Ant žemės buvo nublokštas ne tik J.Valančiūnas. Mes – taip pat
komentaras (115)
„Aš visada sakiau, kad nepervertinkite“, – atsiduso Jonas Kazlauskas po liūdnai pasibaigusio pasirodymo Rio de Žaneiro olimpiadoje, 26 taškais nusileidus australams.
Dukart Europos vicečempionai per trejus metus buvo sugrąžinti į realybę. Šios olimpinės žaidynės parodė tikrąjį dabartinės Lietuvos rinktinės pajėgumą.
Dabar, kai taip negailestingai esame nublokšti ant žemės, atsipeikėkime ir pasižiūrėkime į Lietuvos rinktinės žaidimą, krepšininkus ir jų galimybės iš šono. Taip, tarsi būtume ne lietuviai.
Dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms stebėjomės, kodėl Lietuvos rinktinei buvo iškeltas tikslas – tik patekti į ketvirtfinalį. Juk dukart Europos vicečempionai ir pasaulio pirmenybių mažojo finalo dalyviai privalo galvoti tik apie medalius.
Taip manėme mes. Kitiems atrodė kitaip.
Ispanijos pirmenybių portalas „ACB.com“, kuris skiria dėmesį ne tik įvykiams šioje lygoje, tačiau ir krepšiniui bendrai, Lietuvos rinktinei prognozavo patekimą į olimpiados stipriausiųjų aštuonetą.
„Lietuvos rinktinės šansai stipriai priklausys nuo to, kaip šiai komandai pavyks sukurti erdves Jonui Valančiūnui ir užpildyti pirmo ryškumo žaidėjo perimetre bei bendrai individualaus talento stoką“, – buvo rašoma apžvalgoje.
Jau pirmosiose rungtynėse su Brazilija šios problemos ėmė ryškėti. J.Valančiūnas niekaip nerado savo vietos aikštelėje, o antroje mačo dalyje perimetro krepšininkai nesugebėjo pasinaudoti aibe galimybių apžaisti vienas prieš vieną oponentų aukštaūgius.
Panašiai buvo ir su Nigerija, kur tik Jono Mačiulio blizgesys trečiajame kėlinyje truktelėjo komandą pergalės link.
Tada buvo Ispanija su šešiais Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygio krepšininkais perimetre bei Pau Gasoliu ir Nikola Mirotičiumi – dar dviem NBA žaidėjais – šalia krepšio. Ir jie buvo labai įsiutę po sunkios pradžios turnyre.
Po to buvo kroatai su Bruklino „Nets“ starto penketuko gynėju Bojanu Bogdanovičiumi ir Orlando „Magic“ viltimi Mario Hezonja perimetre. Be to, priekinėje linijoje ten reikalus tvarkė Filadelfijos „76ers“ talentas Dario Šaričius. Individualiai šie žaidėjai pranoksta savo tiesioginius oponentus – Renaldą Seibutį, Marių Grigonį, Paulių Jankūną ar Domantą Sabonį.
Ketvirtfinalyje Lietuvos rinktinė susidūrė su australais, kurie dėl kažkokių priežasčių kai kam buvo laikomi ne lygiaverčiais varžovais.
Ten žaidžia viso labo keturi NBA čempionai. Jeigu išstatytume pagrindinius krepšininkus vienas prieš vieną su lietuviais, skirtumą nesunkiai pajustume.
Matthew Dellavedova (Milvokio „Bucks“) prieš Mantą Kalnietį (Milano „Emporio Armani“), Patrickas Millsas (San Antonijaus „Spurs“) prieš R.Seibutį (Kauno „Žalgiris“), Joe Inglesas (Jutos „Jazz“) prieš J.Mačiulį (Madrido „Real“), Aronas Baynesas (Detroito „Pistons“) prieš P.Jankūną (Kauno „Žalgiris“) ir Andrew Bogutas (Dalaso „Mavericks“) prieš Joną Valančiūną (Toronto „Raptors“).
Be to, australų pagrindiniai krepšininkai NBA pirmenybėse nėra tik statistai, dalyvaujantys tų komandų treniruotėse ir žaidžiantys „šiukšlių“ minutes.
Ir mes kažkodėl galvojame, kad esame už juos geresni.
Mes galvojame, kad individualus meistriškumas krepšinyje nieko nereiškia. Deja, realybė yra tokia, kad geriausios komandos yra geriausios ne dėl to, kad jos žaidžia geriausią komandinį krepšinį, o dėl to, kad jos turi geriausius individualius talentus, kurie žaidžia komandinį krepšinį, leidžiantį jiems tuos savo pranašumus atskleisti.
Trejus metus mes atkakliai neigėme šią tiesą, svarbiausiuose mūšiuose nugalėdami individualiai pranašesnes komandas. Tiesa, tų pergalių prieš tokias komandas nebuvo tiek jau daug, kaip gali atrodyti.
2013 m. mes grupės etapą pradėjome pralaimėjimu serbams (56:63), tačiau antrajame etape įveikėme prancūzus (76:62). Ketvirtfinalyje mūsų laukė italai, kuriuos pranokome po atkaklios kovos (81:77). Pusfinalyje peržengėme kroatų barjerą (77:62), tačiau finale antrą kartą susidūrę su tikrai individualiu talentu stipresne Prancūzija – rimčiau nepasipriešinome (66:80).
2014 m. pasaulio čempionate grupės etape laimėjome prieš varžovus, prieš kuriuos turėjome laimėti, tačiau 75:82 nusileidome ne tokiai stipriai kaip šioje olimpiadoje Australijai. Vėliau aštuntfinalyje gavome zelandus, su kuriais turėjome problemų (76:71), o svarbiausiame ketvirtfinalio mūšyje pranokome ne pačius stipriausius turkus (73:61). Pusfinalyje ir mače dėl trečiosios vietos susidūrę su talentingesnėmis komandomis – pralaimėjome (68:96 prieš JAV; 93:95 prieš Prancūziją).
Praėjusių metų Europos čempionatą pradėjome labai dėkingoje grupėje, kurioje visos komandos nusileido individualiu talentu, tačiau turėjome rimtų problemų ir pralaimėjome belgams (74:76). Pasirodymą veikiausiai būtume baigę ketvirtfinalyje, kur susidūrėme su individualiai gana stipria Gruzijos rinktine. Ten mus išgelbėjo J.Mačiulis, kuris sužaidė rungtynes, kokių daugiau niekada nesužais (85:81). Tada sekė dvi istorinės pergalės prieš talentu geresnes komandas – italai nugalėti po pratęsimo 95:85, serbai – 67:64. Finale – jokių šansų prieš ispanus (63:80).
Per tuos trejus metus mes du kartus lemiamame ketvirtfinalio etape palaužėme italus ir vieną kartą – turkus. Šios komandos nėra tokios pajėgios kaip šioje olimpiadoje rungtyniaujanti Australija.
Šios Lietuvos rinktinės problema, kuri padarė esminę įtaką galutiniam rezultatui olimpiadoje – talento perimetre stoka.
Mes turime M.Kalnietį, kuris žaidžia praėjusiame sezone jau po pirmojo etapo pasirodymą Eurolygoje baigusioje „Emporio Armani“ ir ten nėra lyderis. Šioje olimpiadoje M.Kalnietis jeigu nepranoko savęs, tai pademonstravo geriausią savo versiją. Ir jis vis tiek neturi išskirtinių įgūdžių imtis iniciatyvos ir žaisti vienas prieš vieną.
Be M.Kalniečio Lietuvos rinktinės perimetro linijoje nėra daugiau krepšininkų, kurie galėtų imtis iniciatyvos sudėtingu momentu.
Mes norime sakyti, kad toks yra J.Mačiulis, bet šis Madrido „Real“ puolėjas vertinamas dėl savo fizinių ir gynybinių savybių. „Real“ komandoje jis niekada nebuvo pirmasis pasirinkimas puolime.
R.Seibutis yra gynybinio plano atakuojantis gynėjas, esant reikalui, galintis įžaisti kamuolį. Jis nebuvo, nėra ir nebus „Žalgirio“ ar kitos aukštesnio pajėgumo (pamirškite „Lietuvos rytą“) komandos lyderis puolime.
M.Grigonis nebuvo Ispanijos autsaiderės Manresos ICL lyderis. Ten jis buvo svarbus žaidėjas, bet ne svarbiausias.
Vaidas Kariniauskas nebuvo rezultatyviausias Graikijos antrosios lygos komandos Kimio „GS Kimis“ ekipos žaidėjas. Jis buvo pagrindinis atakų organizatorius, tačiau nebuvo lyderis.
Mindaugas Kuzminskas buvo svarbus Malagos „Unicaja“, kuri savo pasirodymą Eurolygoje baigė „Top 16“ etape, o Ispanijos pirmenybėse trynėsi lentelės viduryje, žaidėjas. Dabar jis pradės karjerą NBA, kur jam prognozuojamas nedidelis vaidmuo Niujorko „Knicks“ komandoje.
Tai – mūsų geriausi perimetro krepšininkai. Pasižiūrėkime į juos pragmatiškai, atsisakydami šioje situacijoje visiškai nereikalingos patriotinės prizmės ir palyginkime juos objektyviai su tų pačių ispanų, kroatų ar australų antrosios linijos žaidėjais. Matome skirtumą? Turėtume matyti.
„Šiandien yra labai didelė stoka – perimetro žaidėjai. Jeigu grįžtame prie tos pačios Ispanijos, kurioje toks Calderonas, kurį aš laikau labai geru krepšininku, neturi vietos rotacijoje. Jie turi kokius penkis gynėjus, kurie gali išeiti ir daryti žaidimą. Pasižiūrėkime tą pačią Australiją. Kiek jie turi individualiai pajėgių žaidėjų?
Dabar, kas gali griauti varžovų gynybą individualiais veiksmais iš Lietuvos rinktinės? Kai pradedi lyginti, jaučiasi labai didelis skirtumas“, – savo paskutinį pokalbį su žurnalistais olimpiadoje baigė J.Kazlauskas.
Ir kai pagrindinė komandos ašis ir vienintelis žaidėjas, kuris individualiai bent jau turėtų nenusileisti savo varžovams olimpiadoje, J.Valančiūnas žaidžia prasčiausią turnyrą karjeroje, natūralu, kad komanda, kurioje daugiau nėra kam imtis iniciatyvos ir perimti lyderio vaidmens, pradeda rimtai buksuoti.
Net ir pats J.Valančiūnas nėra krepšininkas, kuris yra stiprus žaidime vienas prieš vieną. „Raptors“ komandoje jis yra net ne trečias pasirinkimas puolime. Jo užduotis atakuojant varžovus – užtvaromis sudaryti patogias sąlygas mesti į krepšį tos ekipos lyderiams Kyle'ui Lowry ir DeMarui DeRozanui, o taip pat taisyti netaiklius komandos draugų metimus, agresyviai lipant „ant lentos“.
Lietuvos rinktinėje jis yra priverstas žaisti vienas prieš vieną „ant ūselio“ – daryti tai, ką jis labai retai daro komandoje, kurioje rungtyniauja pastaruosius ketverius metus. Ir ne šiaip žaisti, o dominuoti, taip tempdamas visą vežimą į priekį.
Kai mes užkeliame smakrus į viršų, brazilus, argentiniečius, kroatus ar australus laikome ne savo lygio varžovais ir tampame šimtu procentų įsitikinę, kad esame olimpinio medalio verta komanda, mes susiduriame su realybe, kuri į viską žiūri labai paprastai.
Ji mums primena, kad daug dalykų vertinant, reikia atsiriboti nuo jausmų. Į viską reikia žiūrėti pragmatiškiau.
Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“
Norėdami komentuoti prisijunkite.