Antrą jaunystę jaučiantis A.Juškevičius: apie norą žaisti Panevėžyje, agentavimą ir pamatytus tikrus veidus „Wolves“
interviu (4)
10 mėnesių be krepšinio iš Ado Juškevičiaus neatėmė nei noro, nei energijos žaisti. Priešingai – gynėjas sako, jog pailsėjęs ir užsiėmęs kitokia sportine veikla jis šiuo metu jaučiasi lyg jaunystėje, nepaisant to, kad neseniai šventė 36-ąjį gimtadienį.
A.Juškevičius pernai sausį buvo nušalintas nuo Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ekipos, o ant parketo vėl sugrįžo tik lapkritį prisijungęs prie Didžiosios Lenkijos Ostruvo „Rosiek Stal“ komandos.
„Labai nustebino mane mano kūnas, nes po ilgos pertraukos grįžau greitai į neblogą formą. Kūnas nesiuntė jokių signalų, kad jausčiausi blogai ar kažką skaudėtų. Pertrauka man gal net padėjo atgauti motyvaciją ir norą žaisti krepšinį. Bet reikia pastebėti, jog net nežaisdamas krepšinio aš praktiškai kasdien sportavau, atvažiavau į Lenkiją pakankamai geros formos. Atvykus man darė testus ir visi liko teigiamai nustebę dėl mano gerų rezultatų.
Iš pradžių kontraktą pasirašėme mėnesiui, nes klubas pats nežinojo, kokios būklės atvyksiu, vis tik pusmetį nežaidžiau. Kitas dalykas, man vis tik buvo 35 metai, vis tiek rizika, tad sutarėme dėl mėnesio, po kurio abi pusės gali nutraukti. Bet po dviejų savaičių mes iškart sutarėme dėl sutarties iki sezono galo, jie laukti nebenorėjo“, – sakė A.Juškevičius.
Lenkijos pirmenybėse lietuvis per 26 minutes pelno po 14,3 taško, atkovoja 2,3 kamuolio, atlieka 3,7 rezultatyvaus perdavimo bei renka 13,2 naudingumo balo. Kartu su juo buvę lygos autsaideriai sąskaitą papildė šešiais laimėjimais, nors iki tol turėjo vos vieną. Iš 16-osios turnyro lentelės vietos klubas kilo iki 11-os.
„Mano noras buvo kažką susitarti su Panevėžiu, bet jiems atsirado opcijos pasirašyti jaunus, talentingus žaidėjus, normalu – jie pasirašė. Supratau, kad kitų variantų Lietuvoje nėra, nėra tikslo ten eiti. O važiuoti kažkur man ne problema“, – apie sprendimą vykti į Lenkiją pasakojo gynėjas.
Krepsinis.net – pokalbis su A.Juškevičiumi apie solidų pasirodymą Lenkijoje, atrastą naują sporto šaką, neturimas nuoskaudas Vilniaus komandai ir ateitį.
– Kaip per tuos 10 mėnesių nepraradote motyvacijos kasdien sportuoti? Viena vertus, taip, čia įprotis, per daug ilsintis krūvio trūksta. Kita vertus, nusprendus ilsėtis galima lengvai į tą poilsį pasinerti per daug.
– Aš šiek tiek kitoks, negaliu sėdėti ant sofos ir nieko neveikti. Kai mane sausį suspendavo, pirmą mėnesį gal daugiau koncentravausi į krepšinį, nes dar planavau kažkur kitur baigti sezoną, bet praėjus kuriam laikui nusprendžiau, jog šį sezoną nebežaisiu. Tada krepšinio ir nebesitreniravau iki vasaros vidurio. Net nenorėjau žiūrėti į kamuolį, natūraliai taip gavosi, nenorėjau prievartauti savęs. Man pačiam buvo klausimas, kaip bus su krepšinio instinktais, bet nustebau, jog po 2–3 treniruočių viskas greitai grįžo. Tai buvo geras testas man: kai daug laiko darai tą patį, kai žaidi 30 metų, pusmetis įtakos nepadaro, jei bendrai savo kūną prižiūri.
Bet kasdien ėjau į štanginę, maniežą, važiuodavau dviračiu, vaikščiodavau arba žaisdavau paplūdimio tenisą. Man labai trūko konkurencijos sporte, tad taip atradau pastarąją sporto šaką, net vykau į Italiją treniruotis su pasaulio čempionais.
– Kaip apskritai atradote tokią nepopuliarią sporto šaką?
– Vieną kartą pasitreniruoti man pasiūlė ar žmona, ar draugai, o po to sutikau entuziastą Vidą Supranavičių, kuris vienas pirmųjų šį sportą atvežė į Lietuvą. Jis mane suvedė su visais, parodė, kur kas vyksta, suvedė su Europos meistrais. Atradau sportą, kuriuo užsiimsiu laisvu metu ar po karjeros. Pradėjau dalyvauti net Lietuvos čempionatuose – vyrų dvejetuose užėmiau 7 vietą. Labai mane sumotyvavo, kaifuoju nuo to vasarą, ypač, kai vasarą gyvenau Palangoje, kasdien žaisdavau po 5–6 valandas.
Juškevičius
– Ar yra dar dalykų, kuriems atradote laiko per tą suspendavimo pertrauką? Galbūt, kažkam sezono metu nebūdavo laiko ar jėgų, o čia pasitaikė proga kažką nuveikti.
– Su partneriu Benu Lepinaičiu nuo nulio įkūrėme krepšinio agentūrą. Jis labai greitai gavo licenciją ir 18-os tapo jauniausiu Europos agentu. Jis baigė mokslus JAV, yra labai žingeidus ir motyvuotas. Suvedinėju jį su krepšinio žmonėmis, kartu keliavome po Europą: buvome Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje. Taip ir stengiausi išnaudoti laisvą laiką – praktiškai kasdien bendraudavau su klubų atstovais, treneriais, vadovais, kitais agentais, tą darau ir dabar. Ruošiu pagrindą savo pokarjerinei veiklai.
– Kodėl pakrypote agentavimo link? Tarp krepšininkų įprastai populiariau yra vadyba, treniravimas, na, arba tada verslas, nesusijęs su sportu. Agentavimas nėra dažna kryptis.
– Manau, kad tai yra sunkesnis verslas, vien dėl to, kad turi turėti asmeninių savybių, kurias turi nedaug kas. Reikia būti komunikabiliam ir kažkiek įžūliam, reikia ir gerai elgtis, ir gerai atrodyti, būti reprezentatyviam. Mane tai patraukė tuo, kad aš asmeniškai gyvenime nenoriu būti priklausomas nuo lokacijos ir laiko. Noriu būti sau bosas. Toks darbas leidžia nebūti viename mieste 10 mėnesių, kaip dirbant klube. Gali keliauti, gali bendrauti, nėra įtempto grafiko. Ta laisvė sąlyginai mane žavi.
– Kad jau nenorite prisirišti prie vietos, gal esate nusimatęs šalį, kurioje norėtumėte įsikurti po karjeros? Bent kažkuriam laikui.
– Visų pirma, man geriausia vieta yra Lietuva, mano gimtas kraštas Kačerginė, Kauno rajonas. Vasaromis man smagu pajūryje. Bet turiu planų ir norų su šeima pasibandyti pagyventi toje pačioje Ispanijoje, kur gali visus metus mėgautis oru, buvimu lauke. Šiais laikais pakeisti gyvenamą vietą nėra sudėtingas dalykas, problema labiau dėl vaikų, mokyklų ir darželių. Tačiau nenoriu jų laikyti komforte, noriu, kad iš šios zonos jie išlįstų, prisitaikytų prie stresinių situacijų – naujoje kultūroje, naujoje kalboje.
– Ar toks požiūris susiformavo iš jūsų asmeninės kaip žaidėjo patirties, kuomet pakeitėte nemažai vietų ir šalių pats?
– Nepasakyčiau, tiesiog manau, jog komfortas nieko neaugina, o žmonės auga nekomfortiškose situacijose. Visi tėvai gal nori komforto vaikams, o aš noriu, kad jie užpakaliukus pajudintų – šiais laikais visi to komforto turime per daug.
Juškevičius
– Jei grįžtume į praeitą sezoną, kada supratote, jog klubo paieškos jau keliasi į kitą sezoną?
– Nusprendžiau apie kovo mėnesį, kad nebėra tikslo kažkur vykti. Be žaidimo praktikos kažkur vykti porai mėnesių neatrodė logiška. Paskutinis realus variantas, kurio norėjau, buvo Atėnų AEK. Kaip tik Kuzminskas buvo grįžęs į Lietuvą, jie ieškojo mano pozicijos žaidėjo. Tada Mindaugas susisiekė su komandos vadovu, jis mane žinojo, nes buvo pateikęs pasiūlymą atvykti, kai žaidžiau „7bet-Lietkabelyje“. Jis atsakė Mindaugui: tokio tipo žaidėjo ir ieškome. Derybos buvo prasidėjusios, bet tada „Žalgiris“ atleido Hollinsą ir jie pasirašė jį. Vėliau pasirodė, kad tai nebuvo geras jų sprendimas: nei jis žaidė, nei buvo sveikas. Po to variantų, kur norėčiau vykti, nesulaukiau.
– Galiausiai jums klubo paieškos užsitęsė ne iki vasaros, o iki lapkričio mėnesio. Kaip manote, kodėl nepavyko sezono jau pradėti su klubu?
– Aš situaciją puikiai supratau. Žinojau, kad lengva nebus. Lietuvoje buvo gal kelios vietos, kur norėjau žaisti, bet nesigavo. Žinojau, kad reikės išvykti, bet tai – nelengva, nes man buvo 35-eri, pusmetį nežaidžiau išvis, statistikos neturėjau. Gauti vietą normaliame klube buvo labai sunku, nebent turi santykį su vadovu ar treneriu, kuris tave pažįsta. Bet nestresavau, nosies nenukabinau, gavau pasiūlymą iš Lenkijos, treneris žinojo mane, nes su „vilkais“ žaidėme prieš juos Šiaurės lygoje. Ir aš jam esu už tai dėkingas, stengiuosi, kiek galiu, padedu, kiek galiu. Kai atvykau, komanda buvo paskutinė šalyje su viena pergale, o dabar einame link atkrintamųjų zonos, reikalai tvarkosi. Visi daugiau mažiau patenkinti, bet bėdelių dar yra.
– Kaip manote, ar tas faktas, kad „Wolves Twinsbet“ buvo jus suspendavusi, apsunkino komandos paieškas ir vertė klubus atsargiau žiūrėti į jus? Šis šleifas vilkosi?
– Manau, kad daugiau mažiau mane klubai Europoje žinojo. Ar tai sunkino? Gal tai pliuso ir nepridėjo. Tai klubams galėjo būti viena iš raudonų vėliavų. Bet pagrindinė, manau, buvo kita: amžius, gal nebenoriu žaisti, statistikos nėra, žaidimo nėra.
– Ar pats nelaikote nuoskaudų „Wolves Twinsbet“ komandai už šią susiklosčiusią situaciją? Nuoskaudų šiam klubui neslėpė ir abu jį palikę treneriai, tiek Rimas, tiek Kęstutis. Kaip su jumis?
– Aš neturiu dėl ko laikyti tas nuoskaudas.
– Galbūt dėl to, kad situaciją galima buvo išspręsti labiau abiejų pusių labui ar iškomunikuojant kitaip?
– Viską buvo galima išspręsti kitaip, sutinku, komunikacija nebuvo gera. Bet ar yra tik viena pusė kalta? Tikrai ne. Abi pusės padarėme kažkokių klaidų. Aš, visų pirma, kontrakto nepažeidžiau, klubas irgi. Nuoskaudos nėra, pasiėmiau tai kaip patirtį ir ji mane užgrūdino bei atskleidė kai kurių žmonių tikrus veidus.
– Kuomet šnekamės, ką tik baigėsi „Wolves Twinsbet“ ir „Žalgirio“ rungtynės. Kurią komandą palaikėte?
– (Juokiasi) Kad aš žiūriu krepšinį šiaip, kaip žaidžia mano pažįstami, draugai. Seku žaidėjus. O kas laimės, man nesvarbu, tik visada labiau sergu už silpnesnius. LKL palaikau „7bet-Lietkabelį“, jie visada underdogai, kurie kaunasi, stengiasi kąsti didesniems.
Juškevičius
– Berods, norėjote keltis į Panevėžį. Ar manote, kad čia daug lėmė jūsų amžius, ar kas kitas, kad susitarti nepavyko? Ne vienas Lietuvos veteranas sako, kad vietiniai klubai kreiviau žiūri į vyresnio amžiaus žaidėjus.
– Faktas, amžius veikia, ypač Lietuvoje į tokius žaidėjus žiūri kaip į problemą. Bet manau, kad reikia į visus žiūrėti atskirai, padėkime vieną veteraną prie kito, net jei jie bus tų pačių metų, gali būti kaip diena ir naktis. Manau, kad nereikia visų dėtį į vieną lentyną, reikia žiūrėti į jų istoriją, traumingumą, prisižiūrėjimą. Kodėl Kuzminskas taip gerai žaidžia? Kodėl aš 36-erių galiu neblogai žaisti? Nes esame vieni pavyzdžių, kaip priežiūra savęs leidžia išlikti lygyje ir rodyti rezultatą.
– Bet jei būtų pasitaikęs Panevėžio ar kitos Lietuvos komandos variantas, būtumėte teikęs prioritetą vietinei ekipai?
– Mano noras buvo kažką susitarti su Panevėžiu, bet jiems atsirado opcijos pasirašyti jaunus, talentingus žaidėjus, normalu – jie pasirašė. Supratau, kad kitų variantų Lietuvoje nėra, nėra tikslo ten eiti. O važiuoti kažkur man ne problema. Žaidžiu aštuntoje savo šalyje, visada noriu išvykti, man patinka naujos šalys, nauji žmonės.
– Ar buvote sulaukęs kažkokių kitų LKL ekipų dėmesio, ar, kaip sako Rolandas Jarutis, „zero“?
– Buvo, buvo, bet man dar ne laikas ten eiti – tai antros lentelės pusės komandos.
Juškevičius
– Lenkijoje solidžiai atrodyti ėmėte greitai – nuo pirmų mačų. Ar tai parodo labiau gerą jūsų pasirengimą, ar labiau lygos ir komandos lygį?
– Manau, kad parodo mano formą, nes kodėl kiti gero lygio žaidėjai čia nežaidžia kaip aš? Atvykau gerai pasiruošęs, motyvuotas ir ištroškęs krepšinio. Mintyse sau pasakiau: nuo pirmos dienos užsidarau salėje ir viską skiriu krepšiniui.
Kalbant apie Lenkijos krepšinio lygį, jis labai panašus kaip LKL, tik nėra tokio grando kaip „Žalgiris“. Čia daugiau individualaus talento, daug lygių komandų, o krepšinis – fiziškesnis. Lietuvoje daugiau žaidžiamas sistemingas krepšinis, o kadangi čia talento daugiau, daugiau pasitelkiamas individualus krepšinis. Lyga tikrai nėra bloga, bet ar yra topinė? Irgi ne. Solidi vidutiniokė Europoje, kaip ir LKL.
– Stebint kontekstą, galima suprasti, kad lenkų finansinės galimybės nėra prastos, jei lygos autsaiderė gali įpirkti tokį žaidėją kaip jūs.
– Komandos biudžeto nežinau, bet ji gali mokėti daugiau nei „7bet-Lietkabelis“, „Neptūnas“ ar pan. Tai daug ką pasako.
– Minėjote, kad dabartinėje karjeros stadijoje jums svarbu mėgautis žaidimu, o kas tą pasimėgavimą jums kelia labiausiai? Pergalė, geras asmeninis žaidimas, žaidimo minutės, smagi rūbinė, kova dėl atkrintamųjų?
– Man daugiausiai emocijų neša tai, kad 36-erių galiu gerai jaustis, eiti kasdien į treniruotes, konkuruoti su jaunimu, jaustis svarbiu, žaisti ir laimėti rungtynes. Tai mane veža. Po suspendavimo buvo minčių, ar reikia žaisti toliau, bet puikiai supratau, jog man dar liko pažaisti ne vieneri metai ir galėsiu tai daryti geru lygiu.
Stengiuosi kasdien mėgautis, ateiti geros nuotaikos į treniruotes, nes suprantu, jog tai galutinė karjeros stadija, nežinai, kada tai baigsis. Stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink, stengiuosi skleisti pozityvą, sukurti gerą atmosferą rūbinėje ir tai perteikti jaunimui – turite mėgautis, dirbate superinį darbą, kur jus kasdien treniruoja, gaunate pinigus, palaikote formą, gaunate emocijas. Kai baigsi karjerą, už tai turėsi mokėti pats. Norisi, kad jie tai suprastų, nes kartais pamatai surūgusį jaunimą, stengiuosi kalbėtis, protinti, kad mėgautųsi dalykais.
– Turbūt čia dalykas, kuris labiau ateis su savo patirtimi. Kol esi jaunesnis, viskas atrodo savaime suprantama, tik susidūrus su situacija, kai žaisti, pavyzdžiui, negali, labiau supranti, kaip to trūksta.
– Puikiai atsimenu Lavrinovičių, Šalengos žodžius: jie sakydavo mėgautis, neskubėti baigti karjeros, jei gali žaisti, nes tai, kas laukia po to, jei esi nepasiruošęs, yra šokas tau, tavo šeimai. Reikia žaisti tiek, kiek gali, nebaigti per anksti ir, svarbiausia, ruoštis etapui po karjeros, kad tranzicija nesukeltų šoko.
– Galvodamas apie agentavimą, suprantu, pamoką apie tranziciją išmokote.
– Stengiuosi pasiimti pamokas, paklausyti, kartais nesupranti tų vyresnių žmonių, bet atėjus savai patirčiai supratimas ateina. Atsimenu, Šalengos žodžius: esi jaunas „Žalgiryje“, nežaidi, esi nepatenkintas, bet iš tokios komandos išeiti lengva, sugrįžti – labai sunku. Stenkis kuo ilgiau išbūti tokiame klube.
Juškevičius
– Komandoje šalia turite seną bičiulį Siimą-Sanderį Venę, ar jame dar likę daug lietuvio?
– Tai Siimas visiškai lietuvis. Kai tik atvažiavau, žmonės nesuprato, kokia kalba čia šnekame (Juokiasi). Komandžiokai nežinojo, kad jis tiek metų gyveno Lietuvoje, čia formavosi ir kaip žmogus, ir žaidėjas. Jo mentalitetas labai artimas lietuviškam, jis iki šiol puikiai šneka lietuviškai. Aš irgi jaučiuosi super, nes atrodo, kad turiu lietuvį šalia. Mąstome panašiai, suprantame krepšinį panašiai, juokaujame panašiai, prisimename senas istorijas iš dublerių, praleidžiame kartu nemažai laisvalaikio, buvome Berlyne, Prahoje. Turėti savą draugą, kai esi užsienietis, yra labai svarbu.
– Ar Siimas prisidėjo prie to, kad jūs atvyktumėte į šį klubą?
– Jis man papasakojo tiesiai šviesiai: miestas šiaip sau, komanda pralaimi, situacija ne geriausia, bet man buvo laikas žaisti, treneris paskambino, pasakė, koks vaidmuo laukia, tad nekreipiau į kitką dėmesio.
– Ar komandos buvimą dugne priėmėte kaip iššūkį sau – padėti jiems iš ten išlipti?
– Faktas. Išvis žinau, kaip sunku atvykti į klubą sezono eigoje – gruodį, pamenu, vykau į Saragosą. Jei komanda yra dugne, reiškia, taip yra ne šiaip sau. Reiškia, ten bus daug problemų. Gal kartais ir nenori vykti į tokią situaciją, bet gyvenime taip susiklosto: arba vyksti, arba sėdi namie. Aš nusprendžiau važiuoti. Žinau, komandos istoriją: jie ambicingi, pernai reguliariajame sezone užėmė trečią vietą, prieš tai – laimėjo lygą. Įvyko pasikeitimai komandoje, grįžo keli žaidėjai po traumų, mes pradėjome lipti iš duobės.
– „Rosiek Stal“ vadovai dabar nesako: Adai, gal pratęsiame sutartį dar metams?
– Kol kas ne, to nebuvo, bet šiaip jie mėgsta prasitęsti žaidėjus iš anksto, ką padarė su Škele. Bet aš pats neskubėsiu, nežinau, ar noriu čia likti dar metams. Nes čia vieta tokia, atrodo, netoli Lietuvos, bet negaliu grįžti per laisvas dienas. Jei kalbant apie Lenkiją, manau, idealus variantas man būtų Varšuva, kuri turi porą klubų. Ten gali žaisti, grįžti į Lietuvą, kada nori. Porą mėnesių būti be šeimos galiu, bet metams nesinori, ypač kai maži vaikai, norisi būti su jais. Dabar šeima irgi Lietuvoje, sūnus eina į antrą klasę, pernai jis mokyklą baigė Vilniuje, dabar mokosi Kaune – nenoriu kilnoti vėl kažkur.
– Neseniai šnekėjome su Martynu Sajumi, kuris sakė, kad nebenori žaisti tarptautiniame turnyre, keliauti, vargti ir pan. Ar jūs, būdamas 36-erių, dar norėtumėte pažaisti ne vien vietinėje lygoje?
– Ne, man patinka, man su tuo problemų nėra. Visų pirma, būtų daugiau rungtynių, mažiau treniruočių, daugiau kelionių ir aplinkos pakeitimo, man patiktų. Aš gal neturėjau patirties kaip Sajus, negyvenau ten, kur nepatogu keliauti. Aš norėčiau pakeliauti, jei būtų galimybė žaisti Europoje, man būtų pliusas. Nenoriu prisikarksėti, bet jaučiuosi kaip 25-erių, dar truputį patrepsėsiu (Juokiasi). Puikus pavyzdys Marcelinho Huertas. Žiūriu, kaip jis dominuoja 41-erių, jei jis gali, kodėl aš negaliu? (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.