaisi. Geriausia pasimokyti iš savų klaidų, kvailas, kuris nepasimoko. Būkime kažkiek protingi.

Buzas

– Ar šis etapas jums iš po kojų kažkiek neišmušė pasitikėjimo savimi?

– Pasitikėjimo, tiksliau, labiau tikėjimo man netrūksta. Jei netiki tuo, ką darai, gal geriau nereikia to daryti. Nelabai sureikšminu tų dalykų.

– Ar per tuos keletą mėnesių jums buvo kilę minčių pačiam palikti „Uniclub Bet-Juventus“ vyr. trenerio postą?

– Šitą pasiliksiu tarp manęs ir Eimanto.

– Kuomet buvo nuspręsta, kad turėsite trauktis iš posto, tai tapo jums staigmena ar nujautėte tokią eigą?

– Kai dirbi tą darbą, negalvoji apie tokius dalykus, dirbi dieną iš dienos, ypač su tokiu tvarkaraščiu. Kad tai buvo netikėta, faktas, buvo netikėta, kažkaip su tuo susitaikai ir priimi kitus sprendimus.

– Eimantas yra pasakojęs, kaip praeitą sezoną turėjo ne vieną ilgą, išsamų pokalbį su Oliveriu Kostičiumi. Ar tokių pasivaikščiojimų po Uteną turėjote ir jūs?

– Taip, vienareikšmiškai, bet nenoriu to nešti iš organizacijos, esame viena šeima ir tai reikia spręsti viduje. Turėjome gerą ryšį, visada bendravome.

– Kiek lengvas ar sunkus sprendimas jums buvo likti „Uniclub Bet-Juventus“ trenerių štabe? Ar ego neliko kažkiek užgautas, liekant tik štabe?

– Manau, kad esame vyrai, dirbame daug testosterono turinčioje aplinkoje. Normalu, kad turime savo ego. Eimantas iškart pasiūlė man likti, norėjau pasikalbėti su Kęstu ir manau, jog dirbti su patyrusiu treneriu man tikrai yra naudinga. Manau, tai teisingas sprendimas mano karjerai.

– Žvelgiant iš vidaus, ko naujo komandai įnešė K.Kemzūra?

– Daug dalykų. Daug diskutuojame apie viską, diegiame naujoves kartu, jis atnešė didžiulį patirties bagažą, didžiules žinias ir taktines detales, kurias naudojame kitaip. Jis atnešė daugybę gerų dalykų.

– Neabejoju, kad vyr. treneriu ateityje būti dar norėsite. Daug ką manote darysiantis kitaip?

– Man tik 36-eri, būtų naivu galvoti, kad čia baigėsi kažkoks mano karjeros etapas. Vienareikšmiškai manau, jog per šį laiką paaugau ir jaučiuosi augantis, dirbantis su Kęstu. Kiekviena situacija yra skirtinga – visada darysi kažką kitaip.

– Vis dar tikite, kad „Uniclub Bet-Juventus“ turi potencialo turėti solidų sezoną? (Pokalbis vyko prieš Ž.Skučo ir L.J.Thorpe‘o traumas – krepsinis.net).

– Tuo neabejoju, išsigryninsime sudėtį, kaip norime žaisti, tuo keliu einame ir tikiu, kad galime turėti gerą sezoną.