Ar tikrai "Žalgiriui" nereikia trenerio?

Praėjusią savaitę Kauno „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas atleido Darių Maskoliūną. Netrukus kauniečiai visai liko be trenerių, kai atsistatydino Gvidonas Markevičius. Nepaisant to, „Žalgiris“ ketvirtadienį 83:70 įveikė „Lietuvos rytą“. Tuomet BBL čempionai neturėjo trenerio. Minutės pertraukėlių prašė Dainius Šalenga. Per jas derinius braižė Marcusas Brownas, o keitimus komanda atliko pasitarusi su žaidėjais arba sulaukusi netoli sėdėjusio Šarūno Sakalausko patarimo.

Tada „Žalgiriui“ trenerio nereikėjo, viskas ir taip pavyko puikiai. Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai žaidė blankiai ir priminė savo pačių šešėlius, lyginant su prieš tai vykusiu susitikimu. Pergalė buvo pasiekta, serijos rezultatas išlygintas. Komandos gerbėjai šiek tiek „atsileido“ V.Romanovo atžvilgiu, o pats milijonierius trynė rankas iš džiaugsmo: "Na va, matot, nėra trenerio, bet visi susiėmė ir laimėjo."

Panašu, kad pergalė savų žiūrovų akivaizdoje buvo pasiekta daugiau emocijų dėka, o ne strategijos.

„Kaune mums "paėjo ant emocijų", o šiandien tos emocijos atsisuko blogąja puse“, - po penktųjų serijos rungtynių pripažino Mantas Kalnietis.

Žalgirietis buvo teisus. Geriausiai trenerio trūkumą iliustravo pirmojo ketvirčio pradžia, kuomet sužaidus vos 1 minutę ir 12 sekundžių nesportinę pražangą gavęs M.Brownas buvo priverstas sėstis ant atsarginių žaidėjų suoliuko. Amerikiečiui toks netikėtas keitimas labai nepatiko. Jis iš karto pribėgo prie Sigito Kavaliausko pasiteirauti, už ką buvo keičiamas, tačiau fizinio rengimo treneris pirštu parodė į Šarūną Sakalauską. „Žalgirio“ veteranas netrukus nusigavo prie suolelio pabaigoje sėdinčio sporto direktoriaus ir kažką intensyviai diskutavo su juo.

Akivaizdu, kad jei tokį sprendimą būtų priėmęs vyriausiasis treneris, M.Brownas nebūtų puolęs ginčytis. Ir nesvarbu, kas tuo strategu būtų, ar D.Maskoliūnas, ar Gintaras Krapikas, ar Ramūnas Butautas.

„Per minutės pertraukėles visi nori kažką pasakyti ir chaosas gaunasi“, - konstatavo faktą M.Kalnietis.

„Žalgirio“ minutės pertraukėlės tikrai nebuvo panašios į produktyvias. D.Šalenga braižė derinius, čia pat M.Brownas turėjo, ką pasakyti. Savo žodį tardavo ir M.Kalnietis. Kažką pridurti norėjo ir Tadas Klimavičius su Travisu Watsonu, tačiau visų „trenerių“ nurodymai nepadėjo. „Žalgirio“ gynyba visas 40 minučių buvo kiaura it rėtis.

Šį kartą pasyvus buvo ir Š.Sakalauskas. Praėjusiame susitikime jis dažnai perduodavo paslaptingus lapelius su nurodymais atsarginių žaidėjų suoleliui bei kažką vis patardavo vienam arba kitam krepšininkui, tačiau dabar sėdėjo ir ramiai stebėjo rungtynes kartas nuo karto persimesdamas keliomis frazėmis su šalia sėdėjusiu V.Romanovu.

Veikiausiai iš viso to daugumai kyla klausimas: kodėl Š.Sakalauskas nevadovauja „Žalgiriui“? Taip, pagal LKL reglamentą negalima registruoti naujo stratego, tačiau niekas netrukdo Š.Sakalauskui sėdėti suoliuko priekyje, o ne pabaigoje, kaip tai buvo pirmadienį, ir duoti nurodymus žaidėjams. Patyręs strategas taip pat galėtų ir per minutės pertraukėles braižyti schemas.

Nori nenori, bet peršasi išvada, kad „Žalgiris“ neturi trenerio, nes komandai niekas nenori vadovauti. Kodėl? Nes normalus treneris nesivelia į dviejų rungtynių avantiūras, o ir krepšinio treneriai, skirtingai nei futbolo, labiau vertina savo įvaizdį. Be to, žinant V.Romanovo valdymo ypatumus, strategas nelaimėjęs LKL finalo, gali būti atleistas.

Taip, V.Romanovas ir Jonas Vainauskas viešai vienas kitam negaili „gražių“ žodžių, tačiau tai galbūt buvo bandymas šiek tiek nukreipti mintis nuo „parduotų“ finalų. Manau, kad žmogus, kuris bent kažkiek išmano krepšinį, sutiktų, jog kuomet finale žaidžia dvi panašaus pajėgumo komandos, vienai laimėti du mačus be trenerio yra sunku. Kažkas turi parengti ekipą mačams ir vadovauti per juos bei priimti sprendimus.

Šiuo atveju galima teigti, kad vienos ir kitos komandos žaidėjai finalų „nepirko“ bei „nepardavė“. Galbūt tiesiog aukščiau už juos stovintys asmenys padarė viską, kad finalo baigtis būtų tokia, kokios reikia, o įtarimų apie pardavimus būtų kuo mažiau. Tikros tiesios mes veikiausiai niekada taip ir nesužinosime.

Nepaisant visko, „Žalgirio“ žaidėjai tikrai kovos ketvirtadienį ir atiduos visas jėgas, tam, kad serija grįžtų į Vilnių, tačiau ne viskas jų rankose. Kovoti nori visi, bet šiuo atveju vien kovingumo, nusiteikimo ar ryžto tiesiog gali neužtekti. Juk komandos ne be reikalo turi trenerius.