A.Sireika: Japonija mane pavergė

Šiau­lius pa­lie­kan­tis krep­ši­nio spe­cia­lis­tas An­ta­nas Si­rei­ka į Ja­po­ni­ją iš­vyks rugp­jū­tį. 56-erių tre­ne­ris ne­sle­pia, jog sun­ku pa­lik­ti Šiau­lius, ta­čiau jis pa­si­ry­žęs nau­jiems iš­šū­kiams.

So­li­dus klu­bas

– Tre­ne­ri, su Ja­po­ni­jos klu­bu To­či­gio „Brex“ pa­si­ra­šė­te dve­jų me­tų su­tar­tį su ga­li­my­be ją pra­tęs­ti. Ko­dėl?

– Ki­ta kul­tū­ra, ki­tas kraš­tas. Nep­la­na­vau vyk­ti taip to­li, tu­rė­jau pa­siū­ly­mų iš Is­pa­ni­jos, Uk­rai­nos. Nu­va­žia­vau į Ja­po­ni­ją ir ma­ne pa­ver­gė. Ja­po­nai vis­ką ži­no, tu­ri at­si­siun­tę „Šiau­lių“ rung­ty­nių. Jie la­bai pa­gar­biai žiū­ri į žmo­gų. Ja­po­nams iš­dės­tai są­ly­gas, ir jie tuoj pat sten­gia­si jas vyk­dy­ti.

Ats­tu­mas tik at­ro­do di­de­lis. Iš To­ki­jo į Vil­nių ke­lia­vau 14 va­lan­dų. La­bai pro­tin­gai su­dė­lio­tas skry­dis per Hel­sin­kį. Iš bet ku­rio kraš­to tek­tų ke­liau­ti pa­na­šų lai­ką.

– Koks tai klu­bas?

– Daug su­si­pa­ži­nęs ne­su. Tu­riu li­te­ra­tū­ros, vi­deo. Klu­bas įsi­kū­ręs prieš pen­ke­rius me­tus. Jis 2009–2010 me­tų se­zo­ne ta­po Ja­po­ni­jos čem­pio­nu. Vie­ti­nė­je ly­go­je ga­li rung­ty­niau­ti tik du le­gio­nie­riai. Vie­nu me­tu aikš­tė­je pri­va­lo bū­ti vos vie­nas. Ki­to­se eki­po­se ne­ma­žai "na­tū­ra­li­zuo­tų" žai­dė­jų.

– Gal­būt kvie­si­tės lie­tu­vių?

– Yra teo­ri­nių ga­li­my­bių. Su bu­vu­siais auk­lė­ti­niais dar ne­kal­bė­jau. Su­tar­tį pa­si­ra­šiau prieš dvi sa­vai­tes. Šiuo me­tu vyks­ta de­ry­bos su įžai­dė­ju ja­po­nu, ku­ris bu­vo pa­kvies­tas į NBA. Kai bus įžai­dė­jas, rei­kės di­de­lio žmo­gaus. Su ma­žais pro­ble­mų Ja­po­ni­jo­je nė­ra. Jie la­bai grei­ti, jud­rūs.

– Kas bus jū­sų asis­ten­tai?

– Ja­po­nai. Tu­rė­siu du asis­ten­tus. Ma­čiau vi­są ko­man­dą, struk­tū­rą. Klu­bas so­li­dus. Ja­me dir­ba apie 40 žmo­nių. Yra trys ma­sa­žuo­tojai. Ke­le­tas krep­ši­nin­kų žai­džia Ja­po­ni­jos rink­ti­nė­je.

Ki­ta sto­te­lė – Ja­po­ni­jos rink­ti­nė?

– Kiek kar­tų vy­ko­te į Ja­po­ni­ją?

– Vie­ną. Grį­žau sa­vait­ga­lį.

– Ko­kia kal­ba bend­rau­si­te?

– Ne­sa­kau, kad ang­lų kal­bą moku la­bai ge­rai, bus ne­leng­va. Ja­po­ni­jos par­duo­tu­vė­se ne­kal­ba­ma ang­liš­kai, rei­kės mo­ky­tis ir ja­po­nų kal­bos. Ra­šy­ti gal­būt su­dė­tin­ga, bet kal­bė­ti leng­viau. Ter­mi­nai pa­pras­ti.

– Lie­tu­vos rink­ti­nė­je pa­kei­tė­te Jo­ną Kaz­laus­ką. Vė­liau jis iš­vy­ko į Ki­ni­ją, da­bar jūs – į Ja­po­ni­ją. Se­ka­te jo pė­do­mis?

– Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad taip da­rau ty­čia. Tai nė­ra su­pla­nuo­ta. Krei­piau­si į agen­tus, at­si­ra­do žmo­gus – To­mas Ka­va­liū­nas. Jis sa­kė: tre­ne­ri, ne­sku­bė­kit, bend­rau­ju su FI­BA agen­tū­ra, Ja­po­ni­jo­je ieš­ko tre­ne­rio. Pra­si­dė­jo de­ry­bos, ja­po­nai nu­pir­ko bi­lie­tus, su­ti­kau skris­ti. Ja­po­ni­jo­je vis­kas bu­vo pui­ku.

– Ki­tas laip­te­lis – Ja­po­ni­jos rink­ti­nė?

– Ne­ži­nau. Bu­vo kal­bų, kad jei pa­tiks, gal­būt ga­lė­siu lik­ti il­giau. Pa­si­žiū­rė­si­me, kaip klos­ty­sis gy­ve­ni­mas, lems li­ki­mas.

Vyks su sū­nu­mi

– Ko­kį įspū­dį pa­li­ko To­či­gio mies­tas?

– Daug ne­ma­čiau. Jis įsi­kū­ręs apie 140 ki­lo­met­rų nuo oro uos­to, ku­ris yra 80 ki­lo­met­rų nuo To­ki­jo. Kiek te­ko ma­ty­ti, vi­sa Ja­po­ni­ja – iš­ti­sos gy­ven­vie­tės. Vi­sur na­mai.

– Ka­da iš­vyks­ta­te į Ja­po­ni­ją?

– Rugp­jū­čio vi­du­ry­je. Grį­šiu tik po se­zo­no. Vis­kas tiks­liai ap­skai­čiuo­ta, su­tvar­ky­tos tre­ni­ruo­tės, lai­kas, die­nos. Ja­po­nai Ka­lė­dų nešvenčia. Rung­ty­nės bus šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais. Kiek te­ko gir­dė­ti, Ja­po­ni­jo­je be­dar­bių nė­ra. Jie ga­ran­tuo­ti sa­vo atei­timi. Kuo vy­res­ni, tuo geriau uždirba. Gra­žus prin­ci­pas.

– Šei­ma vyks kar­tu?

– Ne. Iš pra­džių ke­liau­siu su sū­nu­mi. Jis bus iki moks­lo me­tų pra­džios. Vė­liau at­vyks žmo­na ir duk­ra. Vi­si no­rė­jo va­žiuo­ti, ta­čiau kiek­vie­nam sa­vi dar­bai.

Gai­la pa­lik­ti Šiau­lius

– Esa­te mi­nė­jęs, kad ge­riau­sia dirb­ti na­mie. Ne­gai­la pa­lik­ti Šiau­lių?

– La­bai gai­la. Spė­jau pa­skai­ty­ti apie sa­ve, kad esu na­mi­sė­da, pri­si­ri­šęs prie na­mų. Gal­būt tai le­mia ho­ros­ko­pas – že­miš­kas jau­čio ženk­las. Man mie­la, ge­ra bū­ti su šei­ma. Ta­čiau taip išė­jo, kad „Šiau­liai“ ki­taip at­si­su­ko į ma­ne. Jei bū­čiau iš­vy­kęs į ki­tą Lie­tu­vos klu­bą, ne­daug kas bū­tų pa­ge­rė­ję.

– „Šiau­lius“ pa­li­ko­te ne sa­vo no­ru?

– Ne­su­ta­rė­me su klu­bu, ne­su­ta­po mū­sų vi­zi­jos ir tiek. Kaip ir sa­kiau, kiek­vie­nas spren­džia sa­vas pro­ble­mas. Klu­bas kvie­tė­si nau­jus rė­mė­jus. Gal­būt tai ver­tė są­ly­gos, skai­čia­vi­mai.

– Ko­kį pa­grin­dą pa­lie­ka­te „Šiau­liuo­se“?

– No­rė­čiau, kad iš­lik­tų ma­no nuo­sta­ta – kiek­vie­nas žai­dė­jas vi­sų pir­ma yra žmo­gus, o tik po to pro­fe­sio­na­las. No­rė­čiau, kad lik­tų, kil­tų jau­ni žai­dė­jai, kad bū­tų pe­rei­na­mu­mas. Klu­bui lin­kiu ge­riau­sios klo­ties.  

Giedrius Vaitkevičius, "Šiaulių kraštas"

„Ilgoji pertrauka“: pokalbis su agentu Mariumi Rutkausku – Lekavičiaus situacija, Radzevičius Eurolygoje, tikėjimas Sirvydžiu, Maksvyčio skyrybos su „Žalgiriu“ ir atmestas pasiūlymas bei Kriisos galimas sugrįžimas į Kauną